Religija
12 17. Kanauninkas Antanas Balaišis skapiškėnų atsiminimuose
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Kanauninkas Antanas Balaišis (1923 01 01–1948 10 31–2005 11 07) priskiriamas prie iškilių Lietuvos šviesuolių, kultūrininkų. Jis – vienas krikščioniškojo paveldo paminklų, kapinių, bažnyčių, šventorių, kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo, patriotų kančių ir žūties vietų, lietuviško žodžio ir liaudies kūrybos turtų saugotojų ir gausintojų.
Kunigo kelias į mokslą
Miškonių kaimo valstietis Marcelinas Balaišis (1877–1951), vedęs svėdasiškę Juozo Tumo-Vaižganto (1869 09 20–1893 11 28–1933 04 29) giminaitę Marcelę Mikėnaitę (1884–1962), augino gausią dešimties vaikų (6 sūnūs ir 4 dukterys) šeimą. Antanėlis buvo devintas vaikas. Po jo dar gimė jauniausias sūnus Jonas. Du sūnūs mirė paauglystėje, išaugo keturi: Kazimieras, Apolinaras, Antanas ir Jonas bei keturios dukros: Anelė Mikalauskienė, 1911–1962; Liuda Vaitoškienė, Genė Gudelienė, Marija Buzienė. Kanauninkas Antanas, pergyvenęs visus brolius ir seseris, mirė eidamas 82 metus.
Gausios šeimynos vaikams nebuvo kada tinginiauti, visi jie tarnavo pas ūkininkus. Antanukas penkerius metus piemenavo. Atsiminimų knygoje „Širdy žmonių gerumas“ (2003 m.) kan. Antanas Balaišis aprašo skaudžias, liūdnas ir džiaugsmingesnes piemenavimo vasaras.
Antanukas mokėsi Vaduvos pradžios mokykloje, Skapiškio pradinės mokyklos penktame ir šeštame skyriuose. Mokydamasis Skapiškyje gyveno pas Veroniką Šermukšnaitę, su kuria kartu gyveno ir kita giedroka. Pastarosios pavardės skapiškietis Jonas Uziela (gim. 1921 m. birželio 24 d. Skapiškyje) neprisimena. Dabar toje buvusioje į žemę sulindusioje trobelėje, vėliau perstatytoje ir išpuoštoje bei išdailintoje gyvena Aldona ir Antanas Survilos.
Aldona Survilienė (Neniškytė) pasakoja apie namelio, įsigyto už 800 rublių stovį: „Tai buvęs Veronikos Šermukšnaitės namelis, kurį buvo paveldėjęs Miškonių Neniškis: namelis buvo sulindęs į žemę, vienas kambarys – be lubų (jame laikė malkas), kitas – plūktinė asla, duonkepis pečius ir supuvę pajuodusios lubos“. Kunigui Petrui Meilui (1932 01 01–1963 04 10– 2015 10 26) pinigais parėmus vaikystės kaimynę ir bičiulę Aldoną Neniškytę, namelis pradėtas tvarkyti: „Turint pinigų, gryčiutė buvo ištraukta iš žemės, pakelta aukštyn, padėti pamatai, išardytas vidus ir per du metus suremontuota. Jeigu ne kunigo Petro supratingumas ir atjauta, nežinia, kada viskas būtų padaryta“ – kalba Aldona Neniškytė – Survilienė.
O dabar Aldonos vyro Antano Survilos dėka pristatyti priestatai, sutvarkyta taip, kad galima visur įvažiuoti su vežimėliu. Geltoni, tarsi pasakų nameliai, šviečia grožiu ir gėriu, sodyboje auga ne tik vaiskrūmiai, vaismedžiai, bet ir įdomūs dekoratyviniai medeliai, o kiemo viduryje puikuojasi įdomus akmeninis šulinys – tai Antano Survilos ir jo žento Roberto Tijūšo kruopštus darbas...
Skapiškietis Jonas Uziela prisimena, kad Veronikos Šermukšnaitės namelyje lankydavosi pas Antaną Balaišį, nors patį Antaną iš vaikystės laikų mažai atsimena. J. Uziela, būdamas Pavasario sąjungos Skapiškio kuopos pirmininko pavaduotojas, daugiau bendravo su vyriausiuoju Antano broliu Kazimieru, kuris buvo minėtos Skapiškio kuopos pirmininku.
Ketverius metus (1939–1943) Antanas Balaišis mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Baigęs Ukmergės gimnazijos septynias klases, 1943 m. rugsėjo 11 d. įstojo į III licėjinį Kauno tarpdiecezinės seminarijos kursą. Testimonium (charakteristiką) į Kunigų seminariją turėjo rašyti 1925–1956 metais Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonu dirbęs kan. Nikodemas Kasperiūnas (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13).
1948 metų spalio 31 dieną Kristaus Karaliaus šventėje Lietuvoje likęs vienintelis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03) Kauno arkikatedroje įšventino į kunigus 32 diakonus (tarp jų ir Antaną Balaišį), gruodžio mėnesį įšventino dar aštuonis. Sovietmečiu tai buvo vieninteliai metai, kada buvo įšventinta net 40 kunigų. Šventimus gavo nebaigę seminarijos kurso: jei sovietinė valdžia kurį nors areštuos ar ištrems į Sibirą, jie jau galės padėti žmonėms.
Iš tiek gausiai baigusiųjų seminariją šiuo metu gyvų likę tik septyni: 3 darbuojasi Panevėžio vyskupijoje: protonotaras Bronius Antanaitis, Pranas Sabaliauskas OP ir Povilas Svirskis; Kaišiadorių vyskupijoje darbuojasi kun. Česlovas Zažeckas, Telšių – Antanas Bunkus, Kauno –Petras Tavoraitis ir Izidorius Butkus.
Kitą dieną katedroje jaunieji kunigai, vieni kitiems patarnaudami, aukojo šv. Mišias. Altoriai buvo išsklaidyti, tad šv. Mišias iš karto galėjo aukoti keletas kunigų. Tačiau iš artimųjų primicijose niekas negalėjo dalyvauti. Vėliau primicijas – pirmąsias šv. Mišias kunigas A. Balaišis aukojo Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje.
Įšventintieji į kunigus mokėsi toliau ir 1949 metų pavasarį, išlaikę egzaminus, buvo paskirti į įvairias parapijas.
56 metų pastoracinė kanauninko Antano Balaišio veikla (1949–2005).
Kanauninko Antano Balaišio dvasinė darbuotė siekia 56 metus. Jam, kaip ir visiems šiuo metu garbaus amžiaus dvasininkams, pastoracinę veiklą teko pradėti sovietmečiu. Iš 56 kunigystės metų, net 41-erius metus kun. A. Balaišis darbavosi sunkiu sovietinės okupacijos laikotarpiu ir tik 15-ka metų Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Sovietmečiu kanauninkas nepaisė saugumo valdininkų įkalbinėjimų bendradarbiauti, šantažo, grasinimų, bet tvirtai laikėsi savo įsitikinimų. Negana to, tolerantiškas jo požiūris į asmenį ne kaip į pareigūną, o kaip į žmogų davė neįtikėtinų rezultatų: jį gerbė ne tik parapijiečiai, bet ir valdininkai.
Per daugiau kaip pusę šimto metų kunigas A. Balaišis užėmė įvairias pareigas:
vikarasZarasų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijoje 1949–1951 m.;
administratorius: 1951–1957 m. Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies ir jos filijos Lėno Šv. Antano Paduviečio parapijose; 1957–1974 m. Saločių Šv. Juozapo parapijoje; 1986–1993 m. Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo ir 1987–1993 m. Pamūšio Šv. Antano Paduviečio parapijose;
klebonas: 1974–1986 m. Saločių Šv. Juozapo ir Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus parapijose, o 1993–2005 m. Pabiržės Švč. Trejybės parapijoje.
2001–2005 m., pašlijus sveikatai, - Pabiržės Švč. Trejybės parapijos altarista.
Už pastoracinę veiklą, slapta pastatytą bažnyčią Saločiuose bei kitų krikščioniškojo paveldo paminklų statybą kun. Antanas Balaišis 2001 m. pakeltas garbės kanauninku. Kanauninkas Antanas Balaišis bičiuliui kan. Povilui Svirskiui yra sakęs: „Ypatingai nejaučiu kanauninko garbės – amžinybės atžvilgiu tai nieko nereiškia ar „kun.“ ar „ kan.“ bus įrašyta paminkle“.
Mirė kan. Antanas Balaišis 2005 m. lapkričio 7 d. Palaidotas Pabiržės bažnyčios šventoriuje.
Prie kapo duobės A. Balaišio atsiminimų knygos „Širdy žmonių gerumas“ (knyga, kaip minėta, išleista 2003 m.) leidėjas Danielius Mickevičius su grauduliu širdyje klausė: „Kuris Lietuvos kultūros ministras pastatė tiek paminklų, kiek kunigas Antanas? Kuris sutvarkė tiek kapinių, aptvėrė jas tvoromis, kaip kunigas Antanas? Kuris įamžino žymių Lietuvos žmonių gyventas vietas memorialinėmis lentomis, kiek kunigas Antanas?“ Pasak D. Mickevičiaus kanauninkas svajojęs išleisti knygelę su šimtu jo paties surinktų lietuviškų dainų. Knygeles ruošėsi laikyti iki mirties. Troško, kad jam mirus knygelės būtų išdalintos – atėję į laidotuves žmonės parsineštų namo lietuvišką dainą. Kanauninkas tvirtai tikėjo, labai mylėjo žmones, mylėjo Lietuvą ir išgyveno dėl kiekvienos negandos.
Kanauninko Antano Balaišio darbai puoselėjant krikščioniškąjį paveldą.
Nė vienas kunigas Lietuvoje nėra sutvarkęs tiek kapinių: daug jų išvalė, aptvėrė, apsodino medžiais – tujomis, reikalui esant organizavo ir melioracijos darbus, asfaltavo takus, iškasė šulinius, platino, didino, pastatė daug kryžių, paminklų, paminklinių lentų. Į šį darbą kan. A. Balaišis gebėjo įtraukti parapijiečius, organizuodamas talkas ir pats imdamasis darbo įrankių ir tapdamas pagrindiniu darbininku. Pradėjęs kapinių tvarkymą sunkiu sovietmečiu, jis tą darbą tęsė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūpinosi ne tik mirusiųjų lietuvių pagerbimu – Pakruojyje, Linksmučių kaime, sutvarkė senąsias žydų kapines, kurios buvo paverstos šiukšlynu. Pastatė paminklą, kuriame lietuvių ir hebrajų kalbomis užrašyta: „Iki karo Pakruojo žydų bendruomenėje buvo apie tūkstantį žydų. Jie laukia Prisikėlimo!“
Saločiuose sutvarkė Pasvaliečių kaimo kapines, aptvėrė Saločių kapinės, pašventino Manikūnų kaimo abejas kapines.
Kanauninkas Antanas, dirbdamas Pabiržėje, sutvarkė Pabiržės, Užubalių, bei kitas kapines. Iš viso Pabiržėje kanauninko iniciatyva ir jėgomis sutvarkyta 13 kaimo kapinaičių.
Tarp visų kapinių kunigui Antanui Balaišiui itin svarbios buvo jo gimtinės – Miškonių kapinės: ten palaidoti seneliai, tėvai, sesuo, kiti giminaičiai.
Buvusio Miškonių kaimo gyventojai.
Miškonys, kaimas už 7,5 km. į pietryčius nuo Skapiškio miestelio, pagal Šetekšnos upę (toliau tėkmėje ši upė vadinama Jara). Miškonių kaime, kaip pasakoja Alė – Elvyra Bickuvienė (Daukaitė) (gimė 1943 m. balandžio 3 d. Miškonyse) gyveno dveji Balaišiai. Žiūrint nuo kapinių – netoli jų – vieni Balaišiai (pasakotoja prisimena iš šio kiemo Stasę Balaišytę, jos brolį, kuris buvo išvežtas į Sibirą, o grįžęs studijavo mediciną ir tapo daktaru). Toliau gyveno jau kunigo tėvai Balaišiai, netoli jų – Mikalauskai (keli kiemai, viename – jau kitoje kelio pusėje gyveno ir kunigo sesuo Anelė Mikalauskienė). Mikalauskų (ant kalno) dar ir šiandien likę namai – juos prižiūri atvažiuojantys vaikai. Toliau gyveno Kaladės, Vaitiekūnai (dabar ten jau gyvenvietė), Jokantai, Alešiūnai, Vilimai, pastarųjų buvo keli kiemai. Link geležinkelio stoties gyveno kiti Vilimai, Mikalauskai, Juzoniai.
Pakalnėje, arčiau Šetekšnos upės buvo trys kiemai: Daukų, Kaulakių ir Mikalauskų.
Salų gyventojai, norėdami pasiekti Panevėžį, Rokiškį ar kitus miestus apie 10 km. ėjo į Skapiškio geležinkelio stotį: perėję Šetekšnos tiltą, keliavo per Miškonių kaimą.
Miškonių kapinaitės: senosios ir naujosios
Skapiškio parapijoje, Miškonių kaime prie upės Šetekšnos –įsikūrusios nedidelės kaimo kapinaitės. Jos visai šalia buvusios kanauninko tėviškės sodybos. Deja, iš gausių gražių pastatų nieko nebelikę (1945 m. trobą sudegino, liko tik gražūs pamatai), pamažu sugriuvo ilgą laiką stovėjęs tvartas.
Jau atėjus nepriklausomybei, kanauninkas organizavo kapinaičių sutvarkymą: parengė naują plotą kapinėms, sutvarkė keliuką į kapines.
Iš Miškonių kaimo kilusi E. Bickuvienė prisimena, kad ir miškoniškiai, ir skapiškėnai, kunigo pakviesti, talkino sodinant tujas apie naujas kapines, keliuko (nuo kelio į kapines) pakraštyje medelius. Talkino aptveriant kapinių teritoriją tvora, ją nudažė.
Į šalia senųjų kapinių esantį žemesnį už kapines plotelį, kanauninko prašymu, iš Kamajų atvežė 27 didžiules mašinas (samosfalus) žvyro. Žvyrą padovanojo Kamajų žemės ūkio bendrovės direktorius (1991–2000) Vytautas Vilys, nuo 2000 m. Kamajų seniūnijos seniūnas. Tad teritorija prie senųjų kapinių buvo pakelta: parengta vieta naujoms kapinaitėms. Iš nurašyto Panevėžio įmonėse metalo, atvykę pasamdyti meistrai (kol dirbo – gyveno pas Daukus) tą plotą aptvėrė geležine tvora. Kunigas Antanas nupirko dažų ir Elvyra kartu su tolima kunigo giminaite Stase Kaladiene (1940–2006) nudažė tvorą. Elvyra prisimena, kad pats kunigas visur lėkė, ieškojo kaip pigiau įsigyti medžiagų – nenorėjo rinkti pinigų iš žmonių.
Elvyra Bickuvienė pasakoja, kad už kapinių per Šetekšnos upę buvo pastatytas lieptas, tačiau laikui bėgant jis sutrešo, sulinko ir eiti buvo pavojinga. Tai pamatęs kanauninkas Antanas neliko abejingas. Jis suorganizavo metalinį – cementinį stulpą, kurį su gausia talka ir specialia technika permetė į kitą Šetekšnos pusę, kad į kapinių šventinimą galėtų ateiti ir kitoje upės pusėje esančio Jurkupių kaimo, priklausančio jau Salų parapijai, gyventojai.
1999 m. naujų kapinių plotas buvo aptvertas gražia metaline tvorele, o 2000-aisias naujos kapinės buvo pašventintos. Šiai progai kanauninko iniciatyva buvo pastatytas medinis kryžius. Jame įrašas „Kapinių pašventinimui atminti. 2000“.
Jonas Uziela prisimena, kad prieš kapinių pašventinimą, kunigas Antanas jo paprašė atnaujinti tėvų antkapį ir tvorelę. Jonas ne vieną savaitę kruopščiai darbavosi ir džiaugėsi, kad jo darbu kanauninkas buvo itin patenkintas.
Keliukas į kapines nuo pagrindinio kelio (per kaimo vidury apie 1960 metus buvo pradėtas tiesti plentas Kupiškis – Rokiškis, darbai užbaigti apie 1965 metus) mažiausiam lietui užlijus buvo neišklampojamas. Kanauninko rūpesčiu keliukas į kapines buvo užpiltas įvairiomis atliekomis. Be to,sutvarkytas keliukas buvo apsodintas kanauninko atvežtomis tujomis. Kun. Antano pakviesti talkininkai lygino keliuką, sodino medeliais, juos prižiūrėjo. Deja, dalis pasodintų medelių nunyko. Tad dabar Skapiškio seniūnijos seniūno Valdo Juškevičiaus iniciatyva ir rūpesčiu pasodinti nauji medeliai, o kapinaičių priežiūra rūpinasi Skapiškio seniūnija.
Keliuką į kapines rodo pastatytas ženklas – gražus metalinis kryžius su saulute viršuje. Įrašas liudija „Miškonių senosios kapinės. 2000 m.“
Į kapinių pašventinimą suvažiavusieji miškoniškiai ir kiti Skapiškio parapijiečiai, o taip pat iš Biržų krašto, atsivežė įvairiausių gardumynų. Atsivežė ir alaus – Jonas Uziela prisimena, kad kunigas Antanas buvo liūdnas ir pyko už alų...
Pas Aldoną ir Antaną Survilas svečiuojasi ukrainiečiai – vienuoliai bazilijonai. Iš kairės: Aldona Survilienė, br. Pachomijus (Jurijus Levčiunas)OSBM, Antanas Survila ir t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM
95-mečiam Skapiškio senoliui Jonui Uzielai teko bendrauti su kanauninku Antanu Balaišiu
Elvyra Bickuvienė Miškonių naujosiose kapinėse prie kadaise savo dažytos kapinių tvoros. Toliau matyti kan. Antano Balaišio kapinių pašventinimui pastatytas kryžius
Danieliaus Mickevičiaus leidinio „Kunigo Antano Balaišio pėdomis“ (išleista 2006 m.) viršelis
Senųjų Miškonių kapinių arka, kurioje ant tako palaidotas kan. A. Balaišio senelis Tadas Balaišis
Kunigas Antanas Balaišis – nuotraukos originalas saugomas PVKA
Miškonių kapinėse prie kan. A. Balaišio tėvelių kapo Skapiškio seniūnijos seniūnas Valdas Juškevičius
Skapiškio seniūnijos seniūnas Valdas Juškevičius prie naujųjų Miškonių kapinių pašventinimo atminimui kan. A. Balaišio pastatyto kryžiaus (2000 m.)
Nebeliko kanauninko A. Balaišio tėviškės pastatų, užaugo ir keliukas, teliko tik kryžius, apie kurį atsiminimuose rašė dvasininkas. Prie 1910 m. pastatyto Balaišių kryžiaus Skapiškio seniūnijos seniūnas Valdas Juškevičius
Keliuką į Miškonių kapines ženklina kanauninko A. Balaišio pastatytas ženklas. Prie jo Skapiškio seniūnijos seniūnas Valdas Juškevičius
Miškonių kapinėse palaidoti kanauninko tėvai. Įrašas antkapiniame paminkle: „Marcelinas (1877–1951) ir Marcelė (1884–1962) Balaišiai. DIEVE, išlaikyk Tikėjime gyvuosius, suteik amžiną ramybę tėveliams“. Kapinėse ilsisi kanauninko sesuo Anelė Mikalauskienė (1911–1962), jos vyras Marcelinas (1900–1977), vyro tėvai Uršulė (1868–1921) ir Justinas (1864–1934) Mikalauskai.
Senųjų kapinių žemos arkos viršuje įrašyta data „1925“ dešinėje kabo balto marmuro lenta, kurioje įrašas: „Tadas Balaišis. + 1924. Palaidotas ant tako prie vartų. Jis taip norėjo“ – Lenta ir įrašas – kanauninko rūpestis senelio atminimu.
Šis palaidojimas turi istoriją. Antano senelis Tadas Balaišis, sulaukęs apie 80 metų, sukvietė visus 6 vaikus į Miškonių kapines ir paliepė: „Kai numirsiu, mane palaidokite ant tako, tuoj įėjus į kapines. Po to, jau laidotuvių dieną, išlyginkite kapą. Mat, kai buvau jaunas ir sveikas, buvau pilnas puikybės. Noriu, kad mane mirusį žmonės mindžiotų... tai mano testamentas“
Senose Miškonių kapinėse 1975 m. Vilimų vaikai pastatė paminklą ir įrašė čia palaidotus giminaičius: „Vilimai: Rapolas 1878–1960; Uršulė 1884–1936; Antanas 1866–1954; Konstancija 1870–1910; Veronika 1884–1946; Juozapas 1862–1947; Karolina 1886–1936; Feliksas 1901–1945“.
* * *
Šie materialūs kanauninko Antano darbai buvo glaudžiai susiję su pastoracine veikla. Dvasinėje srityje kunigas atliko pagrindinius darbus: krikštijo vaikus, rengė Pirmajai Išpažinčiai ir Pirmajai Šv. Komunijai, guodė tikinčiuosius prie klausyklos langelio ir atėjusius į kleboniją, skleisdamas Dievo gailestingumą ir gerumą. Teikė viltį rengdamas Amžinybei ligonius ir paguodą artimiesiems, laidojant mirusius, būdamas kartu su jais.
Jau Vadokliuose jis sugebėjo suburti per 200 jaunuolių į procesijas, daug nuveikė blaivybės srityje. Vadokliuose iš buvusių 52 naminės varyklų beveik visos užsidarė. Klebonas, išgirdęs apie „fabrikėlį“, veikiantį kur nors kaime, per blaivybės šventes pagarsindavo kaimo pavadinimą, neminėdamas žmonių pavardžių, ir doresni katalikai pradėjo patys degtindarius spausti, jiems priekaištauti, kad dėl jų gėda eiti į bažnyčią. Intensyvios klebono veiklos dėka teismai dėl naminukės iš Vadoklių parapijos išnyko, sumažėjo chuliganizmo atvejų, tačiau visi nuopelnai respublikinėje spaudoje už tokį pasikeitimą, kaip jau minėta, buvo priskirti vietiniam milicijos įgaliotiniui.
Klebonas, nusipelnęs vietos gyventojų pagarbos, kaip magnetas traukė parapijiečius į bažnyčią.
Kanauninką mena skapiškėnai
Seselė Zita Arbatauskaitė PAMI
Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių (PAMI) kongregacijos sesuo Michailina (Zita Arbatauskaitė) 1960–1976 m. Skapiškyje šeimininkavo pas kun. Juozą Lukšą (1917 10 19–1944 03 25–1997 03 09). Kad ji vienuolė sovietmečiu pašaliniai negalėjo žinoti ...
S. Zita su kita tos pačios kongregacijos seserimi tvarkė ir puošė bažnyčią, talkino kunigui pastoracinėje veikloje, ypač dirbant su jaunimu: rengiant Pirmajai Išpažinčiai ir Pirmajai Šv. Komunijai, Sutvirtinimo Sakramentui, teikė pagalbą slapta krikštijant vaikus ar tuokiant, teikiant Ligonių Sakramentus.
Seselė pasakoja, kad kun. A. Balaišis buvo tikras apaštalas, dažnai atvykdavo į Skapiškį. Atvykęs visada aukodavo šv. Mišias. Jo šventai aukojamos Mišios buvo labai gražios, kilnios. Kai seselė Zita nusipirko magnetofoną, nusinešė jį į bažnyčią ir, stengdamasi niekam netrukdyti, įrašė šv. Mišias – tai buvo jos pirmas įrašas. Norėjo kun. A. Balaišio aukotas šv. Mišias dažnai klausyti namuose. Kad kunigas matė įrašinėjant, s. Zita sužinojo po Mišių. Po pietų pas ją atėjo kun. Antanas, atsinešė naują juostelę ir sako: „Mainykim!“ „Labai gaila, kad turėjau tą savo pirmąjį įrašą atiduoti“ – pergyvena seselė.
Skapiškietė mokytojaStasė Mažeikytė ir tremtinė Ona Leknickienė.
Moterys atsimena, kad būsimasis kunigas Antanas atvažiuodavo į Skapiškį su kitais klierikais. O vėliau, jau tapęs kunigu, atkreipdavo skapiškiečių dėmesį: labai gražiai nuaugęs, lieknutis, veidas malonus, visada šypsodavosi. O kai su kunigais sustodavo prie altoriaus – tai visi kiti buvo ženkliai žemesni.
Skapiškietė mokytojaAliutė – Elena Markevičiūtė prisimena, kad su kunigu bendravo tik vieną sykį, tačiau ši bendrystė paliko gilų įspūdį. Susitikimas buvo laisvas ir originalus. Kunigas atėjęs į namus, pasisveikino,prisistatė, nusimetė kailinius, atsisėdo. Jie kalbėjosi apie 3–4 valandas.
Kunigas A. Balaišis pradėjo klausinėti apie Skapiškio viršaitį Antaną Katelę, išgelbėjusį jį nuo vežimo į darbus Vokietijon arba Rytų frontan. Jis norėjo sužinoti A. Katelės likimą, norėjo savo išgelbėtoją susirasti. Kreipėsi į mokytoją, nes sužinojo, kad viršaitis, užimdamas šias pareigas, gyveno pas Markevičius.
Kunigas mokytojai pasakojo apie savo vaikystę, piemenavimą.... Svečiui išvykus, mokytoja A. Markevičiūtė išgirstą pasakojimą užrašė. Prirašė 3, 5 lapo linuoto sąsiuvinio, kurį ir dabar rūpestingai saugo, kaip labai svarbų ir vertingą dokumentą.
Kunigo pasakojimo paskatinta, mokytoja Aliutė rinko žinias apie A. Katelę, važiavo į Biliūnų kaimą iš kur jis kilęs, klausinėjo ten gyvenusias seseris. Sužinojo apie A. Katelės klajones po Europą. Surinktą medžiagą perdavė kunigui. Šis viską išspausdino laikraštyje, vėliau tą pasakojimą įdėjo į savo atsiminimų „Širdy žmonių gerumas“ knygą.
Vieną knygą jis dedikavo ir mokytojai Aliutei Elenai Markevičiūtei:
„Labai Gerbiamai Aliutei Markevičiūtei, knygos „Skapiškis“ autorei.
Dėkoju Jums, kad taip didele meile mylėjote ir mylite mano Tėviškę – Skapiškį.
Ši Jūsų meilė įkvėpė ir mane bandyti kai ką parašyti.
Ačiū Jums! Telaimina Jus Dievas!
Autorius.
Pabiržė, 2003 m. lapkričio 5 d.”
Markevičiai buvo nuvažiavę aplankyti kunigo į Pabiržę. Deja, tuo metu kunigas gulėjo ligoninėje, tačiau labai miela ir rūpestinga kunigo šeimininkė Valerija Šiburskytė gražiai juos priėmė, parodė bažnyčią, muziejų...
SkapiškietisJonas Uziela
Be jau paminėtų bendravimų su kanauninku Antanu Balaišiu, 95-erių metų sulaukęs šviesios atminties Jonas Uziela prisimena, kad į Skapiškį atvažiavo Saločiuose dirbantis kun. Antanas Balaišis ir pakvietė Joną važiuoti kartu: „Reikia padirbėti!”
Jonas Saločiuose darbavosi beveik visą vasarą: dažė, remontavo kleboniją – slapta iš klebonijos statomą būsimą bažnyčią. Vakare, po dienos darbų, abu plaukiojo laiveliu po Mūšą, dainuodavo, gaudydavo žuvį, kurią skaniai paruošdavo klebono šeimininkė. Senolis pamena, kad kun. A. Balaišis su užsidegimu kalbėdavo tikėjimo klausimais.
Skapiškietis mokytojasJonas Dovydėnas
Nors mokytojas Jonas Dovydėnas tiesiogiai nebendravo su kanauninku A. Balaišiu, tačiau prisimena, kad apie jį kaip labai veiklų kunigą daug kalbėdavo kanauninko bičiulis kun. Povilas Varžinskas. Buvę vieno seminarijos kurso klierikai Antanas Balaišis, Povilas Varžinskas ir Povilas Svirskis daug bendravo. Vieni pas kitus vykdavo rekolekcijoms. Kan. A. Balaišis buvo tikras kunigas, pastatė daug kryžių, paminklų, atstatė bažnyčias...
Kai buvo išleista knyga, kanauninkas paprašė skapiškiečio Jono Uzielos, kad tas surašytų visus Skapiškio choristus. Pagal pateiktą choristų sąrašą, kanauninkas Antanas kiekvienam dedikavo savo knygą. Ją gavo ir mokytojas Jonas Dovydėnas – nors jis negiedojo bažnyčios chore, tačiau į sąrašą jį įrašė 1984–2005 m. Skapiškyje klebonavęs kan. Povilas Varžinskas.
Kanauninko Antano Balaišio veiklos svarba:
Sovietmečiu kanauninko Antano Balaišio iniciatyva tvarkomos nuniokotos kapinės, atstatomi išniekinti kryžiai – tai dvasininko skleisto ir įtvirtinto pasipriešinimo sovietų valdžios vykdytai dvasinei prievartai svarbi kryptis. Į šią veiklą kan. A. Balaišis, nebijodamas fizinių darbų, savo pavyzdžiu gebėjo suburti žmones.
Kan. A. Balaišis, pastatydamas kryžius parapijose, kuriose darbavosi, tapo kryžių statymo Lietuvoje pavyzdžiu ir dvasininkijai, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir valdžios struktūroms.
Dvasininkas prikėlė, sugrąžino iš užmaršties ir įamžino paminklais lietuvių tautai svarbaus asmens – Antano Macijausko – vardą.
Kovodamas už blaivybę, tapo Blaivybės apaštalu Vadoklių, o vėliau ir kitose parapijoje.
Bedvasio sovietizmo aliname krašte kūrė katalikiškų tradicijų pasaulį, tūkstančiams žmonių padėjo rasti sielos ramybę – Kristaus mokymo šviesą.
Gebėdamas surasti net ir okupacinės valdžios asmenyse gėrio kibirkščių, tapo ryškiu šviesos skleidėju.
Jautri kunigo asmenybė tapo šilumos šaltiniu, šildžiusiu sužvarbusias parapijiečių sielas ne tik sovietmečiu, bet ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.
Viename interviu, kalbėdamas apie veiklą Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdyje, kan. A. Balaišis kalbėjo: „Nuo seno žinoma, kad žodis moko, pavyzdys patraukia. Savo elgesiu privalome rodyti pavyzdį parapijiečiams – tik tada jie patikės tuo, ką sako kunigas“.
Nuotraukos iš A. Vasiliauskienės asmeninio archyvo
Atgal
.jpg)
(1).png)
