VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

04 11. Monsinjoras Petras Meilus: iš monsinjoro giminės istorijos (1)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

2013 m. monsinjoras Petras Meilus tik prieš metus atšventęs 80-metį, paminėjo 50 metų kunigystės. Sudėtingas monsinjoro kelias į kunigystę: nepaisant kunigų atkalbinėjimo nuo kunigystės dėl sveikatos, jis kantriai siekė savo svajonės, o tapęs dvasininku, kol leido sveikata, visiems nuoširdžiai patarnavo.

Laidotuvės

2015 m. spalio 28 d. Kauno Arkikatedros šventoriuje išdygo naujas kauburėlis – skapiškiečio mons. Petro Meilaus (1932 01 01–1963 04 10–2015 10 26) kapas.

Petras Meilus prieš stojant į Kunigų seminariją - Aldonos Survilienės nuotrauka. Aldonos Survilienės nuotraukos

Iškilmingų laidotuvių šv. Mišių koncelebrai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, kartu meldėsi Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kauno vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas, 65 kunigai, pilna arkikatedra tikinčiųjų, atvykusių iš parapijų, kuriose monsinjoras darbavosi ir iš gimtojo Skapiškio...

Šv. Mišių metu giedojo Katedros Sumos choras (vadovė Vita Liaudanskaitė – Vaitkevičienė, giedojo prof. Tomas Ladiga.

Pamokslo metu arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius SJ supažindino su uolaus kunigo mons. Petro Meilaus gyvenimu bei veikla, akcentuodamas jo kunigystės kelią: kelią į seminariją, tapus kunigu. Nors kun. P. Meilus itin troško dirbti savo gimtojoje Panevėžio vyskupijoje, tačiau paklusdamas vyskupui visą gyvenimą darbavosi Kauno arkivyskupijos septyniuose parapijose ir net 29 metus – Kaune.

Prie naujai supilto kapo monsinjoro giminaičiai, bičiuliai, gerbėjai. Priekyje – vežimėlyje monsinjoro vaikystės draugė, tapusi viso gyvenimo bičiule – Aldona Neniškytė – Survilienė. - dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotrauka

Pamokslininkas akcentavo: monsinjoras turto nepaliko, visa, ką gaudavo – atiduodavo kitiems, sau pasilikdamas minimumą. „Jei kunigas myli ne pinigą, – sakė arkivysk. S. Tamkevičius SJ, – jis myli žmogų ir visą dėmesį skiria jam“.

Arkivyskupas emeritas pamokslą baigė viltingai „Kas užims uolaus kunigo vietą? Pasišvęsti tarnystei – kunigystei – reikia drąsos. Tačiau Viešpačiui nėra negalimų dalykų. Tad melskime Aukščiausiąjį siųsti Lietuvai gerų kunigų“.

Prie kapo duobės kalbėjo prel. prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, pabrėždamas kunigystės svarbą, gebėjimą sovietmečiu išlikti tikru kunigu – nepasiduoti okupacinės valdžios vilionėms bei grasinimams.

Monsinjoro gimtasis Šeriškio kaimas. Seneliai, tėvai, broliai...

5 kilometrai nuo Skapiškio (Kupiškio r.) už Čypelių prie Žiogų kaimo palei Virbališkių mišką yra Šeriškio kaimas. Tai beveik kilometro ilgio smailos formos trikampis apie 40 ha žemės.

Apie Šeriškių kaimo pavadinimo kilmę yra rašęs monsinjoras: „Yra tokia istorija, kaip atsirado Šeriškio kaimo pavadinimas. Kai atvežė rusus į šį kampelį, reikėjo jam suteikti pavadinimą. Buvo du ūkininkai, kurių vieno vardas Šoras, kito – Martynas. Kaimas turėjo būti Martyniškis arba Šoriškis. Pirmasis į valsčių nuėjo Šoras ir pasakė, kad šis kaimas bus Šoriškis. Iš klausos rašant, įsivėlė klaida ir užrašė Šeriškis. Tai pasakojo mano mama“.

Mat caro laikais prie Šeriškių kaimo buvo trikampis (apie 30 ha) laisvos žemės. Atvykęs matininkas siūlė tą žemę užrašyti garsiam apylinkės meistrui, būsimam Petro seneliui – staliui Aleksandrui Meilui (1857 (1855?)–1943 03 28). Jis 1892 m. vedė Veronika Kiceinaite (1862–1952 03 22) iš Čypelų kaimo ir išaugino du sūnus ir dvi dukras: Oną, Kazimierą (Petro tėvą), Zofiją ir Lionginą.

A. Meilus turėjo 1 dešimtinę prie Skapiškio, kitą – netoli Varnio ir trečią – kur gyveno. Tad daugiau žemės neėmė, atsisakė. Matininkas gi sakė: „Neimsi žemės, tad sulauksit neregių ir negirdų“. Ir iš tikrųjų į tą apie 30 ha trikampį atkėlė penkias rusų sentikių šeimas, sukėlusias visiems rūpesčio. Po 1918-ųjų metų jie išpardavė savo žemę ir išvažiavo. Tą 30 ha išpirko 10 ūkininkų: 10 ha ir vieną desinciną (tai 1 ha ir 10 arų) išpirko Čypiškių kaimo Juozas Mikoliūnas, 4 ha –Petras Čiurlys, per du sklypus po desinciną – Juozas Indreika iš Čypelių kaimo, per dvi vietas (desinciną ir mažiau) Jonas Kalnutis iš Virbališkių kaimo, 3 ha – Jonas Neniškis, 3 ha – Virbickas iš Kreipšių kaimo, 4 ha – Lionginas Malinauskas, Kazimieras Kiaulėnas (desinciną) iš Žiogų kaimo, Kazimieras Meilus (desinciną), Tonkūnienė (desinciną). Ir liko dar nedidelis pievos trikampėlis.

O sūnus Kazimieras savo tėvui vis sakydavo: „Būtum paėmęs žemės, ji būtų atitekusi vaikams ir vaikaičiams“.

Albinos Boikaitės ( 1894 07 04(?)–1974 03 01) (jos šaknys – Vėželių kaimas), 1921 m. nutekėjusios į Čypelius ir Kazimiero Meilaus (1895 05 25–1962 06 28) – sutuokti Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje – šeimoje augo keturi sūnūs (dukra Emilija, gimusi 1923 m., mirė pusantrų metukų, susirgusi taip vadinama „jadra“ – vėjaraupiais).

Namai buvo sudegę per pirmąjį pasaulinį karą, tad Kazimieras Meilus pasistatė namus ir Čypelių kaime gyveno iki 1929 metų.

Trys sūnūs: Povilas (1921 12 12–2007 03 31), Alfonsas (1926 02 ...–1948 07 12) ir Vytautas (1929 05 25–2008 03 21) gimė Čypelių kaime. Jauniausias Albinos ir Kazimiero Meilų sūnus – mons. Petras gimė 1932 m. sausio 1 d. jau Šeriškių kaime.

Aldona Neniškytė (viduryje) su draugėmis 1949 m. liepa: Ona Rauplyte (nuotraukos kairėje) ir Ona Malinauskaite (dešinėje) - Aldonos Survilienės nuotrauka

Petro kaimynė Aldona Neniškytė

Šeriškio kaime gyveno trys šeimos: Kazimieras Meilus, Jonas Kalnutis ir Jonas Neniškis. Jonas Neniškis (1909–1959) atėjo kaip užkurys Vizbicko dukrai Veronikai (1904–1993), kuri su tėvu gyveno Šeriškio kaime. Veronikos ir Jono Neniškių šeimoje augo 4 vaikai: Boleslovas (1932–2002), Aldona (gimusi 1935 m. gruodžio 13-ąją), Jonas (gim. 1938 m.) ir Vladislova (gim. 1946 m.). Meilų ir Neniškių trobas skyrė tik Kalnučio troba, tad vaikai iš savo kiemų „susirėkindavo“. Aldona Neniškytė – Survilienė visą gyvenimą bendravo su Petru Meilum – vaiku, jaunuoliu, klieriku, kunigu, monsinjoru... Straipsnio autorė nuoširdžiai jai dėkinga už papasakotus atsiminimus, leistas publikuoti straipsnyje jos išsaugotas mons. P. Meilaus nuotraukas.

Aldona prisimena, kaip sykį ji nuėjo į mišką (miškas buvo visai šalia Neniškių sklypo). Skindama uogas išgirdo, kad kažkas labai piktai suurzgia ir vėl nutyla, ir vėl suurzgia ir vis pikčiau. Išsigandusi parlėkė į namus ir šaukia:

- Tėte, tėte, vilkas mūsų ovį drosko (avį drasko, tarmiškai)!

Tėtė pasičiupo šakes ir liepė rodyti, kur... O ten pasirodo Petras su šunimi – jį tąso, o tas ir urzgia.

Būdama keturiolikos metų Aldutė neteko dešinės kojos. Nepasidavė nevilčiai, vaikščiojo su ramentu, vėliau dviem, dabar – turi specialų vežimėlį... Nuėjo ji riešutauti, kad lengviau būtų, viena ranka įsikabino į šaką ir skina. Petras pamatęs labai išsigando – pamanė, kad ji „pasikabinusi“ (t. y. pasikorusi), pribėgo ir šaukia: „Ar tu gyva, ar gyva!“

Aldona džiaugiasi, kad Petras ją išmokė groti armonika. Aldute išmoko megzti. Mezgė visiems... ir Petrui. „Sunkus buvo pokario laikas – bado metai, tačiau išgyvenome vienas kita paremdami, vieni kitiems padėdami“ – pasakoja Aldona Survilienė. Labai gera buvo Petriuko mama, tad Aldutė ją vadindavo „dėdinyte“ – ji dalindavosi maistu.

Stasėnų šeimos tragiškas likimas

Už Meilų sodybos buvo tokie krūmeliai ir ten – Stasėnų vienkiemis, tačiau kaimas jau vadinosi Žiogais. 1948 m. sausio 21 d. Žiogų kaime nužudytas 44 m. amžiaus Lionginas Stasėnas su 30 metų jo žmona Emilija Rudinskaite – Stasėniene. Našlaičiais palikti 6 vaikai: Leonas, Juozas, Algirdas, Henrikas, Genovaitę ir visai mažytis Vladas. Tai buvo pati žiauriausia ir baisiausia tragedija Skapiškyje ir jos apylinkėse. Aldutei Neniškytei tada buvo apie 11 metų.

Našlaičiai vaikai nuėjo pas bobutę – Liongino pamotę, tačiau po kurio laiko sugrįžo į savo namus. Vėliau pas juos atsikėlė pagyvenusi davatkėlė vadinama „Ciotka“ (pasirodo jos pavardė buvo Murnikova). „Ciotka“ gamino vaikams valgyti, komanduodavo – nurodydavo kokius darbus reikia atlikti ir visi vaikai stengėsi dirbti. Kad lengviau būtų gausią šeimyną pramaitinti – laikė karvę. Stasėniukai išaugo gerais žmonėmis. O Henrikas daug bendravo su netolimu kaimynu Petru – abu turėjo gerus balsus, absoliučią klausą. Henrikas Stasėnas ilgą laiką, kol buvo choras, giedojo Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios chore. Deja, daugeliui giedorių iškeliavus į Amžinybę, kitiems, sulaukusiems garbingo amžiaus, nebepajėgiant iš tolimesnių vietų pasiekti šventovės, choras mažėjo, o, svarbiausia, mirus vargonininkui Leonardui Juškėnui(1939 01 25–2013 03 18), Skapiškyje dirbusiam nuo 1962 m. iki mirties – choras sunyko – nebėra, kam gyvybiškai būtų svarbus giedojimas bažnyčioje. Nors retsykiais į bažnyčią atėję keli balsingi parapijiečiai pagieda kelias giesmes – tarp šių giedotojų išsiskiria sodrus ir gražus Henriko Stasėno balsas.

Šeriškių kaimas ištuštėja

1950 m. susikūrus kolūkiams, Šeriškio žemę atidavė miško zonai. 1956 m. apsodino eglutėmis. Po kelių metų iš lėktuvo nupurškė lapuočius, kad jie išnyktų ir geriau augtų eglynas.

Skapiškio Švedukalnio kapinėse prie savo tėvų Jono ir Veronikos Neniškių kapo ratukuose sėdi dukra Aldona Neniškytė – Survilienė, stovi Aldonos vyras Antanas Survila - dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotrauka

Netrukus visi Šeriškio gyventojai paliko savo vietovę, pasirinkdami kitą vietą gyventi. Kazimieras Meilus išsikėlė į Čypelių kaimą, Neniškis – į Totorių kaimą, o Marijona Kalnutytė – į Skapiškį.

Veronikos Kiceinaitės brolis, Kazimiero krikšto tėvas Justinas Kiceina (žmona Anastazija Balytė), neturėdamas savo vaikų, visą 7 ha žemę užrašė krikšto sūnui. Kazimieras, vedęs Albiną Boikaitę, gavo ir pasoginės žemės.

Albinos Boikaitės tėvai Juozapas Boika su Ona Andreikaite susilaukė trijų dukrų: Marijonos (Mikėnienės, gyveno Jokšiuose), Albinos (Meiluvienės, gyveno Šeriškyje) ir Emilijos (Stukienės, gyveno Tatkonyse). 12 ha žemės plotą seserys pasidalino pagal žemės kokybę. Albinai teko 4 ha. Tad Kazimieras Meilus turėjo 14 ha žemės (3 ha tėvo, 4 ha kraitinės ir 7 ha – krikšto tėvo). Tačiau žemė buvo labai išmėtyta ir, kaip sako monsinjoras: „Tėvas labai vargo, tačiau šnekėjo, kad žemė nesudegs – tai tvirčiausias turtas... O atėjo tarybiniai laikai ir žemė ... „sudegė“.

Petro brolis Alfonsas

Petro senelis Aleksandras Meilus turėjo įsigijęs gerų įrankių, ne tik gamino reikalingus daiktus, bet dengė ir stogus. Juo pasekė vaikaitis Alfonsas. Jis pats susitaisė varstotą, ėmėsi meistravimo darbų. Kaip sako jo brolis, monsinjoras Petras „turėjo geras rankas, buvo ir šiaučius, ir kriaučius, labai gabus ir labai troškęs mokslo, deja, susirgęs džiova, mirė eidamas 23-ius metus“.

Kazimieras Meilus, kaip ir jo tėvas Aleksandras, viską mokėjo pasidaryti pats. Dirbdavo labai ilgai, tačiau gražiai. Dėl jo ilgo darbo Aleksandras ant sūnaus pykdavo.

Petro dėdė Lionginas

Kazimiero Meilaus brolis Lionginas (1902–1985), tarnavo kariuomenėje jau prie Nepriklausomos Lietuvos 1922 m. Šančiuose. Ten susipažino su būsima žmona Antanina. 1924 m. jie vedė ir apsigyveno Šeriškio kaime – gimtinėje. Antanina, miesto mergaitė, nemokėjo žemės ūkio darbų ir jai sunku buvo įaugti į kaimo gyvenimą – ji dirbo tik virtuvėje.1925 m. jiems gimė sūnus Petras, 1927 m. – dukra Elena. Lionginas suprato, kad vienas negalės išlaikyti šeimos, tad jie, 1929 m. pardavė žemę su namais Kazimierui ir išsikėlė į prie Kauno esantį Merkio dvarą Lapėse. Čia Lionginas Meilus įsidarbino darbininku. Iš čia pateko į Sibirą, iš kurio sugrįžo tik po 15 metų. Nepriklausomybės Lionginas nebesulaukė: tvirtą vyrą, važiuojantį dviračiu, suvažinėjo furgonas.

Būsimojo monsinjoro tėvas Kazimieras 1929 m. rudenį namus atsigabeno į Šeriškį.

Petro brolio Vytauto šeimos tragedija

Monsinjoro brolis Vytautas Meilus dirbo miške ir nestojo į kolūkį. 1973 m. rugsėjo 24 d. sudegė jo namai, nepagydomai apdegė žmona Alfonsa. O gaisras buvo visai netikėtas, jį matė ir kunigas Petras, tuo metu iš Ukmergės atvykęs aplankyti mamos, gyvenusios su brolio Povilo šeima. Sugalvojo aplankyti ir netoliese gyvenusį brolį Vytautą su šeima: žmona Alfonsa Mikėnaite ir dviem mažom dukrytėm Janina (Pajuodiene, gyvena Naiviuose) ir Lina (gyvena Paberžėje, prie Kupiškio).

Senoji Skapiškio parapijinė bažnyčia (ją per pirmąjį pasaulinį karą sugriovė vokiečiai) ir iki šių dienų išlikusi varpinė (kairėje). – Iš mokytojos Stasės Mažeikytės albumo. Kitoje nuotraukos pusėje įrašas: Juozapas Žiogas (XIX a. 10 dešimt. – XX a. 1 dešimt)

Išlydint iš namų svečius, dingo elektra. Alfonsa, labai bijodama tamsos, nusprendė į gęstančią lempą įsipilti žibalo. Tačiau sumaišė greta stovėjusius bakelius: vietoj žibalo, paėmė benzino, kurį, pradėjus pilti, užsiliepsnojo lempa, ugnis griebė viską. Moteris, pastačiusi benzino bakelį, čiupo dukreles: vienų metukų Liną ir penkerių Janytę, išnešė jas iš namo, nunešė toli. Pati bėgo į vidų, išnešti bakelį su benzinu, tačiau jai prisiartinus, šis sprogo ir Alfonsą pagavo liepsna. Pro šalį arkliu važiavęs Alfonsos pusbrolis Antanas Mikėnas, nuo sprogimo garso išsigandusio arklio išmestas iš vežimo, skubėjo į pagalbą, tačiau ilgai negalėjo užgesinti degančios moters. Ligoninėje jai reikėjo perpilti kraują. Pusbrolio kraujo grupė atitiko, tačiau nebuvo atkreiptas dėmesys, kad jis sirgo gelta ir tai pagreitino mirtį: Alfonsos nepavyko išgelbėti. Alfonsa Meiluvienė beveik mėnesį kankinosi Kauno klinikose ir mirė prieš pat Velykas.

Našlys Vytautas Meilus su dviem mažom dukrytėm vedė antrą žmoną Aldoną Žigulytę – Jankauskienę iš Pandėlio. Ji taip pat buvo našlė (vyras buvo pats pasitraukęs iš gyvenimo – pasikoręs), turėjo dvi dukras Laimą ir Viliją Jankauskaites.

Vytauto ir Aldonos Meilų šeimoje 1976 m. rugpjūčio 31 d. gimė sūnus Albinas (gyvena Skapiškyje, Dariaus ir Girėno gatvėje - Kalvarnikuose). Vytautas Meilus mirė 2008 m. kovo 21 d.palaidotas Švedukalnyje, Mituvos kapeliuose.

Atgal