Religija
05 14. Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė s. Michailina (Zita Arbatauskaitė) (1 dalis)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Sovietmečiu dvasinį gyvenimą parapijose, be kunigų, palaikė, plėtė ir įtvirtindavo vienuolės seserys, patarnavusios klebonijoje ir dirbusios įvairius darbus: šeimininkės, bažnyčios prižiūrėtojos, varpininkės ir kt. Apie tai, kad klebonijoje darbuojasi vienuolės, buvo tylima – žinojo tik kunigai. Tiesa, dažnai jų priklausymą vienuolijai išsiaiškindavo ir saugumiečiai.
Viena tokių seserų – Žemaitijos krašto dukra Zita Arbatauskaitė. Ji beveik visą gyvenimą darbavosi Aukštaitijoje. Sunkiais sovietinės okupacijos metais, gebėdavo, apeiti įvairius draudimus ir, nepaisydama trukdymų, talkino kunigams, dirbo su jaunimu, skleidė Dievo meilę žmonėse...
Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolės s. Zita Arbatauskaitė (kairėje) ir s. Dalia Liutkevičiūtė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos (trumpinys PAMI ) vienuolė s. Michailina, tačiau dažniausiai vartotas krikšto vardas Zita (Arbatauskaitė) 16 metų (1960–1976) dirbo Skapiškyje ir 20 metų (1976–1997) – Antašavoje. S. Zita PAMI kartu su tos pačios kongregacijos seserimi vienuole Petronėle Pauliute talkino kun. Juozui Lukšui (1917 10 19–1944 03 25–1997 03 09).
Apžvelgsime s. Zitos vaikystę, mokslą, pašaukimą į vienuoliją, darbuotę parapijose, talkinant kunigams.
Zitos tėvai, broliai, sesuo
Smulkus ūkininkas (12, 73 ha žemės) Juozapas Arbatauskas (1900–1975), „Rūtelių“ (Seniau buvo vadinta „Rūtelės“) kaimo Tytuvėnų parapijos gyventojas, 1929 m. vedė Stanislavą Krivickaitę (1904–1986). Arbatauskų šeima sulaukė 7 vaikų: Vladislovo (1930–1997 11 20), Aloyzo (1932–2009 01 27), Antano (gim. 1933 m. gyvena Kelmėje), Zitos (1935 m.), Eugenijos Zdanavičienės (gim. 1936 m.) ir 1939 m. gimusių dvynukų, pakrikštytų tėvų vardais: Juozo (mirė 1991 08 15) ir Stanislovo (mirė 2002 01 25).
Juozapas Arbatauskas ne tik rūpinosi ūkiu, bet dirbo seniūnu.
Zitos mokslai
1935 m. vasario 10 d. gimė būsimoji vienuolė s. Michailina (Zita) PAMI. Visi Arbatauskų vaikai lankė mokyklą Tytuvėnų miestelyje – namuose jie jau mokėjo skaityti – vienas kitą mokė. Zita iš karto buvo priimta į antrą klasę. Tėvai skubėjo Zitą privesti prie Pirmosios Šventosios Komunijos, ją priėmė 1944 m. prieš pat užeinant frontui.
Užėjus frontui 1944 m., sovietai areštavo tėtį – Tytuvėnų valsčiaus seniūną – Juozapą Arbatauską , nuteisė 8 metams. Sibire statė Vorkutą. Kaip pasakoja s. Zita, tėvas į Lietuvą grįžo tik Šiluvos Marijos stebuklo dėka. J. Arbatauskas, gimęs Šiluvoje, labai mylėjo Šiluvos Mariją, į ją meldėsi gyvendamas Lietuvoje, nenustojo melstis ir patekęs į Sibirą. Jis buvo tiek išsekęs, kad manė jau greit mirsiąs. Parašė laišką į namus, prašydamas paaukoti Šiluvoje šv. Mišias, pasimelsti, kad nors kaulus parvežtų į Lietuvą. Gavusi tokį laišką, motina su vaikais pėsčiomis melsdamiesi ėjo į Šiluvą, labai nuoširdžiai ir karštai meldėsi. J. Arbatauskas pasveiko.
Prie Palendrių vienuolyno durų Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolės. Iš kairės: s. Petrutė Pauliūtė, s. Zita Arbatauskaitė, s. Violeta Kazlauskaitė ir s. Kristina Kalinauskaitė
Zita baigė 4 klases, o penktos klasės kursą mokėsi vakarinėje vidurinėje Tytuvėnų mokykloje. Mat, kuriantis kolūkiams, dienomis su seserimi Eugenija dirbo kolūkyje už sveikatos neturinčią motiną, o vakare eidavo į mokyklą. Penketais baigusi penkias klases, išstojo iš kolūkio. Labai sunkiai išleido, nors ir sakė: „Noriu mokytis“. Zita dėkinga ją palaikiusiems kaimynams. Pusę metų kartu su dar dviem mergaitėmis mokėsi siuvėjos amato. Siuvėja ragino mokytis toliau, bet Zita atsisakė.
1948 m. iš Pagryžuvio (5 km. nuo Tytuvėnų) sovietinė valdžia išvarė vienuolius. Zita prisimena, kad jie labai gražiai giedojo. O tada galvojo: „Jeigu jau vyrų vienuolynus drasko, tai kur aš stosiu?“
Kelias į vienuolinį gyvenimą
Nuo vaikystės Zitą viliojo vienuolinis gyvenimas. Motina dukrai kalbėjo, kad ji pati norėjusi stoti į vienuolyną, tačiau neleido sąlygos. „Tad tu įgyvendinsi mano seną troškimą“, – sakė motina.
Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčioje Zita dalyvaudavo procesijose Procesijos dalyves mokė seselė vienuolė. Čia Zita susidraugavo su broliu jėzuitu Vladu Alesiu, kilusiu iš Dzūkijos. Zitos mamos amžiaus brolis jėzuitas buvo jaunuoliškas, labai linksmas. Tik vėliau Zita sužinojo, kad tas brolis jėzuitas stebėjo jos elgesį, matė, kad tinkama vienuoliniam gyvenimui ir daug už ją meldėsi.
Zita džiaugiasi turėjusi labai gerą kunigą Aleksandrą Ramanauską (1909 03 05–1936 06 21–1996 02 29). Jau ruošėsi savo nuodėmklausio teirautis apie vienuoliją, bet nespėjo: jis ištarė visam gyvenimui įsimintus žodžius, palinkėdamas – „Nebūti davatka!“ (t. y. aš labai gera, kiti blogi).
Zita skaitė labai daug knygų, tad buvo apsiskaičiusi, žinojo apie vienuolius bei kunigus, buvo drąsi.
Brolis Alesius SJ, bažnyčioje rinkdamas aukas, paduodavo jai užrašytą sveikinimą, palinkėjimą. Kartą ir Zita atviruke jam parašė ilgą palinkėjimą, užbaigdama įrašą: „Linkiu sėkmės Kristaus vynuogyne!“ Broliui jėzuitui įstrigo jos žodžiai. Vadinasi, ji žino bažnytinius terminus. Po kurio laiko, einant namo, prisigretinęs jėzuitas padavė knygutę apie vienuolyną.
Zita jau nuo 17 metų suvokė vienuolinio gyvenimo prasmę, tačiau nevengė bendrauti su jaunimu, dalyvaudavo gražiuose vakarėliuose. Vienas jaunuolis, Antanas, prašė jos motinos dukros rankos. Motina atsakiusi: „Kai subręs – pati apsispręs!“ Tačiau Zita susidraugavo su Viešpačiu – kas sekmadienį priimdavo Švenčiausiąjį. O vieną naktį per miegus regėjo įspūdingą sapną: į Šiluvą veda gražus kelias, kurio pakraščiuose auga rožės. Zita pradėjo eiti tuo keliu ir ... nubudo.
Br. Alesius SJ, sužinojęs, kad į Tytuvėnus iš Šiaulių atvažiavo vienuolyno vyresnioji, nuvedė Zitą į vienuolių namelius. Zita nežinojo, kokiai kongregacijai priklauso vienuolės – jai buvo svarbu tik pats vienuolynas. Ten gyvenusios dvi vienuolės pažinojo Zitos šeimą ir viską vyresniajai buvo papasakojusios. Zita buvo tinkama kandidatė į vienuoles. Vyresnioji pasakė: „Kada nori, atvažiuok! Tavęs laukiam!“ Mergina atsakė: „Norėčiau įstoti gimimo dieną!“
Pirmieji žingsniai vienuolyne
Vykdama į vienuolyną, Zita pasisiuvo šiltą antklodę, mama įdėjo geriausią pagalvę, broliukas jėzuitas Alesius palydėjo iki Šiaulių. Šiauliuose vienuolės ją labai gražiai priėmė merginą. Pernakvojus, kitą dieną Zitą išvežė į Šeduvą. Čia gyveno trys seserys (dabar jau mirusios), kurios dirbo valdiškuose darbuose: dvi – buhalterėmis, o viena – siuvėja. Šeduvoje Zita išbuvo 10 mėnesių. Kas sekmadienį jai buvo leista parvažiuoti į namus.
Įvilktuvės, naujokynas, vienuoliniai įžadai
1957 m. vasario 10 d. – tądien Zitai sukako 22 metai – ji įstojo į vienuolyną Šiauliuose. 1957 m. pabaigoje buvo išsiųsta į Panevėžį. Čia Aldonos gatvės 6 name gyveno nemažai seserų ir 8 naujokės.
1957 m. gruodžio 20 d. Molainiuose buvo Zitos įvilktuvės, po to – dvejų metų gyvenimas su s. Birute PAMI – naujokyne Molainiuose. Ten buvo seserų ūkis (turėjo gyvulių), dvi seserys dirbo kolūkyje – buvo kolūkietės, o atvykusiosios slėpėsi ir niekas apie jas nesužinojo. Seserys priimdavo iš lagerių sugrįžusius kunigus, kad čia, Molainiuose, jie sustiprėtų. S. Zita prisimena kun. Henriką Prijalgauską (1892 11 01–1920 05 16–1978 08 23). Kai kurie kunigai į Molainius atvykdavo atostogauti – puiki gamta, aplink medinį namą daržas ir savas derlius: sodas, uogos, bitės, daržovės.
Iš Molainių seserys dviračiais važiuodavo į Panevėžį, gyventojams į namus veždavo pieną. Su dviračiais atvykdavo ir į Aldonos gatvę Nr. 6, čia stiprėjo dvasiškai, tačiau, pasirodžius kokiam įtartinam žmogui, pieno išvežiotojos, čiupusios dviračius, staigiai išmaudavo... Taip važinėjo dvejus metus. Pirmieji metai – Kanoniški, kurių negalima pertraukti: pamokos vykdavo ne tik Aldonos gatvėje, bet ir gamtoje, nes pati magistrė ateidavo ir į Molainius. Čia jau antrus metus mokėsi Nijolė Sadūnaitė.
Viduryje sėdi s. Zita Arbatauskaitė PAMI
Baigus noviciatą – Pirmieji įžadai Aldonos gatvėje. Įžadus 1959 m. gruodžio 20 d.priėmė Panevėžio Katedros vikaras kun. Aleksandras Kemėšis (1927 09 09–1952–1977 03 22).
Zita labai mėgo lietuvių kalbą ir literatūrą, troško dirbti mokytoja. Tačiau tokiam sovietmetyje net ir darželyje buvo auklėjama komunistine dvasia, neigiant Dievą. Tad vyresnybė , ilgai mąsčiusi, ką Zitai daryti, po pirmųjų įžadų 1960 m. nusiuntė ją į Skapiškį talkinti kun. Juozui Lukšui (1917 10 19–1944 03 25–1997 03 09), kur dirbo iki jo mirties – 1997 m. kovo 9 d.
Skapiškyje
S. Zita PAMI Skapiškyje dirbo 16 metų – iki 1976-ųjų. Kun. J. Lukšą paskyrus į Antašavą, kartu su juo išvyko ir seserys vienuolės.
Atvykusi į Skapiškį, s. Zita rado čia dirbančią šeimininke s. Marijoną Venclovaitę PAMI, po jos buvo atkelta Augutė Treigytė (gyvena Kupiškyje). Pastarosios šeimoje augo 13 vaikų, tad ji nenorėjo duoti neturto įžado: manė likusi laisva, laisvai viską išdalinti. Po Augutės atkėlė s. Petronėlę Pauliūtę (1925 04 06–2013 02 15) PAMI, kuri su s. Zita, kun. J. Lukšo kviečiamos iš Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos, kaip jau minėta, kartu kėlėsi į Antašavą Šv. Hiacinto (Jackaus) parapiją ir ten dirbo 21 metus – iki kunigo mirties.
Skapiškyje s. Zita PAMI skambindavo varpais, valydavo ir puošdavo bažnyčią, mokydavo vaikus.
Vidurdienį varpais skambindavo „Viešpaties Angelą“. Skambinti ją išmokė varpininkas Juozas Vėžys(žmonių vadintas Vėžėliu). Zita prisimena, kaip varpininkas pagarbiai eidavo skambinti: nusiimdavo kepurę, padėdavo ją ant žemės, persižegnodavo ir tada jau įsiūbuodavo varpą skambesiui.
Atgal
.jpg)
(1).png)
