VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

05 03. Monsinjoras Petras Meilus (4): Skapiškis ir skapiškiečiai

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Monsinjoras Petras Meilus visą gyvenimą dirbo įvairiose Kauno arkivyskupijos parapijose, tačiau gimtasis kraštas bei čia gyvenantis bičiuliai iki pat mirties buvo jo širdyje. Kol turėjo sveikatos monsinjoras lankydavo gimtąją Skapiškio parapiją, meldėsi atlaiduose, dalyvavo įvairiose miestelio šventėse bei renginiuose, lankė tėvų, giminių kapus, o svarbiausia bendravo su skapiškiečiais...

Monsinjoras Skapiškyje

Skapiškiečiai, sužinoję, kad atvyksta „jų Petriukas“, „jų angeliukas“ – kad tave taip vadintų – reikia nusipelnyti! – gausiai rinkdavosi į bažnyčią: išgirsti garsų, aiškiai tariamą pamokantį monsinjoro žodį, krintantį tiesiai į širdį ir į protą. „Išklausei pamokslą ir eini namo galvodamas, ką čia ir aš galėčiau tokio gero padaryti?“ – teko ne iš vieno girdėti. O kiek jo žodžiai teikė stiprybės ir vilties sovietmečiu!..

Po Mišių žmonės dar ilgai nesiskirstydavo. O jis, nusirengęs kunigo drabužius tekinom bėgo pas choristus ir nuo vargonų pasigirsdavo gražiausios giesmės. Būtina priminti ypatingą Dievo dovaną, apie tai jau buvo rašyta – kunigas Petras turėjo labai gera muzikinę klausą ir gražų balsą, tad mėgo bendrauti su choristais. O su choru pagiedojęs keletą giesmių, Petriukas, nusileidęs nuo „vyškų“, dar ilgai šnekučiuodavosi su parapijiečiais: kantriai klausydavo jų vargų, bėdų, rasdamas pamokantį, paguodžianti, viltį teikiantį žodį.

2014 m. Monsinjoro Velykinio sveikinimo Stasei Mažeikytei faksimilė. – Iš mokytojos Stasės Mažeikytės archyvo

Vidmantas Markevičius prisimena, kad 1997 m. Kupiškio vidurinei mokyklai švenčiant 80-metį suvažiavo daug buvusių moksleivių, mokytojų. Tarp jų ir Kupiškio mokykloje besimokiusių kunigų, kurie nusprendė, kad pamokslą turi pasakyti monsinjoras Petras Meilus. Po šv. Mišių šventinis renginys vyko Kupiškio Kultūros namų salėje. Užgesus šviesai, monsinjoras garsiai tarmiškai tarė: „Tumsu!” Į jį pasisukusi viena klasiokė irgi garsiai ištarė: “Koks gražus jūsų pamokslas!” O priešais sėdėjęs V. Markevičius pasakė, kad vidutiniškas. Monsinjoras, būdamas savikritiškas, garsiai atsakė: „Pagyrimus mėgsta vaikai, moterys ir subobėję vyrai!” Pilnutėlėje salėje nuvilnijo skambus juokas...

Vidmantas Markevičius su monsinjoru susitikdavo Skapiškyje ir per Šv. Lauryno atlaidus. Sykį jis monsinjorui sako:

- Kad tu ir nežyli?!

- Kai aš su šepečiu valau batus, tai tuo pačiu ir pašukuoju – pertraukiu ir per galvą! – atsakė monsinjoras.

- Bet tavo batai rudi!

-Tai tik šiandien tokius „apsiaviau“! – neieškojo žodžio kišenėje monsinjoras Petras.

* * *

Monsinjorui itin brangus buvo Skapiškio kraštas, jo žmonės. Jis labai džiaugdavosi, kai į Kauno arkikatedrą atvykdavo skapiškiečiai: vieni kreipdavosi ligų prispausti, kiti kitokių bėdų varginami, atvykdavo ir pasidžiaugti, pakalbėti tarmiškai – skapiškėniškai. Dvasininkas, trokšdamas padėti, sergantiems ieškojo pažįstamų gydytojų, kitiems – teikė finansinę paramą. Mons. P. Meilus ne kartą kalbėjo: „Visi mano, kad aš – pinigų maišas. Tik ką vienam atidaviau kiek turėjau, čia vėl kitas prašo, negalvoja, kad ir man pinigų reikia vaistams ir pragyvenimui. Duok ir duok... O iš kur?..“ – tačiau šiuos žodžius tardavo ypatingai, su didžiule meile ir pagarba, tarsi jausdamas kaltę, kad nebepajėgia, tiek kiek norėtų, pagelbėti...

Rūpestis vargo, bėdų ištiktais nepažįstamaisiais

Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriuje, monsinjoro Klemenso Gutausko fonde yra įdomus dokumentas, liudijantis, kad Kauno klebonas Meilus (gyvenantis Sruogos 12–1) 1994 m. paaukojo 500 litų Veliuonos miestelio gyventojui, II grupės invalidui Lažauskui Liudvikui, s. Benedikto (gim. 1923 m.), kurio 1993 m. liepos 26–27 d. naktį sudegė gyvenamasis namas su visu turtu. Apylinkės viršaičio pavaduotoja O Širvinskienė rugpjūčio 12 d. parašė pažymą apie nelaimę, charakterizuodama L. Lažauską: „Minimas pilietis gyvena vienas, yra tvarkingas, taupus, darbštus, rimtas, nealkoholikas ir nerūkantis. Pragyveno iš savo nuosavo daržo“.

L. Lažauskas, būdamas beturtis, tačiau talentingas, jėzuitų išlaikomas, mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Troško būti kunigu, bet karas sugriovė jo planus. Kartu su gyvenimo aprašymu pažymėta, kad per gaisrą sudegė visa kūryba – šimtai kasečių, daug naujos statybinės medžiagos, galvotam statyti naujam namui, įrankių, įrengimų... L. Lažauskas išsiuntinėjo pagalbos laiškus kartu su pavardėmis jį parėmusių (nurodytos ir sumos...) asmenų – dvasininkų ir pasauliečių. Monsinjoro parama – viena didžiausių...

Pagalba vaikystės bičiulei

Žinome, kad monsinjoro gimtajame Šeriškio kaime gyveno trys šeimos: Meilų, Kalnučių ir Neniškių. Nuo vaikystės visą gyvenimą su monsinjoru bendravo Aldona Neniškytė (darbe remtasi jos pasakojimais apie monsinjorą, publikuotos Aldonos išsaugotos nuotraukos). Ištikus nelaimei (kūlimo metu jaunai mergaitei nutraukė dešinę koją) Petras ją labai globojo.

Prie Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio Koplytstulpio ir Rūpintojėlio Skapiškyje Aldona Survilienė (sėdi ratukuose) su dukra Audrone Tijūšiene (dešinėje) ir vyru Antanu Survila. – dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotrauka

Dar būdamas seminaristas, Petras nusivežė savo bičiulę Aldoną Neniškytę (Survilienę) į Kauną pas ortopedus – ar nebūtų galima pritaisyti kojos protezo. Protezą pažadėjo padaryti. Aldona ne sykį važiavo į Kauną matuotis, tačiau padarė nevykusiai. Bandė kažką padaryti ir iš Maskvos atvykę ortopedai, bet nesėkmingai.

Vaikystės kaimynė ir bičiulė Aldona Neniškytė – Survilienė lankė kunigą beveik visose darbo vietose. Apsilankė ir Eržvilke. Klebonas Petras rodė padarytus darbus, pasakojo ir džiaugėsi pagražinęs bažnyčią – bus mieliau parapijiečiams.

Monsinjoras Aldonai ne kartą yra sakęs „Tu man ir sesuo, ir motina!“

Aldona Survilienė pasakoja: „Petras, sužinojęs, kad nusipirkau grytelę Skapiškyje, atvažiavo pasižiūrėti. Tai buvęs Veronikos Šermukšnaitės namelis, kurį buvo paveldėjęs Miškonių Neniškis: namelis buvo sulindęs į žemę, vienas kambarys – be lubų (jame laikė malkas), kitas – plūktinė asla, duonkepis pečius ir supuvę pajuodusios lubos. Apžiūrėjęs už 800 rublių nupirktą namelį, Petras pasakė: „Tu ėmeisi didelio vargo!“ O kitąsyk atvažiavęs atvežė 200 rublių: „Turiu tau padėti, daugiau nesukrapščiau!Turint pinigų, gryčiutė buvo ištraukta iš žemės, pakelta aukštyn, padėti pamatai, išardytas vidus ir per du metus suremontuota. Tačiau jeigu ne kunigo Petro supratingumas ir atjauta, nežinia, kada viskas būtų padaryta“.

O dabar Aldonos vyro Antano Survilos dėka pristatyti priestatai, sutvarkyta taip, kad galima visur įvažiuoti su vežimėliu. Geltoni, tarsi pasakų nameliai, šviečia grožiu ir gėriu, sodyboje auga ne tik vaiskrūmiai, vaismedžiai, bet ir įdomūs dekoratyviniai medeliai, o kiemo viduryje puikuojasi įdomus akmeninis šulinys – tai Antano ir jo žento kruopštus darbas...

Bendrystė su pedagoge Stasele

Monsinjoras mažiausia du kartus metuose – vasario 16-ąją ir Motinos dieną (lankė ir rudenį) – būtinai lankė kapus. Atvykdavo kasmet, kol turėjo sveikatos. Monsinjoras Petras Meilus, atvykęs į Skapiškį, visada aplankydavo pedagogę Stasę Mažeikytę. Paskutinį kartą 2012 metais jam atvykus, Stasė buvo kapinėse, tad nesusitiko. Grįžęs į Kauną, monsinjoras parašė ir laišką: „Gegužės pirmąją dieną buvau Skapiškyje. Pirmiausia norėjau susitikti su Jumis, bet radau duris užrakintas ir nuo gatvės pusės ir iš kiemo pusės. Paskui skambinau iš brolienės, bet niekas nekėlė ragelio. Brolienė sako, gal išvykusi į Kupiškį. Labai gaila, nes dabar, jei gyvas būsiu, atvyksiu tik rudenį“.

O vėliau ir skambino: „Kur tu buvai, beldžiausi, ėjau apie namus, o tu neįsileidai!?“

Mokytoja Staselė Mažeikytė pasakoja, kad telefonu su juo kalbėti buvo labai paprasta – nors žinojai aukštą jo dvasininko statusą, tačiau atrodė, kad kalbi su paprastu žmogumi. Paskambinęs jis visada apsidžiaugdavo pažintas iš balso: „O, monsinjoras!“, o kartais ir „O, Petras!“ Ir visada sulaukdavo džiugaus atsakymo: „Tai pažinai!“ „Kas gi Jūsų gali nepažinti!“ – atsakydavo bičiulė S. Mažeikytė. Paskutinio skambučio jau iš Marijampolės metu, kaip niekada anksčiau monsinjoras daug pasakojo apie savo vaikystę, artimuosius...

O jų bičiulystei svarų pagrindą davė jau minėtas Staselės brolio Leono Mažeikio – Miškų ūkio technikumo moksleivio – poelgis. 1950 m. moksleivis Petras Meilus iš Kupiškio buvo išsiųstas į Vilnių operacijai ir čia netikėtai sutiko vieną skapiškietį, kuris jį nuvedė į bendrabutį pas kitą skapiškietį Leoną Mažeikį. Petro, pirmąsyk atvykusio į Vilnių, gydytojai iš karto į ligoninę nepaguldė. Leonas ėmėsi globoti kraštietį – tris naktis priglaudė miegoti vienoje lovoje – nepabijojo apsikrėsti...

Monsinjoras domėjosi mokytojos S. Mažeikytės iniciatyva ir atliktais darbais atstatant Skapiškyje Blaivybės paminklą, prašė jos parengtų ir sudarytų knygų: „Dariaus ir Girėno – Kalvarnikų gatvės istorija“ (išleista 2009 m. kompiuteriniu variantu), bei „Skapiškiečiai žymūs žmonės“, džiaugėsi mokytojos iniciatyva ir pastangomis, kad Skapiškio miestelis taptų gyvesnis ir veiklesnis.

Rengdama pastarąją knygą mokytoja Staselė kreipėsi į monsinjorą ir jis, prieš atvykdamas į Skapiškį, atsiuntė ranka rašytą savo autobiografiją (parašymo data įrašyta 2011 m. rugsėjo 19 d.), kuri išspausdinta knygos „Skapiškiečiai žymūs žmonės“ 70–71 puslapiuose. 142 puslapių knyga kompiuteriu surinkta Skapiškyje, įrišta ir išleista 2011 m.

Grįžęs į Kauną monsinjoras po kelių dienų – rugsėjo 22 d. Staselei rašė:

Atsiprašau, gal užmiršau perspėti, kad galite pataisyti mano rašinį, kaip žodžių tvarką. Aš skubėdamas rašiau, kad suspėčiau iki važiavimo į Skapiškį. Gal kartais ne visai tiksliai eina žodžių tvarka. Arba gal perdaug parašiau bereikalingų dalykų, galite praleisti, sutrumpinti. Žodžiu darykite taip, kaip geriau Jums atrodo, kad būtų sklandžiau. Su pagarba. Mons. Petras“.

O 2012 m. sausio 25 d. laiške monsinjoras Staselės teiravosi:

Man labai smalsu žinoti, kaip sekasi sudaryti užplanuotą knygą apie Skapiškio istoriją.

Tokią knygą norėčiau turėti, kol dar esu gyvas. Jei kartais trūktų lėšų, gal galėčiau pagelbėti. Neturiu supratimo apie knygų leidybą, tik suprantu, kad tai kainuoja. Todėl lauksiu kokios nors žinios.

Ačiū, gavau knygą apie Kalvorninkų gatvės gyventojus. Atsiprašau, kad net nepaklausiau, gal reikia atsilyginti? Man į Katedrą atnešė Antano dukrelė, labai panaši į tėvelį“.

Tačiau po kelių dienų, gavęs knygą, monsinjoras 2012 m. sausio 30 d. Staselei rašė: „Gerbiama ir Miela Stasele! Netikėtai gavau lauktą knygą apie Skapiškį. Labai įdomu pažiūrėti į tolimą praeitį. Praeitis man gerai pažįstama, o vėlesni laikai ir asmenys menkai žinomi. Praėjęs geras pusės amžiaus laikas. Senieji, gerai pažįstami, o jaunimas man, atitolusiam nuo gimto krašto jau nebepažįstamas.

Dabar lieku Jums daug skolingas. Turiu Jūsų išleistą knygą apie Kalvorninkus, dabar naują knygą gavau. Jums daug kainavo, tai kol esu gyvas, norėčiau šiek tiek prisidėti finansiškai. Turiu susitaupęs pinigų „ant karsto“, daug išleidžiu besigydydamas, bet vistiek noriu Jums šiek tiek pagelbėti, nes žinau, kad nemažai kainuoja. Galėčiau pasiųsti perlaidą arba pavasary, kai lankysiu kapus – užvežti Jums į namus. Nuoširdžiai dėkoju už įdomią knygą“.

Monsinjoras Staselei rašė laiškus bei sveikinimus religinių švenčių proga, kai kurie – įdomūs poezijos posmai. Pateiksime keletą monsinjoro pasveikinimų S. Mažeikytei, sveikinimų pabaigoje – linkėjimai visiems Mažeikių šeimos nariams.

2011 m. Kalėdoms Stasė Mažeikytė gavo spalvotą gražų lapą su monsinjoro kaligrafiškai įrašytu tekstu:

Su Kalėdom šventom!

Su Metais Naujais!

Mano širdies mintys skrenda

Lietuvos keliais!

 

O kaip norėčiau bent sapnuose

Išvyst Pirmų Kalėdų naktį,

Kai gimė Kūdikis mums duotas,

Gal širdys imtų meile degt?

 

Šiandien ne vieną mus užbūrė

Pasaulio žydrieji ekranai,

Kur vien tik smurtas, palaidumas,

O daug kas šitaip ir gyvena!

 

Betliejuj gimęs Kūdikėli

Apšvieski protus mus jaunimo!

Atverk akis, kad prakartėlėj

Pažintų amžiną likimą!

 

2012 m. Kalėdoms atsiųstas sveikinimas:

„Kalėdos! Kalėdos! Kartoja visi!

Kalėdų Karalius Tu, Jėzau esi!

 

Tu žemėj gimei Kūdikėliu mažu,

O durys Tau buvo užtrenktos visų!

 

Pabuskime žmonės, atverkim duris!

Dangaus Svečias užeis, jei lauksit kuris!“

 

2014 m., linkėdamas patirti dvasinį Šv. Velykų džiaugsmą, monsinjoras „Mielai Staselei“ rašė:

Per nuodėmę praradom rojų!

Per nuodėmę sutikom mirtį !

Už tai dabar skaudžiai vaitojam,

Kai reikia su pasauliu skirtis!

 

Bet Kristus nugalėjo mirtį

Iš kapo pakilo didingas!

Aš linkiu Jums visiems patirti,

Koks tikintis žmogus laimingas!

 

Mokytoja Staselė kruopščiai saugo šį vertingą atminimą. Vieną savo laiškų – atsakymą monsinjorui ji užbaigė linkėdama: „Širdis tebūna atvira visiems, kurie beldžiasi į ją. Dėkoju už žmogiškąją šilumą“.

Apie monsinjorą Petrą Meilų

Negausių žinių apie skapiškietį kun. Petrą Meilų randame periodikoje, knygose, enciklopedijoje, almanache. Be to, pats monsinjoras 2003 m. savo lėšomis yra išleidęs knygelę „Tikėjimo tiesų komentarai“.

Skapiškiečiai su „Versmės“ ekspedicijos dalyviais prie dr. Aldonos Vasiliauskienės namo. Dešinėje sėdi tautodailininkas Bronius Bickus, aukščiau jo su „Lietuvos aido“ laikraščiu stovi mokytoja Stasė Mažeikytė. – dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotrauka

2009 metais Kupiškio vidurinės mokyklos 1953 m. laidos abiturientai – XIV laida išleido 168 psl., iliustruotą knyga „XIV laida. Žvilgsnis į save ir laikmetį“, kurią parengė Stasys Kytra (Kaunas). Knygoje medžiaga, skirta monsinjorui „Petras Meilus“ (p. 158–160) ir foto, o prie nuotraukos įrašas „Mokėsi kartu, bet mokyklą baigė ne su XIV laida“.

2011 metais Skapiškyje, pasirodė Stanislavos Mažeikytės parengta, kompiuteriniu variantu išspausdinta ir įrišta 142 psl. knyga „Skapiškiečiai žymūs žmonės“. Jos sudarytojai paprašius, monsinjoras atsiuntė 4 puslapių ranka rašytą autobiografiją, kuri išspausdinta minėtos knygos 70–71 puslapiuose.

Kupiškėnų enciklopedijos (vyriausias redaktorius ir sudarytojas Vidmantas Jankauskas) II tome monsinjoro bičiulis Vidmantas Markevičius pateikė apie jį žinių „Meilus Petras“ (Vilnius. 2012. T. II. P. 364).

2013 m. balandžio 10 d. 50 metų kunigystės minėjo devyni Lietuvos kunigai. Vienas jų – monsinjoras Petras Meilus. Šio gražaus kunigystės 50-mečio jubiliejaus proga straipsnio autorė parengė pora straipsnių skirtų monsinjorui „Monsinjoras Petras Meilus: be primicijų, sulaukė sekundicijų“ (Kupiškėnų mintys. 2013. Gegužės 2. Nr. 49. P. 4) ir „Monsinjoras iš Šeriškių“ (XXI amžius. 2013. Balandžio 12. Nr. 15. P. 10, 12). Straipsnių autorė dėkinga Aukščiausiajam, kad straipsnius koregavo ir redagavo pats monsinjoras – tad ten spausdintais faktiniais duomenimis galės pasiremti vėlesni monsinjoro gyvenimo bei veiklos tyrėjai.

Po laidotuvių, straipsnio autorė „Kupiškėnų mintims“ parašė nekrologą: „Sukrovęs lobius danguje: monsinjoras Petras Meilus (1932 01 01–2015 10 26)“ (2015. Spalio 231. Nr. 125. P. 5), kuriame prisimintas ne tik liudijusio Dievo meilę ir pasiaukojusio žmonėms dvasininko gyvenimo kelias, bet ir šviesios – kilnios laidotuvės.

Autorės nekrologas monsinjorui išspausdintas ir almanache „Kupiškis. Kultūra ir istorija“ (2015. Nr. 130. P. 48–54), kurį rengia Vidmantas Jankauskas su savo suburtu kolektyvu.

2016 metais „Lietuvos aido“ puslapiuose išspausdinti 4 straipsniai, skirti monsinjorui – tai valstybės laikraščio, artėjančio į 100-ąjį jubiliejų – požiūris ir dvasinių vertybių propagavimas bei jų sklaida.

Monsinjoras Petras Meilus viską dalydama kitiems krovė lobį danguje, liudydamas skapiškiečio kunigo pavyzdį daugeliui kunigų...

Atgal