Religija
01 30. Beveik 40 metų Daujėnuose: kun. Vincentas Baltrušaitis
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Daujėnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia – baroko ir klasicizmo junginys, pastatyta 1794–1803 m. Krinčino klebono kan. Jono Jeronimo Šarkevičiaus (apie 1731–1761 02 14–1812 10 pabaigoje (palaidotas lapkričio 1 d.), ilgą laiką aptarnauta Krinčino kunigų.
Žemaičių vyskupas, profesorius Mečislovas Leonardas Paliulionis (1834 05 22–1860–1883 05 22–1908 05 02) 1903 m. išgavo rusų valdžios leidimą, kad Daujėnuose gyventų kunigas filialistas. Tais pačiais 1903 metais į Daujėnus kuratu vyskupas paskyrė Varnių vikarą kun. Vincentą Baltrušaitį (1870 08 16–1893–1942 11 pabaiga)čia dirbo beveik 40 metų (1903–1942) – iki mirties.
Kurato paskyrimas į Daujėnus sudarė galimybę Švč. Jėzaus Širdies koplyčią pakelti į filijos lygmenį (1909 m.), o vėliau – 1923 m. – į savarankišką parapiją.
Kun. J. Baltrušaičio atlikti darbai Daujėnų filiją išplėtė į parapiją. Iki jos eita labai apgalvotai. Jau 1903 m. rudenį buvo sušauktas apylinkės katalikų susirinkimas būsimos parapijos riboms nustatyti. 1904 m. pradėtos vesti metrikų knygos, parapijiečių lėšomis ir aukomis atnaujinta bažnyčia; 1907 m. bažnyčios vidus buvo išdekoruotas menininko Kazimiero Valčekevičiaus, o 1908 m. įsigyti 12 balsų vargonai, padirbti Martino Masalskio firmos.
Kunigas Vincentas Baltrušaitis (sėdi penktas iš dešinės) su Daujėnų parapijos choristais apie 1931–1933 metus. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
1909 m. Daujėnai tapo savarankiška filija su atskiru cirkuliaru (Žemaičių vyskupijos Konsistorijos 1909 m. gruodžio 22d. Nutarimu Nr. 7878).
1919 m. spalio 10 d. Kun. V. Baltrušaičio sudarytame sąraše „Daujėnų filija“, išvardytos Daujėnų bažnyčiai priklausančios vietos – jų 34 su 2461 gyventoju. Paaiškinta, kad „tame skaičiuje yra apie šimtą žmonių ne katalikų“.
1921 m. sausio 9 d. kun. V. Baltrušaitis siunčia telegramą į Kauną Žemaičių vyskupui: „Aštunta diena lovoje. Meldžiu komandiruoti kunigą iki išgijimui“. Pavaduoti nurodyta Krinčino parapijos kunigams, nes dėl kunigų stokos vyskupija neturi galimybių skirti atskirą kunigą (čia ir kitų dokumentų citatos iš Panevėžio vyskupijos kurijos archyvo. Byla Daujėnai).
Itin svarbus įvykis Daujėnams – vyskupo apsilankymas 1921 m., tada ne tik buvo suteiktas Sakramentas, bet ir surašytas inventorius.
Vyskupas Daujėnuose, bažnyčios inventorius
1921 m. birželio 14 d. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius (1861 09 30–1886 05 17–1914 05 17–1945 05 30) lankė Daujėnus ir 927 asmenims suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Kun. V. Baltrušaičio raporte vyskupui pateikta to meto Daujėnų dvasinė, kultūrinė padėtis: „Daujėniečių dauguma yra geri ir dori parapijiečiai, prisirišę prie Bažnyčios ir tikėjimo, gana dažnai eina prie Šv. Sakramentų; kartą tiktai ant metų atliekančių Velykinę yra nedaug, o visai neeinančių prie Šv. Sakramentų tėra tiktai keli... Bolševikams gi užėjus, nemažas skaitlius parapijiečių stojo į jų eiles, žodžiais ir darbu platindami komunizmą. Kas link apšvietos stovio, tai parapijoje valdiškos mokyklos yra dvi, mokytojai trys; lanko mokyklas apie 130 vaikų; keli iš jaunimo lanko vidurines mokyklas kitur. Laikraščių gi dabar mažiau skaitoma kaip prieš karą, gal iš priežasties jų brangumo ar betvarkęs siuntinėjime.
Iš visuomeniškų organizacijų yra šios: Šv. Rožančiaus brolija, Lietuvos Krikščionių demokratų partijos skyrius, Daujėnų Vartotojų bendrovė, Lietuvos gynimo komitetas.
Žemei įsigyti pavargėlių prieglaudai padaryti jau oficiališki žygiai, bet pakol prieglauda bus sutvarkyta, parapijos pavargėliai šelpiami yra paprastu lietuvišku būdu.
Visuomeniškai organizacijai daug pakenkė karas: visi veiklesnieji parapijiečiai daug nukentėjo ir prityrė už savo veikimą visokių nemalonumų ir šiandieną stačiai vengia prisidėti kur nors prie visuomeniško darbo.
Inteligentų parapijoje visai nėra.
Vietiniai mokytojai nuo katalikiškojo veikimo šalinasi“.
1921 m. birželio 15 d. kun. V. Baltrušaičio surašytame Daujėnų bažnyčios inventoriujepažymėta, kad 1904 m. bažnyčia atnaujinta, yra 4 altoriai: didžiajame – stebuklinga Išganytojo stovyla (skulptūra), vienas šoninis altorius – Švenčiausios Panos Marijos (Švenčiausios Mergelės Marijos), kitas Aniuolų Sargų (Angelų Sargų), ketvirtas prie pilioriaus Šv. Roko. Ambona medinė. Yra 12 balsų vargonai, 4 klaupokos, 4 klausyklos. Šventorius aptvertas mūru ir apsodintas medžiais. Šventoriaus kampe sena medinė varpinyčia (varpinė) be varpų – juos 1915 m. rusai išgabeno Rusijon. Kitoje šventoriaus pusėje medinė šopa (sandėliukas), kurioje laikomi visokie daiktai vartojami per iškilmingas procesijas.
Išvardyti 6 atlaidai, suteikti Žemaičių vyskupo Gasparo (Kasparo) Felicijono Cirtauto (1841 06 21–1868 (1870-elench)–1897 11 30–1913 09 04).
Inventoriuje rašoma „Kapai pora sieksnių nuo bažnyčios užvesti 1906 m. ant dvarponio Karpio žemės, aptverti mūru, apsodinti iš visų keturių pusių ir per vidurį pagal kelią visokiais medžiais.
Klebonija medinė 11 sieksnių ilgumo, 3,5 sieksnių platumo – kambarių 5 ir virtuvė.
Prie klebonijos mūro ledaunė ir mūro sklepas (rūsys).
Klebonijos kieme 8 sieksnių gilumo šulinys, kitas šulinys 9 sieksnių gilumo – už bažnyčios.
Ant klebonijos kiemo medinis svirnas, kūtės (tvartai), vištinyčia (vištidė) ir daržinė.
Prie klebonijos – už kelio bažnytinių tarnų mediniai namai ir kūtės.
Žemės prie Daujėnų bažnyčios apie pusantros dešimtinės.
Išvardinti 62 pavadinimai daiktų, sudarančių bažnyčios turtą
Daujėnų parapijos įkūrimas
1923 m. kovo 25 d. Daujėnų filijos kunigas V. Baltrušaitis parašė itin svarbų raštą Žemaičių vyskupui parapijos įkūrimo klausimu: „Daujėnų bažnyčia nors nuo 22 d. gruodžio m. 1909 m. Nr. 7878 turi savo cirkuliarą, bet parapijos teisių dar neturi, todėl Daujėnų bažnyčios parapijinis komitetas nuolankiai prašo Jūsų Ekscelencijos suteikti Daujėnų bažnyčiai parapijos teises“. Pasirašė ir 6 bažnytinio komiteto nariai, tarp jų A. Vadopalas, P. Kalvėnas, J. Tribė.
Žemaičių vyskupijos generalvikaras Juozapas Jonas Skvireckas (1873 09 18–1899 06 24–1919 07 13–1959 12 03) kreipėsi į keturių aplinkinių parapijų kunigus: Kriklinių kuratą kun. A. Masiulį, Krinčino kleboną kun. Juozapą Baltrukėną, Pumpėnų kleboną kun. Pranciškų Čepulį ir Vabalninko kleboną kun. Matą Kirlį, ar nėra kliūčių nuo jų parapijų atidalinimui tam išvardytų gyvenamųjų vietų, kurios jau nuo 1909 m. įeina į Daujėnų bažnyčios cirkuliarą ir pareiškę norą prisidėti prie steigiamos parapijos.
Iš Vabalninkų parapijos paminėtos šios vietovės: Balciškės, Beržinė, Dalinava, Galiniai, Gervinai, Mažėnai, Mikėnai, Porijai, Puteikiai, Steponiškiai, Suvaizdiškiai, Šakarniai;
Iš Pumpėnų parapijos: Baluškiai, Berklainiai, Dvareliškiai, Valakai, Vizorai;
Iš Krinčino parapijos: Baukai, Čekiškiai, Daujėnai, Girsūdai, Levaniškiai, Liukpetriai, Maliūpiai, Orija, Petrakiai, Petrovka, Pulciniškiai, Smilgiai, Smiltynė, Tverugala (Balečiai), Židonys. Pastarasias iš Krinčino parapijos Daujėnų parapijai priskirtas vietoves mini ir Krinčino parapijos klebonas Antanas Keraitis (1879 11 02–1903 09 02–1952 03 30).
Minėtų parapijų kunigams neprieštaraujant, išsiaiškinus žemės dydį ir bažnytinius trobesius 1923 m. liepos 18 d. Žemaičių vyskupijos generalvikaras J. Skvireckas pasirašė įsakymą, kuriuo nutariama: „Kadangi iš pristatytų žinių paaiškėjo, jog prie Daujėnų bažnyčios yra 1,5 dešimtinės žemės, ant kurios pastatyti visi bažnytiniai trobesiai ir virš dešimtinės pievos, kurią duoda Daujėnų kaimo gyventojai; apylinkės gyventojai pasižada duoti visą išlaikymą gyvenančiam prie Daujėnų bažnyčios kunigui, ir tuo būdu, kaip to reikalauja can. 1415, kunigo užlaikymas bus aprūpintas; kadangi bažnyčia pakankamai erdvi ir prie jos yra reikalingos trobos kunigui ir bažnyčios tarnams; kadangi ji yra gana toli nuo kitų bažnyčių, su kuriomis apylinkės gyventojams pavasario ir rudens metu iš priežasties potvynių sunku susisiekti, ir kadangi savistovės parapijos prie Daujėnų bažnyčios įsteigimas apylinkės gyventojams, kurie pilnai sutinka prie jos prisidėti, pripažįstamas naudingu, tai jų prašymą patenkinti ir įsteigti prie Daujėnų bažnyčios parapiją iš visų virš išvardintųjų gyvenamųjų vietų, kurios iki šiol įėjo į Daujėnų bažnyčios cirkuliarą.
Be to, suteikti Daujėnų bažnyčiai visas teises, kuriomis naudojasi kitos parapijinės bažnyčios vyskupijoje ir prašyti Ordinariato duoti naujai Daujėnų parapijai legitimum instrumentum erectionis, priskiriant jai kleboną...“ Daujėnų parapijos klebonu buvo paskirtas kun. V. Baltrušaitis.
Tad 1923 m. liepos 18 d. –itin svarbi Daujėnams – tai savarankiška parapija (vyskupijos kurijos įsakymas 1923 m. liepos 18 d. Nr. 2496) įkūrimo data, reikšminga ir nūdienos parapijos istorijai.
1923 m. Daujėnų bažnyčios inventorius
Įkūrus parapiją tais pačiais metais 1923 m. spalio 22 d. kun. V. Baltrušaitis surašė išsamų Daujėnų bažnyčios inventorių. Jame įvardyti parapijinio komiteto nariai (Antanas Tamulionis, Juozapas Rauduvė, Juozapas Matyckas, Petras Novakas, Jonas Vadapalas, Petras Kalvienas ir Vladislovas Sarciavičius) bei Bažnyčios palaikymo taryba: nariai Juozapas Rauduvė ir Juozapas Matyckas, kandidatas Petras Novakas. Pažymėta, kad bažnyčios tarnai vargonininkas, zakristijonas ir varpininkas išsilaiko iš gaunamos iš klebono algos ir iš parapijiečių kalendos.
Inventoriuje išvardintas ir Metrikų archyvas: Krikštytųjų metrikų knygos nuo 1904 m. iki 1920 m. rašytos rusiškai; Vedusiųjų metrikų knygos nuo 1910 m. iki 1920 m. rašytos rusiškai; Mirusiųjų metrikų knygos nuo 1904 m. iki 1920 m. rašytos rusiškai; Priešvestuvinių tyrinėjimų knyga nuo 1910 m. iki 1929 m. rašyta rusiškai ir lietuviškai; Užsakų knygos nuo 1910 m. iki 1923 m.; Daujėnų bažnyčios parapijinio komiteto ir Bažnyčios palaikymo tarybos Protokolų knyga nuo 1920 m.; Daujėnų bažnyčios kasos knyga nuo 1921 m.; Daujėnų bažnyčios aukų knyga nuo 1929 m.; Daujėnų bažnyčios Status animarum (parapijiečių statistika); Antspaudai – trys.
1923 m. spalio 22 d. Inventoriuje detaliai aprašomi gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Šis detalus aprašas, palyginus su 1921 m. inventoriumi, leidžia įvertinti kun. V. Baltušaičio atliktus darbus praplečiant kleboniją, pastatant naujus pastatus. Minėtame dokumente detalizuota 11 bažnytinių – parapijinių pastatų:Medinė klebonija, Bažnyčios tarnų namas medinis,Akmeninis rūsys, Akmeninė ledinė (ledaunė),Medinis svirnas, Medinis tvartas,Medinė daržinė, Medinės kūtės (tvartai) su mūro pamatais, Medinės kūtės ir daržinė. Klebonijos kiemešulinys 17 metrų gylio su pompa, už bažnyčios prie kelio kapuose – antras šulinys.
Beneficijos inventorių sudarė apie 2 ha žemės, ant kurios pastatyti trobesiai, sėjamos daržovės ir pasodintas įvairių medelių sodas. Senųjų kapų padidinimui 1921 m. Žemės ūkio ministerija Daujėnų bažnyčiai iš Baluškių dvaro paskyrė 2 ½ ha žemės. Iki 1906 m. kapai buvo šventoriuje.
Ūkinė veikla
Kun. V. Baltrušaitis atliko daug svarbių ūkio darbų: kruopščiai suremontavo – restauravo bažnyčią, sudarė Daujėnų bažnyčios beneficiją, padidino kleboniją dviem kambariais, pastatė ūkio trobesius, sutvarkė Šventabalą, įkūrė naujas kapines. Ir tik vieną kartą remontuojant bažnyčią padarė rinkliavą. Trobesius pastatė iš Sekminių aukų (Krinčino bažnyčios archyve –apie tai rašo Algimantas Krinčius, yra žinutė, jog Daujėnams Sėkminių atlaidus leido patsai Popiežius). Iš senų laikų Daujėnai garsėjo Sekminių, Šv. Roko ir Angelų Sargų atlaidais. Pavienius maldininkus ir jų procesijas patraukdavo Jėzaus Nazariečio statula, garsi savo malonėmis (tikintieji ją laikė ir laiko turinčią stebuklingos galios). Aprengta statula – įstatyta centriniame altoriuje ir apkabinėta votais.
1904 m. Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia atnaujinta. 1910 m. restauruotas vidus ir išorė. Svarbiausius darbus atliko iš Varšuvos pakviesti dailininkai. Jie skoningai išdažė bažnyčios vidų, atnaujino altorius – juos paauksavo, išpuošė sakyklą. Brangia ir tvirta skarda buvo apdengtas bažnyčios stogas. Anksčiau bažnyčią dengusios čerpės, pasak kun. Gaudento Ikamo (1920 09 10–1959 03 25–2000 11 18), buvo panaudotos bažnyčios šventoriaus pagražinimui.
Kun. V. Baltrušaičio iniciatyva Daujėnai įsigijo du varpus, kurie 1936 m. balandžio 20 d. buvo pašventinti. Šv. Juozapo (712 kg.) ir šv. Petro (525 kg.) vardais varpus šventino Kupiškio dekanas ir Vabalninko klebonas kan. Matas Kirlys, dalyvaujant dar penkiems dvasininkams: Daujėnų klebonui kun. Vincentui Baltrušaičiui, Krinčino klebonui kun. Antanui Keraičiui, Pumpėnų klebonui kun. Gasparui Spūdui, Kriklinių klebonui Mykolui Banaičiui ir Pasvalio klebonui ir dekanui kan. Kazimierui Kriščiūnui. Naujiems varpams pastatyta nauja varpinė. Varpuose įrašai: „Šv. Juozapas. Lietuva. Daujėnų R. Kat. Bažnyčios parapijiečių lėšomis. Liedintas Kaune 1935 m. I. Masalco dirbtuvėj, klebonaujant kun. Baltrušaičiui“; „Šv. Petres. Lietuva. Daujėnų R. Kat. Bažnyčios parapijiečių lėšomis. Liedintas Kaune 1935 m. I. Masalco dirbtuvėj, klebonaujant kun. Baltrušaičiui“.
Kun. V. Baltrušaičio rūpesčiu 1936 m. Kauno Meno mokyklos direktorius Ignacas Šlapelis suremontavo Daujėnų bažnyčioje Stebuklingą Viešpaties Kristaus statulą
Parapijiečiai bažnytinėje veikloje
1934 m. lapkričio 18 d. Daujėnų parapijos klebonijoje susirinkę 29 asmenys: kaimų įgaliotiniai (maršalkos) ir klebono pakviesti atstovai iš visų parapijos kaimų dalyvavo rinkimuose į Daujėnų bažnytinio komiteto ir Bažnyčios Palaikymo tarybą (pirmininkavo klebonas kun. V. Baltrušaitis, sekretoriavo Antanas Kriščiūnas). Slaptu balsavimu į Daujėnų parapijinį bažnytinį komitetą buvo išrinkti Povilas Navazelskis (56 metų), Antanas Kriščiūnas (Andriejaus s., 41 m.), Jonas Mikelinskas (44 m.), Juozapas Pliaška (49 m.), Jonas Armonas (47 m.), Jonas Bernadickas (Kazimiero s., 28 m.), Jonas Novalinskas (Mykolo s., 39 m.). Daujėnų parapijinis bažnytinis komitetas iš savo tarpo į Daujėnų bažnyčios palaikymo tarybą slaptu balsavimu išrinko Antaną Kriščiūną, Povilą Navazelskį ir kandidatu Joną Bernadicką. Tų pačių metų gruodžio 6 d. Panevėžio vyskupijos kurijos Bažnyčios turtų valdymo taryba, apsvarsčiusi kun. V. Baltrušaičio prašymą, patvirtinti aukščiau išrinktuosius asmenis, patvirtino Daujėnų parapijinį bažnyčios komitetą ir Bažnyčios palaikymo tarybą (pirmininkas kun. V. Baltrušaitis), pavesdama klebonui priimti iš visų narių priesaiką.
Iš 1937 m. Daujėnų parapijos apyskaitos sužinome, kad bažnyčioje dirbo vargonininkas Petras Braždžionis, zakristijonas Kazimieras Grigalionis, varpininkas Povilas Baliūnas ir skalbėja Ona Grigaliūnienė. Vargonininko mėnesio alga 45 Lt., zakristijono – 20 Lt, varpininko – 10 Lt. ir skalbėjos – 25 Lt.
Kultūrinis, švietėjiškas parapijos gyvenimas
Kultūrinį parapijos gyvenimą liudija Daujėnuose veikusios įvairių pakraipų organizacijos: katalikiškos, neutralios ir net priešingos tikybai, kultūrinės bei ekonominės organizacijos. Jų veiklos efektyvumą liudija parapijoje užsakomi laikraščiai: šalia katalikiškų – priešingi tikybai, o labiausiai daujėniškius domino neutrali spauda (jų parapijoje 1936–1938 m. gauta daugiausia).
Iš katalikiškų organizacijų per pusę tūkstančio narių priklausė Švč. Sakramento brolijai, Daujėnų parapijoje aktyviai veikė katalikiško kaimo jaunimo organizacija „Pavasaris“: buvo įkurtos vyrų bei mergaičių kuopos ne tik Daujėnuose, bet ir Mikėnuose. Nuo 1937 m., įsikūrė ir Lietuvių katalikų Vyrų Sąjungos Daujėnų kuopa. Be katalikiškos pakraipos Šiaulių būrių, Daujėnuose, kaip ir daugelyje Lietuvos vietų veikė Vilniui vaduoti sąjungos skyrius. Daujėnuose įsikūrusios kultūrinės ekonominės organizacijos (Jaunųjų ūkininkų ratelis, Javų valomasis punktas) buvo katalikiškos pakraipos, nors Pieno nugriebimo bendrovė su savo skyriais ir nepriklausė katalikiškai organizacijai, tačiau ji nebuvo priešiška tikėjimui.
Prie kunigo V. Baltrušaičio kapo Daujėnų parapijos kapinėse. Dešinėje stovi kan. Povilas Varžinskas (1922 11 25–l948 12 19–2012 07 31) ir kun. Algis Neverauskas
Parapijos kultūrinį – švietėjišką gyvenimą liudija parapijinis knygynas, rūpinęsis knygų gausėjimu. Jei 1936 m. knygyne buvo 400 knygų, tai 1938 m. – jau 700
Parapijos kultūrinį gyvenimą bei švietėjišką lygmenį liudija mokyklos. Daujėnų parapijoje 1936–1938 m. veikė penkios pradžios mokyklos. Dokumentuose rašoma, kad visose mokyklose mokytojai – praktikuojantys katalikai. Tikybos mokoma po dvi pamokas savaitėje, o pedagogus prižiūri – konsultuoja klebonas.
1938 m. apyskaitose nurodyti parapijoje gyvenantys 34 kitatikiai: 18 žydų, 13 liuteronų, 2 evangelikai ir 1 stačiatikis.
Klebonas Vincentas Baltrušaitis buvo labai energingas ir darbštus, skaitė lietuviškus laikraščius, tačiau mėgo ir lenkų kalbą. Žmonių buvo mylimas ir gerbiamas, pasitenkindavo kiek kas duodavo už bažnytinius patarnavimus. Dar yra daujėniškių, priėmusių iš klebono pirmąją Komuniją. Tarkim, Andriejus Pyragis. Tikybą jam dėstė mokyklos direktorius Mykolas Steponavičius (1941 m. birželio 14 d. išvežtas į Sibirą). Kunigas V. Baltrušaitis penktadieniais ateidavo paklausinėti – patikrinti žinių. Kaip prisimena A. Pyragis, kunigas buvo labai geras, malonus: kas nemokėjo – nebardavo, o paaiškindavo.
Klebonui talkinę vikarai
Garbaus amžiaus klebonui talkinti nuo 1940 m. liepos 1 d. buvo deleguotas kun. Juozas Merkys(1916 03 04–1940 06 16–1983 03 03)vikaro pareigose. Jį iškėlus į Salaką, buvo paskirtas naujas vikaras kun. Jonas Kazėnas (1906 02 19–1932 05 21–1951 08 27). Vėliau vikaru į Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapiją talkinti klebonui V. Baltrušaičiui buvo paskirtas kun. Jonas Rimša (1905 02 21–1930 06 14–1996 04 21), kuris darbavosi nepilnus metus (1941 10 18–1942 01 10).
Paskutinis ilgamečio Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijos klebono V. Baltrušaičio krikštas įregistruotas 1942 m. lapkričio 22 d.
Kadangi nerasta dokumentų, kuriuose būtų pažymėta kun. V. Baltrušaičio mirties data, tad minėtas krikšto įrašas leidžia teigti, kad kunigas mirė 1942 m. lapkričio pabaigoje iki gruodžio 11 d., nes remiantis tos dienos raštu Pasvalio dekanas kan. K. Kriščiūnas, dalyvaujant Daujėnų bažnyčios palaikymo tarybos nariams Povilui Navazelskiui ir Antanui Kriščiūnui, 1942 m. gruodžio 23 d. perdavė rastą po kun. V. Baltrušaičio mirties tvarkingą Daujėnų bažnyčios ir beneficijos inventorių naujai paskirtam klebonui kun. Feliksui Ereminui (1890 01 07–1915 05 16–1962 10 27)
Daujėnų parapijos kapinės.Iš Baluškių dvaro, priklausiusio B. Karpiui, Žemės ūkio ministerija 1921 m. paskyrė 1,5 ha sklypą kapinėms. Klebonas V. Baltrušaitis ėmėsi tvarkyti kapus: sodino įvairiausius medelius, triūsė kapinėse ir labai gražiai jas sutvarkė. Į kapines buvo patenkama per gražius vartus – arką, turinčius 3 bokštelius. Takai žvyruoti, panašūs į alėjas. Mirusieji laidojami planingai, kapai išdėstyti tiesiomis linijomis. Klebono pastangomis Daujėnų kapinės savo grožiu pagarsėjo visoje apylinkėje.
1927 m. kun. V. Baltrušaičio iniciatyva iš valdiško miško Žemės tvarkymo komisija apkapčiavo ¼ ha žemės Porijų koplyčios kapams, kurią 1929 m. priėmė kun. V. Baltrušaitis.
Kun. Jurgis Tilvytis MIC (1880 04 24–1903–1931 12 24) pasirašinėjęs A. Žalvarnio slapyvardžiu apie Daujėnų kapines rašė:
„Kapai Daujėniečių – malonu žiūrėti!
Gerai bus numirus jų kūnams dūlėti
Ant aukšto kalnelio. Jų aptvaras mūro.
Simetrija matos: nedirbta be šniūro.
Po visą kapinę alėjų alėjos,
Kraštais nukarpytos sužėlė spirėjos
Neatmenu šiandien, nuo pietų, ar rytų?...
(Daujėnų klebonas geriaus pasakytų)
Kaip nendrės pamurėj paaugę liepelės,
Tarytum po karui lietuvės – seselės
Sustoję į eilę jos rauda brolelių,
Ką galvas padėjo už šalį tėvelių...
Kad tylą kapinę nuo vėjų apginti
Žaliuoja kaštanai, klevai pasodinti.
Čia eglės – verkšnuolės it našlės vis liūdi,
Žiūrėk ąžuolėliai – flegmatikai gludi,
Žali garbiniuoti, lyg mūsų jaunimas,
Toli nuo jų baimė ir nusiminimas.
Jie žiūri aplinkui visai abejingai,
Kad toks jau likimas žmonijai mirtingai...
Tegu praeis metų nors vienas šimtynas
Suaugs ąžuolėliai, klevai ir liepynas,
Suguls Daujėniečiai mirties pavadinti
Šnarės nuo vėjelio jų medžiai sodinti.
Žemėse, broli, jau tuojau gulėsi,
O tie tau medeliai duos saldų pavėsį.
Suskris ir paukštyčių būriai čiulbuonėlių,
Raminti čiauškimais jūsų našlaitėlių“.
Šiose kapinėse palaidotas ir kun. Vincentas Baltrušaitis: „Mylėjau parapijiečius karštai ir parapijiečiai mylėjo mane“. Kaip pasakoja daujėniškė Pranciška Burkauskienė, kun. V. Baltrušaičiui mirus Daujėnų bažnyčios varpai skambino aštuonias valandas – kad apie tą netektį išgirstų ir atokiausiose parapijos vietose.... Skambino varpininkas Povilas Baliūnas (įskaudus rankai – darydavo kelių minučių pertrauką).
Daujėnų klebonas F. Ereminas apie kun. V. Baltrušaitį 1947 m. rašė: „Tai buvo pozityvaus klebono tipas. Jautėsi lietuviu, skaitė lietuviškus laikraščius, tačiau mėgo lenkų kalbą. Didelę meilę parapijiečių jis labiausiai užsitarnavo tuo, kad už bažnytinius patarnavimus pasitenkindavo atlyginimu, kas kiek duodavo... Jo laidotuvėse dalyvavo visa parapija. Ir dabar parapijiečiai, atėję į kapines, neužmiršta prie jo kapo sukalbėti bent „Amžiną atilsį“...
1943 m. trečiąją Sėkminių dieną kun. F. Ereminas pašventino paminklą ilgamečiam Daujėnų parapijos klebonui kun. Vincentui Baltrušaičiui.
Tačiau sovietmečiu iš antkapinio paminklo visų parapijiečių mylimam kun. Vincentui Baltrušaičiui buvo pasityčiota: šis nekaltas paminklėlis užkliuvo bolševikams – okupantai ar jų tarnai pasidarė jį sau taikiniu, paveikslėlį peršovė, patį paminklą apdaužė.
Daujėnų parapijos kapinėse klebono Vincento Baltrušaičio, kaip ir kitų čia palaidotų kunigų kapus prižiūri daujėniškė Marija Mėkelytė.
Atgal
.jpg)
