Religija
05 17. Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė s. Michailina (Zita Arbatauskaitė) (Pabaiga)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Jis visą laiką šypsojosi: veidas spindėjo gerumu. S. Zita prisimena varpininko pasakojimą apie vienerias Kūčias: jis su žmona iki išnaktų tvarkė bažnyčią, kasė sniegą apie bažnyčią ir namo parėjo vidurnaktį, tad Kūčios jiems buvusios tik simbolinės – abu buvo išvargę, tačiau atlikę pareigą. Juozas pasakojo s. Zitai ir šypsojosi, niekam nepriekaištavo, kad negalėjo namuose pasėdėti prie Kūčių stalo...
Zitai skambinant, išgirdę varpų gausmą, į šventorių atbėgdavo būrelis vaikų, ne tik iš katalikiškų šeimų, bet ir komunistų. Zita skambindavo varpu tris kartus per dieną. Ir taip iki išvykimo į Antašavą. Skapiškio varpas – ilgiausiai Lietuvoje sovietmečiu skambėjęs varpas, nes visur kitur jau seniai buvo uždrausta skambinti. Skambant varpui, žmonės, eidami pro šalį sustodavo, persižegnodavo, vyrai – nusiimdavo kepures ir pagal skambesį pasitikrindavo laikrodžius, ar jie tiksliai rodo. Belieka tik apgailestauti, kad jau keleri metai Skapiškio varpas nutilęs... Ir jeigu netikėtai suskamba – tai skapiškiečiams didžiausiais džiaugsmas.
Antašavoje
Po 16-kos metų darbo Skapiškyje s. Zita kartu su s. Petronėle, kunigo J. Lukšo paprašytos, kėlėsi į Antašavą.
Antašavoje kun. J. Lukšas rado vargonininkę Pranutę Bieliauskaitę (seserį kotrynietę), kuri, pasilpus sveikatai, atsisakė vargoninkauti, tačiau per šventes atvažiuodavo patalkinti. Vargonais per šv. Mišias grodavo tikybos mokytoja.
Dirbant Antašavoje, Zitos bauginti iš Kupiškio buvo atvažiavęs saugumietis Astikas. Jis išgąsdino procesijoje dalyvavusias mergaites, kurios po eisenos aplink bažnyčią rinkdavosi giedoti – Zitutė taip buvo suorganizavusi. Zitutė su Petrute šį faktą sugebėjo perduoti pogrindyje leidžiamai Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai. Informacija buvo paviešinta per užsienio radiją. Paskelbus ją, saugumas sunerimo, aiškinosi. Nepavykus sužinoti, kas ir kokiu būdu perdavė tą žinią, išsigandę ėmė keršyti: reikia manyti, kad jų paskatinti chuliganai Gikonyse išdaužė kapinių koplytėlės kryžius. Kunigas J. Lukšas pasakęs, kad nebereikia nieko daugiau rašyti į Kroniką, nes išsiaiškins. Ragino pasimelsti, kad darsyk nebūtų sulaukta saugumiečių...
Linkuvoje. Tuometinis Linkuvos klebonas teol. lic. kun. Saulius Paliūnas (centre) su seserimis Petronėle Pauliute (kairėje) ir Zita Arbatauskaite (dešinėje)
Antašavoje viena raiša mergaitė dirbo kolūkyje buhaltere. S. Zita buvo perspėta: „Saugokitės jos, ji arši partinė!“ Po kurio laiko išaiškėjo, kad toji mergaitė visai ne tokia, kaip buvo charakterizuota. Prieš pat šv. Jono atlaidus paprastais šeštadieniais prie varpinės durų atsirasdavo gėlių, maisto (daržovių, bulvių). Sykį Zitai pavyko pamatyti, kas toji geradarė dovanotoja. Pasirodo, tai „aršioji“ partietė. Ji dalyvaudavo komunistų partijos narių susirinkimuose Vilniuje ir vienam patikimam kunigui pranešdavo priimtus sprendimus. Greitai apie tai sužinodavo ir kiti patikimi kunigai. Atėjus nepriklausomybei, ji tapo klebono šeimininke Subačiuje.
S. Zita PAMI pasakojo, kad netoli Vabalninko, Antašavos parapijoje gyveno šeima – penki nekrikštyti vaikai, o tėvai – be Bažnytinės santuokos. Apie juos seserims pranešė šios šeimos kaimynai. Tad vienuolės nutarė susipažinti su tais gyventojais, pasirinkdamos įdomią taktiką: nešė siūti drabužius. „Aš pati būčiau daug geriau pasiuvusi, viską sugadindavo, – sako Zita, – tačiau mes vis dėkodavome ir toliau nešdavome siūti“. Matydamos, kad šeima stokoja patalynės, drabužių ir netgi maisto, vienuolės stengėsi aprūpinti (gaudavo iš gerų žmonių). Kai jau įgijo pasitikėjimą, pakvietė į bažnyčią. Kiek buvo džiaugsmo seserims vienuolėms, kai šios šeimos tėvai sutiko priimti Bažnytinę santuoką, pakrikštyti vaikus ir parengti juos Pirmajai Šventajai Komunijai. Tačiau viena mokytoja ėmė terorizuoti mergaites, kai pamatė, kad s. Petrutė, nors ir nebendravo su mergaitėmis, bet vienai atsitiktinai pataisė apykaklaitę. Tad Sutvirtinimo Sakramentui priimti dvi mergaites Zita vežėsi net į Telšius.
Skapiškyje parodoje „Pažintis su Ukrainos kultūra“ Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolės dr. Aldonai Vasiliauskienei už katalikišką veiklą įteikia padėką. Ją skaito s. Dalia Liutkevičiūtė (dešinėje). Nuo jos į kairę stovi s. Onutė Raudoniūtė, s. Marytė Giedraitytė, s. Zita Arbatauskaitė ir s. Loreta Armalytė
Antašavoje, Motinos dienos proga s. Zita rengdavo šventę bažnyčioje: vaikai deklamuodavo poezijos posmus, buvo įteikiama gėlių ne tik mamoms, bet ir kiekvienai moteriai, atėjusiai į šventę.
1990 m. net 33 vaikai buvo parengti Pirmajai Išpažinčiai ir Pirmajai Šv. Komunijai. Kunigas jau nebeturėjo jėgų, tad vaikus šioms apeigoms rengė s. Zita.
Zita džiaugiasi, kad Antašavoje procesijose dalyvaudavo iki 60 vaikų. Juos procesijoje skaičiuodavo, kad nepamažintų nupirkti ledų. Rugsėjo pirmąją kai kurie vaikai stovėdavo prie šventoriaus ir nedrįsdavo įkelti kojos. S. Zita, tokius pastebėjusi, pati įsivesdavo juos už rankų. Vėliau patys vaikai atbėgdavo skolintis knygelių, prašydami parodyti, ką reikia mokytis...
„Būčiau tiek vaikų nesutvarkiusi, – kalba s. Zita, – jeigu nebūtų talkinę pačios mamos“.
Zita pasiuvo daug suknelių, kad jos tiktų ir Pirmajai Komunijai, ir procesijai. Tačiau, kad galėtų vaikus rengti Pirmajai Išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai, turėjo būti tėvų ar senelių sutikimas. Viena mergaitė graudžiai skundėsi: „Negaliu močiutės paklausti,ji vis girta, ir girta!“ Mat, ši buvo partinė. Pirmosios Komunijos priimti daugelis vaikų eidavo lydimi tėvų. Tie, kurie būdavo vieni, prašydavę Zitos, kad ji eitų su jais kartu...
Rokiškyje
Mirus kunigui J. Lukšui, abi seseris – Zitą ir Petrutę – iš Antašavos iškėlė į Rokiškį. Į Antašavą atkeltas kun. Sigitas Uždavinys, kartu su Carito viršininke Onute Pauliukiene, kurią Zita buvo palikusi tvarkyti procesiją, specialiai važiavo į Rokiškį kviesti abi seseris grįžti į Antašavą. Tačiau jos nebesutiko – nebeturėjo sveikatos.
Rokiškyje buvo sugrąžinti vienuolijos namai (ne visas namas, bet keli jau mirusių žmonių butai). Butai, kaip prisimena Zita, buvo baisūs – nebe vienuolyno patalpos, bet nugyventi žmonių „urvai“. Kitų to namo butų nesugrąžino, nes gyveno žmonės. Rokiškyje buvo 5 seserys. Jaunosios dirbo mokykloje, viena mokėsi muzikos mokykloje. Zitutė su Petrute, būdamos pensininkės, talkino klebonijoje ir bažnyčioje.
Rokiškyje pas vienuoles ateidavo mergaičių iš įvairių šeimų. Zita prisimena vieną motiną, kuri augino kelias mergaites: viena vieno vyro, kita kito... Mergaitės glaudėsi prie s. Zitos, kaip gerosios fėjos: piešdavo jai piešinėlius, sveikindavo švenčių progomis.
Rokiškyje, kaip prisimena s. Zita, s. Loretos Armalytės iniciatyva ir jos pastangomis buvo susikūrusi įvairaus amžiaus (maždaug iki 40 metų) maldos grupė, pasivadinusi „Avinėlio užtarėjais“. Kadangi jie neturėjo patalpų, kur galėtų susirinkti, tai sekmadieniais, po pirmųjų šv. Mišių, ateidavo pas seseris vienuoles – jiems visada būdavo paruoštas kambarys. Čia maldos grupės „Avinėlio užtarėjai“ nariai melsdavosi, mąstydavo, medituodavo. Vyriausias jų vadovas visai Lietuvai – JE vyskupas Eugenijus Bartulis. S. Zita džiaugiasi, kad gausiausia šios maldos grupė visoje Lietuvoje buvo susitelkusi Rokiškyje. S. Loretai išvykus, grupei vadovavo Valdas Tupalskis, vėliau – Vita Dūdienė. Po trejų metų veiklos ši maldos grupė pasivadino „Užtarėjų maldos grupe“.
„Avinėlio užtarėjų“ grupės narė, pedagogė Nijolė Laugalienė labai prašė s. Zitos atvažiuoti jos aplankyti į netoli Pandėlio esantį kaimą, kuriame gyveno. 2010 m. s. Zita išvyko gydytis į Likėnų sanatoriją. Buvusi Obelių tikybos mokytoja Diana Kančienė, persikėlusi į Rokiškį, vienuolėms ne kartą jau buvo pasitarnavusi: vežė jas į Šiluvą, Baltriškes, tad mielai nuvežė ir parvežė s. Zitą. Grįžtant iš Likėnų, Zita paprašė, kad pakelyje užsuktų pas D. Laugalienę. Vienuolė galvojo, kad būtina supažindinti šias abi veiklias moteris, kurios viena kitos nepažinojo.
Tuo tarpu N. Laugalienė ieškojo žmogaus, kuris galėtų nukaršinti jos kaimyną, sugrįžusį iš Rokiškio ligoninės. Šio darbo sutiko imtis Diana Kančienė.
Diana, grįžusi į Rokiškį, nuvyko į ligoninę, susitiko su senuku. Ji jau žinojo, kad Vilniuje gyvenantys artimi giminaičiai negali jo priprašyti priimti Sakramentus. Dianai, besikalbėdama su senuku, pastebėjo, kad ligonio veidas pragiedrėjo, kaip jis pradėjo šypsotis. Jam patiko Diana, jos širdinga kalba, gėriu spindintis veidas. Diana, sutikusi jį slaugyti, pasakė: „Bet aš tikinti. O jūs?“ Ligonis, ilgai stebėjęs Dianos veidą, ištarė: „Aš irgi tikintis“. „Jeigu taip, tai reikia kunigo, Ligonių Sakramento, nes gi jūs sergate“, – pasakė Diana. Senukui sutikus, Diana pakvietė kunigą. Po poros dienų, senelis mirė, bet jau buvo susitaikęs su Dievu. Taigi, Dianai, atlikusiai gražią misiją, nebeteko senelio slaugyti.
Atvykę giminaičiai, nusivežė Dianą į laidotuves, o vėliau – užrašė tą namelį, taip atsilygindami jai už gebėjimą prikalbinti ligonį susitikimui su kunigu. Taigi, Diana, neturėjusi kur gyventi su savo 4 metų dukrele, gavo namelį. Tik ji ta dovana vėliau pasidalijo su kitais.
Prie Rokiškio bažnyčios durų pamatė tvarkingą, tačiau liūdno veido senuką. Kai sužinojo, kad jis gyvena apleistame namelyje, kuriame net langų nėra, ją sukrėtė siaubas. O senukas buvo patenkintas savo būstu, o liūdėdavo todėl, kad niekas jo nepakalbindavo – nei seserų, nei brolių neturėjo, buvo labai vienišas. Tad Diana tą senuką ir apgyvendino savo namelyje.
Dabar abi Diana Kančienė ir Nijolė Laugalienė gyvena viename kaime. Diana subūrė maldos grupeles – skaito Šventąjį Raštą. Abi telkia pandėliečius.
Tauragėje, Rokiškyje, Linkuvoje, Anykščiuose
Iš Rokiškio seserys Zitutė Arbatauskaitė su Petrute Pauliute buvo iškeltos į Tauragę (1998–1999), bet 1999 m. rudenį vėl sugrįžo į Rokiškį. Maždaug tuo metu Petronėlė kasmet pradėjo atlikinėti ignacines rekolekcijas. Jose įgytos patirtys ją artino prie Dievo ir lydėjo per visą likusį gyvenimą.
Po poros metų iš Rokiškio Zita ir Petronėlė perkeltos į Linkuvą (Pakruojo r.) ir čia gyveno trejus (2001–2004) metus, vėliau nepilniems metams išvyko gyventi į Anykščius.
Anykščiuose s. Petrutė Pauliutė PAMI susirgo ir 2005 m. gegužyje buvo perkelta į naujai įsteigtus namus Joniškyje. Sustiprėjusi ji vėl darbavosi namuose, tarnavo ir padėjo jaunoms seserims, kūrė seserišką bendruomenę.
Rokiškyje, Palendriuose, Panevėžyje
S. Zita Arbatauskaitė PAMI buvo iškelta į Rokiškį. 2007 m. užsidarius seserų namams Joniškyje, Petrutė vėl atvyko į Rokiškį. Petrutei prasidėjo ligų, kančios ir senatvės naštos laikmetis. Rokiškyje vienuoliniai namai jau buvo ruošiami pardavimui.
2010 m. užsidarius seserų namams Rokiškyje, Zitutė vėl drauge su Petrute išvyko gyventi į Palendrius (Kelmės r.). Po nepilnų dvejų metų abi seserys vienuolės persikėlė gyventi į Panevėžį. Šis etapas Petrutei buvo pats trumpiausias.
Skapiškyje prie koplytstulpio Dievo tarnui Mečislovui Reiniui. Iš dešinės: s. Loreta Armalytė, s. Marytė Giedraitytė, s. Zita Arbatauskaitė, s. Onutė Raudoniūtė (sėdi) ir už jos stovi s. Dalia Liutkevičiūtė
Kaip pasakoja s. Zita, jai psichologiškai nesunku buvo keltis iš vienų vienuolinių namų į kitus, o Petrutei – žymiai sunkiau, nors ir turėjo humoro jausmą, kuriuo praskaidrindavo bendruomenės susitikimus.
2013 m. vasario 15 d. Viešpats pasišaukė seselę s. Palmyrą (Petronėlę Pauliutę) į Amžinuosius dangiškojo Tėvo namus. Sužinoję apie vienuolės mirtį, ją pažinojusieji kartojo: „Geras žmogus, gera vienuolė buvo“.
Gal dėl to atsisveikinti su sesele Petronėle, pasimelsti prie karsto, dalyvauti gedulingose šv. Mišiose ir palydėti į Panevėžio kapines atvažiavo žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, kuriose Petrutei teko dirbti. Tai buvo atsakas į vienuolės Petrutės sėtą Dievo meilės grūdą. Šv. Mišias aukojo kun. Albertas Kasperavičius, prieš Mišias tuometinė Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos Lietuvos provincijos vyresnioji s. Onutė Raudoniutė supažindino su s. Petronėlės Pauliutės gyvenimo keliu, jos darbais, skleidžiant dvasingumą. Pamokslo metu kun. A. Kasperavičius kalbėjo apie Dievo gailestingumą, kuriuo labai tikėjo s. Petronėlė.
S. Zita Arbatauskaitė PAMI,peržengusi 81 metų slenkstį, gyvena Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos centriniuose namuose Panevėžyje. Kadangi centriniai namai yra Sodų gatvėje, tai seserys Marijos tarnaitės dažniausiai vadinamos „Sodų seselėmis“.
Atgal
.jpg)
