VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

04 15. Monsinjoras Petras Meilus (2): vaikystė: ligos ir mokslas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Būsimasis monsinjoras Petras Meilus mokėsi Šiurpiškėse, Skapiškyje, Kupiškyje, Pandėlyje, Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune – mokslą vis pertraukdavo liga...

Šiurpiškių pradžios mokykla, Skapiškis

1939 m. rugsėjo 1 d. septynerių metų Petras Meilus pradėjo lankyti Šiurpiškių pradžios mokyklą ir 1943 m. baigė 4 skyrius. Juos mokė Bronius Jakavonis, Jusius, vėliau Balytė. Monsinjoras yra prisiminęs kun. Antaną Kietį (1905 01 14–1936 06 26–1996 05 19): jo brolis Vytautas iš šio kunigo priėmė Pirmąją Šv. Komuniją. Į Šiurpiškes atvažiuodavęs kunigas Juozapas Bardišauskas (1898 01 18–1925 06 14–1951 05 27) kaip pasakojo straipsnio autorei monsinjoras, mėgdavęs kartoti: „Šiurpiškės, o jūs visai nepašiurpę“.

Baigęs 4 skyrius Šiurpiškėse, penktą skyrių lankė Skapiškyje (mokykla tuo metu buvo įsikūrusi taip vadinamose „kazarmose“), ją baigė 1944 m.

1944 m. vasarą Skapiškyje bei apylinkėse ėjo frontas – tęsėsi vokiečių ir TSRS karas. 1944 m. rudenį Skapiškio progimnazija buvo atidaryta Vaduvų kaime (nuo Skapiškio 9 km.), buvusioje pradžios mokykloje (Skapiškyje nebuvo patalpų, vienuolyno mokykla buvo sugriauta). Iš Šiurpiškių susidarė 14 km, tad Petras dėl didelio atstumo mokyklos nelankė, o jo draugai buvo priimti į II-ą progimnazijos klasę.

Trys vaikystės, jaunystės bičiuliai iki amžiaus pabaigos apie 1954 metus. Iš kairės: Henrikas Stasėnas, Aldona Neniškytė ir Petras Meilus. Aldonos Survilienės nuotrauka

1945 m. rudenį mokykla perkelta į Skapiškį ir veikė keliuose išlikusiuose žydų namuose. Petro Meilaus, Skapiškyje užbaigto 5 skyriaus neužskaitė, tad reikėjo lankyti pirmąją progimnazijos klasę, o jo draugai jau buvo III-oje progimnazijos klasėje. Tuo metu direktoriumi dirbo mokytojas Vladas Merkevičius. Vladas Merkevičius būdamas kairiųjų pažiūrų, konfliktavo jau nepriklausomos Lietuvos (Smetonos) laikais, o 1940 m. tribūnose aktyviai šlovino sovietų valdžią. Tad geresnio kandidato į Skapiškio mokyklos direktoriaus postą ir negalėjo būti: 1940 m. atidarius progimnaziją jis tapo direktoriumi, pareigas ėjo iki 1947 m. Vokiečių okupacijos metu, kaip pasakoja Vidmantas Markevičius, jį norėta sušaudyti, tačiau skapiškiečiai rinko parašus, aiškindami, kad Vladas Merkevičius ne toks jau aršus sovietininkas, todėl liko gyvas. Vladas Merkevičius augino du sūnus Vladą, Vytautą ir dukrą Birutę (Žilinskienę). Vidmantas Merkevičius prisimena, kad direktoriaus dukra Birutė Merkevičiūtė kartu su Žiedūne Zubavičiūte (Zaveckiene), buvo vienos pirmųjų aktyvių Skapiškio komjaunuolių.

Vėliau direktoriaus pareigas ėjo patriotas Jonas Beleckas.

Kartu su Petru mokėsi Vytautas Marčiūnas (1932–apie 1970) iš Totorių kaimo, Antanas Čeika iš Vėželių kaimo. Vėliau, Čeikos šeimos narius vežant į Sibirą, Antanas pabėgo į Garliavą, įsidarbino traktoristu jau Čaikos pavarde, kol į Garliavą iš Kauno neatvažiavo bendramokslė Irena (?) Burokaitė ir visko „neišaiškino“.

Kad Petras Meilus lankė bažnyčią, Skapiškio mokykloje niekas nieko nesakė. Tačiau kai per Kalėdas nenuėjo į pamokas, buvo baramas. O už bausmę liepta ranka perrašyti istorijos vadovėlį. Rašė ir per pertraukas – keturis mėnesius (sausį – balandį), bet perrašė...

Jaunuolių protestas prieš sovietų vadovus

Monsinjoras yra pasakojęs, kad po vieno ilgai užsitęsusio vakaro Skapiškio progimnazijoje, trys mokiniai likosi nakvoti gimnazijoje – nei vienam nesinorėjo eiti 5 kilometrus į Šeriškius. Laikydami save dideliais patriotais iškrėtė „zbitką“. Vienas iš jų, prapjovęs portrete Stalino lūpas, įdėjo cigaretę. Valytoja, pamačiusi išniekintą portretą, nubėgo pranešti tą vakarą budėjusiai mokytojai, jų auklėtojai Aliutei Markevičiūtei. Ši niekam nesakiusi prispyrė tris drąsuolius, ir šie prisipažino. Liepė kuo greičiau nupirkti portretą (jų tuomet buvo pilna parduotuvėje) ir pakabinti. Mokytojai išaiškinus, kuo galėjo baigtis šis pokštas jiems, jų šeimoms ir net giminei, vaikinų didvyriškumas, kaip yra sakęs monsinjoras, bematant išgaravo. Portretas buvo greitai pakabintas ir apie jų protestą prieš sovietų valdžios vadovus niekas daugiau nesužinojo.

Kupiškio vidurinėje mokykloje

Petras Meilus, 1949 m. baigęs Skapiškio progimnaziją, mokslus tęsė Kupiškio perreformuotos vidurinės mokyklos (tais metais įvykdyta mokyklos reforma) aštuntoje klasėje. Nuo Šeriškių iki Kupiškio 20 km. Tad turėjo kambarį, gyveno kartu su Stasiu Kytra. Vidmantas Markevičius prisimena, kad dažnai lankydavęsis pas juos. Kaip pasakojo straipsnio autorei Petras Meilus, jis kas dvi savaites eidavo į namus atsinešti maisto. Rudenį namus pasiekdavo per 4 valandas – apie 12-tą valandą nakties, mat mokėsi popietinėje pamainoje ir pamokos baigdavosi 8 val. vakare. Naktį pareidavo, o kitą dieną po pietų vėl reikėdavo iškeliauti.

Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos choras. Sėdi iš kairės pirmoje eilėje: Dešriūtė (Beleckienė), Alesė Beleckaitė, Adelė Mikoliūnaitė, Verutė Burbaitė, klebonas kan. Nikodemas Kasperiūnas, vikaras kun. Laimutis Blynas, vargonininkas Vytautas Četkauskas, Ona Žiogūnaitė (Pajedienė), Stasė, ar Bronė Tijūšaitė, Birutė Naudžiūnaitė. Antroje eilėje: neatpažintas, neatpažinta, Šilėnaitė, Birutė Jeseckaitė, Jonas Uziela, neatpažinta, neatpažinta, Stasė Širvinskaitė, Julė Mačiulytė, Martinonytė, Baltrūnaitė (Naujikienė), Bronė Raugalytė. Trečioje eilėje: Petras Meilus, zakristijonas Benediktas Vaičiūnas, neatpažintas, Stasys Merkys, neatpažintas, Vaičikauskas (?), Jonas Kytra, Kirstukas, ir toliau kiti neatpažinti... Stasės Mažeikytės nuotrauka

Kupiškio vidurinė mokykla (mokyklos direktorius Lionginas Jonuška, 1895–1960 01 10) turėjo keturis pastatus, kuriuos moksleiviai buvo įvardinę savaip: centrinė, grabelis (mokyklos kieme – dvi klasės), bunkeris (Vytauto gatvėje raudonų plytų mūrelis) ir ramovė (buvęs karininkų pastatas). Tai dabartinės – naujai pastatytos Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos buvę pastatai (direktorius Virgilijus Žilinskas). 

Šioje gimnazijoje kartu su Petru mokėsi skapiškiečiai Dalia Bukauskaitė, Teresė Balčiūnaitė (Gečienė), Aldona Baltrūnaitė (Raišienė), Vytautas Liutkevičius, Vidmantas Markevičius, Povilas Vizbaras, Stefa Kazakevičiūtė, Linas Juozėnas, Stasys Kytra ir kt.

Mokantis Kupiškio gimnazijoje 1950 m. klasiokai per Kalėdas nenuėjo į mokyklą. Tada juos saugumietis kvietėsi po vieną į kabinetą ir klausinėjo ant stalo pasidėjęs brauningą (pistoletą):

- Kokią mokyklą lankai?

- Kupiškio, - atsakė Petras.

- Ne Kupiškio, o tarybinę! - riktelėjo saugumietis. – Tarybinę mokyklą lankai, o eini į bažnyčią! Kodėl?

Saugumietis dar ilgokai pašūkavęs, tam kartui paliko ramybėje.

Petro liga

Monsinjoro brolis Alfonsas, kaip jau minėta, mirė džiova. Vaikystėje Petras miegodavo kartu su broliu Alfonsu, tad ir jis užsikrėtė šia liga. Brolis Vytautas irgi miegojęs kartu, neapsikrėtė, matyt, jo organizmas buvo stipresnis. Brolis Povilas susirgo po daugelio metų, tačiau greit išsigydė. Ir Petras būtų lengvai išsigydęs, jeigu nebūtų jo išgąsdinę senesni ligoniai ir jis būtų laiku gydęsis.

1950 m. gydytojas Marčiukaitis, išaiškinęs atvirą džiovą, balandžio mėnesį Petrą paguldė į Kupiškio ligoninę. Petrui žadėjo daryti pneumotoraksą: tarp pleurų leidžiamas oras suspaudžia plautį ir jis užgyja. Tačiau tuo metu ligoninėje gulėję vyrai prigąsdino 18-metį vaikiną, kad tai pakenks plaučiams ir šis pabėgo iš ligoninės. Iki rudens Petras dirbo namuose ir nesigydė.

Įėjimas į Kauno arkikatedros kriptą. Prieš ją – šventoriuje monsinjoro Petro Meilaus kapas. Dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotrauka

Rudenį nuvyko į mokyklą. Tačiau grįžus į mokyklą, jo nepriėmė – serga užkrečiama liga. Prisistatė gydytojas. Petras buvo griežtai išbartas, kodėl pabėgo iš ligoninės. Gydytojas su širdgėla kalbėjo: „Ar tu žinai, kas tavęs laukia? Kodėl pabėgai? Dabar reikės važiuoti į Vilnių operacijai! Tikriausiai suaugę pliauros!“ Taip ir buvo. Pabandė dėti pneumotoraksą – oras spaudžia ne ten, kur reikia.

 Buvo praleistas tinkamas gydymo laikas, tad Petras buvo išsiųstas į Vilnių operacijai. Petras džiaugėsi, kad visur jį vedžiojo Dievas. Pirmąsyk atvykus į Vilnių, netikėtai sutiko vieną skapiškietį, kuris jį nuvedė į bendrabutį pas kitą skapiškietį Leoną Mažeikį (mokytojos Stasės Mažeikytės brolį, gimusį 1931 m. vasario 16 d., dabar gyvenantį Ukmergėje) tuo metu besimokiusį Miškų ūkio technikume ir gyvenusį technikumo bendrabutyje. Mat Petro, atvykusio į Vilnių, gydytojai iš karto į ligoninę nepaguldė. Leonas ėmėsi globoti kraštietį – tris naktis priglaudė miegoti vienoje lovoje – nepabijojo apsikrėsti.

Ligoninėje Petras gulėjo du mėnesius ir 1951 m. sausio 5 ar 6 dieną jam padarė ekstrapliauralinę operaciją: laužė šonkaulius (tai baisus skausmas, nustojus veikti vaistams, pasakojo monsinjoras) ir tarp pliaurų leido specialią alyvą. Petras džiaugiasi, kad operacija labai gerai pavyko. Tačiau jis galėjo gulėti tik ant nugaros. Sugrįžęs į namus, po trijų mėnesių vėl važiavo į Vilnių – turėjo pasirodyti gydytojams.

Mokslas Pandėlio vidurinėje mokykloje, nesibaigiančios ligos

Dėl ligų praleidęs metus, 1951/52 m. Petras sugrįžo į Kupiškio vidurinės mokyklos, devintą klasę. Skapiškyje užsienio kalba buvo vokiečių, Kupiškyje – prancūzų, tačiau iš Skapiškio atvykus 10-ties mokinių grupei, jiems ir toliau buvo dėstyta vokiečių kalba. Petrui sugrįžus į mokyklą, jo klasė jau buvo dešimtokai ir jis tik vienas devintokas, kuris mokėsi vokiečių kalbą. Tad Petras 9-tą prancūzų kalbos klasę lankė kaip laisvas klausytojas. Kitais metais, jam buvo pasiūlyta važiuoti į Pandėlį, nes ten buvo vokiečių kalba. Tad 1952/53 ir 1953/54 m. m. t. y. 10-ą ir 11-ą klases Petras mokėsi Pandėlyje.

Nebaigus 11-os klasės, 1954 m. kovo mėnesio viduryje iki 40 laipsnių pakilo temperatūra. Brolis parsivežė Petrą namo. Mama sugirdė aspirino, temperatūra kuriam laikui nukrito. Tačiau vėl staigiai pakilo. Nuvežus Petrą į Skapiškį pas gydytoją Igną Vaitošką (1909 11 07–1983 12 22), jis nualpo – liga persimetė į kairį plautį. I. Vaitoška liepė kuo skubiau ligonį vežti į Kupiškį, bet ten keitėsi daktarai, tad Petras kovo 16 d. buvo nusiųstas į Rokiškį, čia gydėsi balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais pas jauną gydytoją Romualdą Guzikauskienę (greitai tapusia prieštuberkuliozinio dispanserio vyr. gydytoja). Gydytojai pastebėjo išsėtinę sklerozę visuose plaučiuose, plaučių židinius ir žaizdas. Ilgai laikėsi aukšta temperatūra. Žaizda plaučiuose neužsitraukė. Birželio 29 d. Petrą parsivežė namo, o kitą dieną jis išvyko į Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninę. 1954 m. liepos 5 d. jam padarė operaciją „Kaustiką“ – norėjo atplėšti pleuras ir pripūsti oro – pneumotoraksas, po to daugiau metus traukė pūlius. Kasdien ištraukdavo po litrą pūliuoto skysčio. Po to tas skystis pradėjo mažėti – suaugo pleuros ir nebebuvo vietos rinktis pūliams.

1955 m. gegužės mėnesį pasibaigė to šono gydymas. Petrą paleido atostogų, išduodami kvietimą naujai operacijai rudenį.

Petrui nuvažiavus į Vilniaus tub. dispanserį, gydytojai, patikrinę Petrą, pasakė, kad nebėra žaizdos ir operacija nebereikalinga. Grįžus į Rokiškio tub. dispanserį, Petrui patvirtino tą patį. Tik Kupiškio tub. dispanseryje pasakė, kad yra žaizda ir reikalinga operacija. Tačiau Petras operacijos nebedarė – gydėsi vaistais.

1957 m. dėdė – motinos brolis – iš JAV atsiuntė 50 gramų streptomicino. Gydytojai leido kasdieną po vieną gramą. Vėliau, gydantis pas Igną Vaitošką, jam buvo leidžiamas tarybinis streptomicinas.

Kadangi Petras gerai mokėsi, tai jam buvo išduotas mokyklos baigimo atestatas nelaikius egzaminų: tik sumažinus po vieną balą visiems dalykams.

Kelias į kunigystę

Petrui buvo 5 ar 6 metai, kai Skapiškyje, Gerojo Ganytojo šventėje, vienas kunigas – tai galėjo būti vikaras Ignas Šaučiūnas (1905 12 16–1933 04 01–1991 03 08), 1933–1938 metais dirbęs Skapiškio parapijoje, pamokslo metu pasakė, kad kunigas dėl Kristaus atsisako šeimos. Petriukui tada nesąmoningai šovė mintis: „Man reikės atsisakyti šeimos: palikti mamą, tėtį... Kaip aš galiu palikti šeimą?“ Šią, tuomet jį sujaudinusią, mintį monsinjoras prisiminė iki pat mirties.

Tvirti tikėjimo pagrindai Petrui susiformavo jau vaikystėje. Seneliai buvo uolūs katalikai: senelis Aleksandras Meilus pavaduodavo vargonininką – mokėjo giedoti Mišparus. Jo sūnus Kazimieras (Petriuko tėtis) buvo kaimo kantorius. Be to jų, Šeriškių, kaime buvo daug „giedrių“ (giedotojų). Visi Aleksandro sūnaus Kazimiero vaikai turėjo gerus balsus ir muzikinę klausą, tad visi giedojo chore. Ir Petrui neteko būti klapčiuku (patarnauti kunigui prie altoriaus Mišių aukoje), jis iš karto „pasikėlė link vargonų“ – džiaugsmingai pasakojo monsinjoras, visą gyvenimą turėjęs gerą balsą ir retą klausą.

Skapiškio bažnytiniame chore

1948 m. birželio mėnesį į Skapiškį atkeltas vikaras kunigas Feliksas Laimingas Blynas (1922 04 15–1945 04 29–2002 03 26)ėmė organizuoti chorą. Į chorą jis ragino kalėdodamas, taip subūrė vaikų ir jaunuolių, ir kaip pats kunigas vadino – „plėšikų chorą“. Paaugliai įsijungė į suaugusių chorą. „Saldu ant širdies, prisiminus Skapiškio chorą!“, - džiaugėsi straipsnio autorei monsinjoras, chore pradėjęs giedoti nuo 1948 metų – būdamas 16-os, – „kunigas vis sakydavo: vaikai, taip garsiai nešaukit!.. O mes rėkdavom – net mėlyni!..

Dirbant kun. F. Blynui į Skapiškį atvyko vargonininkas Vytautas Četkauskas (1910 10 28–1986 02 21), vadovavęs chorui. Vėliau prie kun. Valentino Šikšnio (1914 08 04–1939 06 03 (06?)–1984 12 08) iš Panevėžio atvyko naujas vargonininkas Povilas Bučys (1921 11 27–1989), Skapiškyje dirbęs 1954–1962 metais.

Talkinant kun. F. Blynui Skapiškio bažnyčios choras parengė penkias lotyniškas Mišias: „Tercia“, „Liudviko Mišias“, „Pastorall“, „Salve Regina“, „Gruberio Mišias“. Chore giedojo net 10 bosų. Monsinjoras įsiminęs Aldonos Kytrienės (1932 01 01–2015 11 19), seserų Palionyčių: Elenos Juodviršienės ir Rožės Vaitiekūnienės, Onos Žiogūnaitės (Pajedienės) (1918 04 16–1999 01 21), Stasės Sventickaitės (Čaplinskienės) sopranus bei daugelį kitų giedrių...

Kunigystės troškulys

Sulaukus 16 metų Petrui kilo didžiulis noras tapti kunigu, džiaugėsi, kad šis noras nedingo visą gyvenimą. Iš kur kilo toks noras, monsinjoras negalėjo paaiškinti: „Nors mirt reikėtų, bet būsiu kunigu!..

Skapiškio klebonas kun. Juozapas Lukšas (1917 10 19–1944 03 25–1997 03 09) jį nuo šios minties atkalbinėjo: „Esi ligonis, užimsi vieta sveikam!..“ Tačiau Petro prašomas, parašė Testimonium (rekomendaciją į Kunigų seminariją).

1957 m. Petras Meilus kartu su Jonu Džiugeliu (iš Vaduvų) parašė pareiškimus į Kunigų seminariją. Tačiau tą rudenį iš kariuomenės sugrįžo klierikai ir jų nepriėmė – nebeliko vietų. Tuometinis seminarijos vedėjas kun. F. Blynas Petrui parašė: „Petrai, tu ligonis. Grįžta seminaristai iš kariuomenės, vietų nebus, tavęs nepriims!

Petras – seminaristas

1958 m. Petras vėl parašė pareiškimą į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune. Birželio pabaigoje gavo pakvietimą atvažiuoti egzaminams.

Tais metais 28 jaunuoliai buvo parašę pareiškimus į seminariją, tačiau buvo priimti tik 24. Iš Panevėžio vyskupijos įstojo 11. Tai pats didžiausias tuo metu klierikų kursas seminarijoje. Baigė 16 klierikų, tačiau prisidėjo dar du – vienas grįžęs iš kariuomenės, kitas – vyresnio kurso, tad 1963 m. balandžio 10 d. įšventinta 18 kunigų. Trys iš jų buvo paskirti į Panevėžio vyskupiją: Antanas Vytautas Zakrys (1938 04 30–1963 04 10–1995 06 08), Petras Krasauskas (1935 08 13–1963 04 10–1998 02 13) ir Povilas Miškinis.

Monsinjoras džiaugiasi, kad seminarijoje pasveiko, per visus mokymosi metus gėrė vaistus. Monsinjoras straipsnio autorei yra kalbėjęs - įvertinęs 15-kos metų vaistų gėrimą: „Pūdais išgėriau“. Stebėjosi, kad tiek vaistų išgėręs, dar gyvas. Pasveikęs gėrė dar metus. Tačiau baigėsi vienos ligos – prasidėjo kitos – sustreikavo širdis. 2013 m. straipsnio autorei lankantis monsinjoro bute klebonijoj ir mons. P. Meilui atidarius pakabinamą spintelę pasimatė įvairaus dydžio buteliukai, dėžutės. „Čia mano vaistinė!“ – pamatęs mano smalsų žvilgsnį, tarė monsinjoras. „Galiu ir tau duoti! Man jau tiek jie nusibodo, bet be jų nebegaliu“...

Seminarijoje klierikas Petras ne tik mokėsi, bet ir dirbo vargonininku.

Nepasisekusios saugumiečių pastangos

Įstojus į seminariją du – tris kartus metuose kviesdavo į saugumą, o parvažiavus atostogų į kaimą, dar ir į Kupiškio rajoną.

Rudenį, nuvažiavus į seminariją, reikėdavo „prisiregistruoti“ pasų skyriuje, o ten laukę saugumiečiai bandė užverbuoti agentais.

Monsinjoras savo autobiografijoje, atsiųstoje mokytojai Stasei Mažeikaitei 2011 m. rugsėjo 19 d. rašė: „Gerai, kad mane perspėjo Skapiškio klebonas J. Lukšas ir pamokė, ką kalbėti, kad nepakliūčiau į jų pinkles. Ir kokias gūdžias rezgė pinkles! Tik Dievo malonė apsaugojo, kad neįkliūčiau į jų gudrybių tinklą. Čia reikėtų specialiai aprašyti... Vienam studentui Kaune praeitą vasarą plačiai papasakojau apie saugumo piktus planus. Jis viską užsirašė į diktofoną. Būtų galima knygą parašyti!

Ne kartą saugumiečiai klierikui Petrui yra kalbėję:

- Norim tave padaryti tarybiniu kunigu.

- Aš ir esu tarybinis! - atsakydavo klierikas Petras.

- Koks gi tu tarybinis?! – pasityčiodami ir pasišaipydami klausdavo saugumiečiai.

- Ar galiu būti dar tarybiškesnis: pasas tarybinis, baigiau tarybinę mokyklą, gyvenu Tarybų Sąjungoje! Tad koks tarybiškesnis dar galėčiau būti?

- Pats nesupranti, ką kalbi – sumišę atsakydavo saugumiečiai.

Sykį klieriko Petro paklausė:

- Ką darytum, jeigu seminarijoje būtų slapta organizacija?

- Nemanau, kad ji seminarijoje galėtų būti, o jeigu atsirastų, visi turėtume pranešti Seminarijos rektoriui.

Memorialinė lenta su Kauno arkikatedros kriptoje palaidotų žymių dvasininkų pavardėmis. Dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotrauka

Ne kartą klieriką kalbino ir ragino:

- Pasirašyk, kad mums padėsi!

- Aš atvažiavau mokytis! – atsakydavo Petras.

Klierikas Petras seminarijoje buvo paskirtas dekanu. Seminarijoje rudenį, per Kristaus Karaliaus šventę (spalio 25 d.) būdavo pirmo kurso klierikų „įvilktuvės“. Tuo metu į seminariją priimdavo tik po penkis klierikus (tokia padėtis tęsėsi 10 metų). Įvilktuvių progai kiekvienas klierikas gaudavo lotynų kalbos žodyną, knygą „Gyvenimo mokykla“ ir Šventąjį Raštą. Šiuos leidinius klierikams turėdavo duoti jų dekanas. Pas dekaną Petrą atėjo vienas klierikas ir atnešė 5 knygas, kurias patarė padovanoti kiekvienam naujai „įvilktajam“. Petras pasiteiravo, ar žino apie tas knygas seminarijos rektorius. Nesulaukęs aiškaus atsakymo, pats nuėjo pas rektorių prof. Viktorą Butkų (1923 01 18–1945 09 15–1993 07 15).

Rektorius, susipažinęs su knygomis, pasakė:

- Už tas knygas uždarys seminariją!

1963 m. kovo 5 d. visus septynis klierikus iškvietė į saugumą. Kitus paleido, o Petrą pasiliko. Saugumietis Pociūnas į jį kreipėsi vardu (kadangi kasmet kviesdavosi ne po kartą, tai žinojo ir vardą).

- Rašyk, kokias knygas gavai? – davė popieriaus lapą ir išėjo. Sugrįžęs po penkių valandų pasiteiravo, kur padėjo knygas.

Petras pasakė, kad knygas nunešė rektoriui. Saugumietis tarsi apsidžiaugė ir paklausė, kas buvo paskui, kur likosi tos knygos.

- Rektorius liepė grąžinti iš kur gavau, tai aš ir atidaviau tam klierikui.

Įšventinimas į kunigus

Į subdiakonus klerikai buvo įšventinti pirmadienį, į diakonus – antradienį, o trečiadienį prieš didįjį tridienį vyskupas Petras Maželis (1894 09 21–1923 06 15–1955 09 11–1966 05 21) 1963 m. balandžio 10 d. juos įšventino į kunigus. Buvo įšventinta, kaip jau minėta 18-ka klierikų: Dominykas Akstinas (po 10 metų metė kunigystę); Vincas Bandza (1926 01 06–1963 04 10–1997 09 30), Jonas Babonas (1936 06 18–1963 04 10–2012 12 03), Viktoras Brusokas (yra Marijampolės specialiuose globos namuose), Vladas Černiauskas (Vilniaus krašte, Mielagėnuose, rezidentas; nedalyvaudavo kurso susitikimuose), Ignas Jakutis (40 m. dirbo Ignalinoje, pastatė bažnyčią, dabar darbuojasi tėviškėje – Dukšte), Bronislovas Juozas Jaura (1935 06 08–1963 04 10–2011 04 15), Petras Krasauskas (1935 08 13–1963 04 10–1998 02 13), Antanas Lukošaitis (1926 12 27–1963 04 10–2002 02 18), Petras Meilus (1932 01 01–1963 04 10– 2015 10 26), Povilas Miškinis (Vabalninko klebonas, kan. jubil.), Vytautas Kazimieras Pesliakas (yra Marijampolės specialiuose globos namuose), Jonas Račaitis (altarista jub. Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijoje Kaune), Juozas Sidabras (mirė 36 metų, pirmasis kurse), Stanislovas Stankevičius (Alovės klebonas), Jonas Tamonis (1938 05 08–1963 04 10–1999 04 10), Boleslovas Vaira (altarista Jurbarke), Antanas Vytautas Zakrys (1938 04 30–1963 04 10–1995 06 08).

Uždraustos primicijos

Visi įšventintieji kartu su vyskupu P. Maželiu Kauno arkikatedroje aukojo šv. Mišias. Iškilmingų primicijų nebuvo.

Kunigu įšventintas Petras buvo paliktas giedoti Velykoms. O pirmadienį, antrąją Velykų dieną, parvyko į savo gimtąją parapiją – Skapiškį ir Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje ne prie centrinio, o prie šoninio Švč. Mergelės Marijos altoriaus aukojo pirmąsias šv. Mišias.

Choras, pamatęs, kad Petras išeina iš zakristijos apsirengęs kunigo drabužiais – ėmė giedoti kitas giesmes – iškilmingas.

Oficialaus primicijinio palaiminimo nebuvo– sovietų valdžia, bijodama kad primicijų grožis nepaskatintų naujų pašaukimų į kunigystę, buvo prigrasiusi „jokių iškilmių, kitaip bus atimtas kulto tarnautojo pažymėjimas ir jūs negalėsite dirbti kunigais“. Šv. Mišiose dalyvavo tik mama, broliai, keli giminaičiai – tad juos ir palaimino.

Atgal