VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

05 27. Dievaiti Perkūne, tu mūsų valdovas (2)

Žaibų legendomis ir gyvenimo takais

Dr. Egidijus Mažintas

Viena bėda kitai ranką paduoda: 1934 m. birželio 18 d. siaučiant perkūnijai, kamuolinis žaibas Senajame Peterhofe, Sankt Peterburgo kapinėse įsibrovė į koplyčios vidų ir sprogo. Kaip tyčia tuo metu koplyčioje nuo lietaus slėpėsi daug žmonių. Trys žmonės žuvo vietoje, daugelis apdegė, o minioje buvę vyrai ir moterys buvo sužeisti. Vilhelmas Švėbelis pastebėjo: „Skubu pasišaipyti iš visko, nes kitaip man tektų pravirkti”. Uteniškiai juokaudavo apie aplenkėjusį, bohemiškai girtėjantį bei uliavojantį, retai prasiblaivantį Žečpospolitos Vilnių:

„Akti, takti, vieną naktį

Mūsų Vilnių ėmė plakti.

Vilniaus vartai greitai lūžo-

Gavo guzą kaip arbūzą“.

Jei perkūnija užklupdavusi mūsų protėvius atviroje vietoje, jie neieškodavo prieglobsčio pavieniuose, negyvenamose pastatuose, daržinėse, nesislėpdavo šieno kupetose, o ramiausiai atsisėdavo ant žemės ir ramiai laukdavo, kol perkūnija praeis. Žaibas dažnai būna ir ilgos, laužytos kibirkšties formos. Matydami labai šakotą žaibą, žinokite, kad takus tiesė ne vienas, o keli lyderiai. Iki šiol žmonės domisi vaivorykštėmis, pašvaistėmis, miražais - jie visi išties turi stebuklingų galių, tačiau jų draugijoje atsirandantys ir vykstantys audringi ir grėsmingi reiškiniai visais laikais būdavo apipinami legendomis ir padavimais. Įdomu tai, kad rusų mokslininkas M.Lomonosovas siūlęs savo tautiečiams patikimą apsisaugojimą nuo žaibų - įrengti žaibolaidžius, tačiau Perkūnų mūsų kaimynams rusams taip ir nepavyko prisijaukinti, nuolat šalį draskant nepritekliams ir gaisrams, būtent perkūnijos padarytoms skriaudoms. Rusija ypač nukentėjo. M.Lomonosovas rašė: „Laikau nebergždžiu darbu statyti stiebus pakankamai atokiose nuo žmonių judėjimo vietose, kad trenkiantis žaibas eikvotų savo jėgas daugiau į juos, negu į žmonių galvas ar cerkves“. M.Lomonosovas atsidėjęs dirbo, tirdamas atmosferos elektrą, nepaisant to, kad trukdė bažnytininkai; jie net reikalavo, kad imperatorė Jelizaveta uždraustų jam panašius bandymus šioje srityje. Ir vis dėlto kulto tarnai pralaimėdavo. Tikintieji net ėmė baimintis vaikščioti į bažnyčias. Pavyzdžiui, Austrijoje į vieną kalnuose esančią bažnyčią tikintieji liovėsi ėję, nes į ją dažnai trankėsi „dangus“. 1778 m. ten pagaliau buvo pastatyti žaibolaidžiai.

Mūsų protėviai labai vykusiai pasirinko Lietuvą. Yra Žemės rutulyje vietų, kur nuolat pasikartoja sausra arba liūtys, žemės drebėjimai, tačiau Bitenzorgo apskrityje, Javos saloje perkūnija šėlsta net 322 dienas per metus, tai yra vos pusantro mėnesio būna tykios ir ramios. Juo toliau eisime nuo amžinų perkūnijos juostų, juo mažiau bus perkūnijos dienų. Pavyzdžiui, Etiopijos pietuose per metus būna 220 dienų su perkūnijomis, Meksikoje - 140 dienų, vidutinėse platumose - 1-2 dienos. Sacharos dykumoje perkūnijos iš viso beveik nebūna. Lietuvoje perkūnijos laikotarpis esti dažniausiai rudenį ir kartais vasarą. Perkūnija žiemą pasitaiko labai retai, tik į piktadarį Čičinską, pasak legendos, Perkūnas trenkė žiemą, už pernelyg didelius nusikaltimus gimtojo krašto žmonėms (Maironio poema „Čičinskas“). Baltų protėviai visiškai teisingai aiškino, kad perkūnijos metu, kai griaudžia griaustinis ir blykčioja žaibai, dievas Perkūnas „dundančiu vežimu važiuoja per debesis ir svaido į žemę pluoštus žaibų“. Žaibas gali būti įvairaus ilgio - nuo 2 iki 20 km, retkarčiais iki 50 km. Per vieną perkūniją įvyksta iki 50-60 galingų elektros išlydžių. Žaibo srovės stiprumas siekia 25 000 - 60 000 A, kartais apie 20 000 A, jos įtampa būna kelių milijonų voltų. Itin stiprių žaibų galia gali viršyti visų pasaulio elektrinių galią. Panaudoti žaibų energiją liaudies ūkio reikalams negali net pažangiausi mokslininkai, ir jokia šalis, išskyrus Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kuri sugebėdavo sutramdyti perkūniją ir ją sėkmingai panaudoti savo karo žygio metu kaip sąjungininkę, o kartais specialiai sukurdavo gynybos sistemą, kad į ją patekę užpuolikai būdavo perkūnijos tiek išgąsdinti, kad sprukdavo išsigandę, galvodami, kad tokia jau negailestinga Dievų valia. Kartais mūsų protėviai pakonsultuodavo ir kaimynines šalis, kaip perkūniją prisijaukinti ir panaudoti klastingiems priešams išvaikyti ir šalį nuo užpuolikų išgelbėti.

<sk>Būti dosniam reiškia duoti daugiau negu gali, būti išdidžiam reiškia imti mažiau, negu tau reikia

<text>Žymaus Prancūzijos filosofo E.Levino, kilusio iš Lietuvos, mąstyme (visuose parašytuose veikaluose) aptinkame mistinę perspektyvą, Beje, savo metu žymiausio katalikų pranašo ir Švento Tomo Akviniečio mąstymas pasižymėjo ezoterišku naujumu bei esteziologinio (pojūčių mokslo) užuomazgos iššūkiu inkvizicinei standartizacijai ir ketvirčiavimui visų asmenų, kurie neįtiko į siaurus bažnytinio gyvenimo rėmus. Žvelgdami į mūsų laikų ateities perspektyvą galėtume pritaikyti analogiją bei tarti, kad ateities krikščionis bus arba mistikas, arba jo visai nebus, taip ir ateities filosofija giliąja prasme yra įmanoma kaip parapsichologijos mokslo reabilitavimas su etikos sąjunga Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos reformose. Čia iškart pastebime, kad tradiciniuose dvasiniuose šiuolaikinių mokslininkų ir filosofų ieškojimuose ir mistiko M.K.Čiurlionio kūriniuose funkcionuoja ne epistemiologinis, bet etinis išeities taškas, ne kiek intelektualistinė tendencija, atsiejant tiesą nuo gėrio, o veikiau iššūkis valiai. Tiesos tema nėra centrinė M.K.Čiurlionio mąstyme: ji lieka antrame plane, lyginant su tautiškumo, etikos, atsakomybės, valstybingumo, „aš“, „kitas“ bei kitų sąvokų refleksijomis.Konfucijus žinojo, jog „sunku padaryti kvailystę, kurios sėkmingai nebūtų padaręs jau kas nors kitas”. Atrodo, jog neįmanoma tiesiogiai explicite kalbėti apie tiesos sąvoką žymiausių Lietuvos mokslininkų mąstyme. Tačiau visuose skaitytuose darbuose tokios sąvokos, kokią aptinkame – išvystytą, apmąstymas galbūt leidžia geriau suvokti mąstymo, charakterizuojančio jo kūrinius, eigą. Galėtume netgi sakyti, kad tiesos apmąstymas - iš pirmo žvilgsnio tik antrinis - kaip tradicinės senosios Lietuvos kultūros dalies mintijimo elementas - galbūt ir yra būtent tai, kas leidžia suvokti paranormalaus kūrinio įvykį ar reiškinį, tą būdą, kuriuo prabyla ir alsuoja mistika. Visuose pasaulio meno ir mokslo veikaluose šiuo požiūriu nėra siekiama išryškinti tai, kas pasakyta apie Perkūną, bet bandyta suvokti, kokias problemas, lūkesčius, viltis šis kalbėjimas apie senuosius baltų tikėjimus ir legendas išryškina, tragiškas atsiliepimas, kada nūdienos kosmopolitiška amerikietiška masinė kultūra, kaip niekad, vešliai sulapojo Lietuvoje per nepriklausomybės metus. Grįžimas prie baltų mitologijos persunktas meile gamtai ir žmogui, tiesai pasimetusiems lietuviams būtinas kaip tyriausia šaltinio versmė. Kalbėjimas apie Perkūną iliustruoja tautų sugebėjimą keistis patirtimi, nepaisant kalbų skirtumų, nė valstybinių sienų, iš kitos pusės – nepaliaujamą žmogaus kūrybinės minties judėjimą, polinkį nesitenkinti jau turimais ir įprastais faktais, o juos nuolat turtinti, remiantis tikrovės teikiamomis galimybėmis. Laisvės įgyvendinimas žinojimu, kad astralinis pasaulis yra greta, jau ir yra etika. Atminkime, jog lietuvių kilmės XX a. filosofo E.Levino mąstyme „tiesa, rizikuojanti nepažinimu, iliuzija ir klaida, neužpildo „atstumo“, nepasiekia kulminacijos totalybėje, yra ieškoma kitame, bet jos ieškančiajam nieko netrūksta, nes, tiesa iškyla ten, kur būtybė, atskirta nuo kito, nepasineria į jį, bet jam prabyla” (Levinas). Čia jau aptinkame kalbėjimą ne tiktai teorinį, bet mitologišką Perkūno kaip tikros metafizikos, kaip kelio į tiesą, einančią po teisingumo stebuklu. E.Levino išryškinta: „Kaip žodis ir žvilgsnis, veidas nėra iš pasaulio, nes atveria ir pranoksta totalybę. Todėl žymi kiekvienos galios, kiekvienos prievartos ribą ir etikos pradžią”. Išskirti vienoje tautoje gyvuojančius mitus apie Perkūną, kurie paplitę tarptautiniu mastu, yra labai sunku. Viena aišku, kad mažosios tautos daugiau turi uždarų, tik jose gyvuojančių legendų ir mitų. Tuo tarpu didžiosios kalbos kaip susižinojimo priemonė aptarnaujančios įvairių nacijų žmones turi daugiau progų paskleisti svetur ir savosios liaudies išmintį. Piktas žmogus pakenkia sau pirmiau negu kitiems. Tomas Stoppardas atskleidė, kad „kas geba remdamasis sena atrasti nauja, vertas būti mokytoju”, o Konfucijus tvirtino: „Baisiausias netikėjimas yra netikėjimas savimi”. Mes mieliau pripažįstame savo elgesio klaidas negu mąstymo. O jei drovimės apgailestauti dėl praeities, netenkame dabarties ir rizikuojame dėl ateities.

Atgal