VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

05.27. Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordinui – 400 metų. 3. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios atkūrimas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Su nepriklausomybės aušra, tikintiesiems reikalaujant, Lietuvoje sugrąžinti maldos namai – šventovės: Klaipėdoje – Marijos Taikos Karalienės bažnyčia (1988), Vilniuje – Šv. Kazimiero bažnyčia (1988) ir Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilika (1988),  Panevėžyje – Švč. Trejybės (buvusi marijonų) bažnyčia – rektoratas (1989), Kintuose – Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia (1990 m. atiduota katalikams) ir daugelis kitos šventovės. Sugrąžinta ir Vilniaus Graikų apeigų katalikų bažnyčia.

OSBM Herbas

Pastangos atkurti Graikų apeigų katalikų  Bažnyčią Lietuvoje

Iniciatyva, atkuriant Graikų apeigų katalikų  tikinčiųjų bendruomenę (parapiją)  Lietuvoje ir  atgaivinant vienuolių bazilijonų  veiklą, priklauso dvasininkams ir Vilniuje gyvenantiems ukrainiečiams. 1988 m. gruodžio 8 d. buvo oficialiai užregistruota Vilniaus ukrainiečių bendrija (1998 m. ji perregistruota, patvirtinti kiek pakeisti Įstatai).

Jau 1989 m. ir vėliau t. Volodymyras Prokopivas, lankydamasis Lietuvos ukrainiečių draugijos susirinkimuose kalbėjo apie tikinčiųjų parapijos atkūrimą ir vienuolių bazilijonų veiklos atgaivinimą. Jam siūlant naujai sukurta Rytų apeigų katalikų bendruomenė kreipėsi atviru laišku į Galicijos provincijos tėvus bazilijonus Lvove, prašydami, kad būtų atsiųstas dvasininkas aptarnauti Rytų apeigų katalikus. Taip pat buvo išreikšta viltis, kad dvasininkų ir Graikų apeigų katalikų tikinčiųjų poreikiams valdžia sugrąžins Švč. Trejybės bažnyčią bei vienuolyną.

Be dr.  t. Volodymyro  Prokopivo ukrainiečiams nemaža nusipelnė ir kun. Vaclovas Aliulis MIC (1921 03 14–1944 06 11–2015 05 26). Jie ne kartą kreipėsi į ukrainiečius kalbėdami apie būtinybę atkurti Švč. Trejybės parapiją Vilniuje. Nemažą darbą atliko vėliau kunigystės šventimus priėmę Aleksandras Avramenko ir Aleksandras Lisovskis.

Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno perdavimu tėvams bazilijonams, rūpinosi 1991 m. vasario 18 d. įkurta Vilniaus Graikų katalikų bažnyčios religinė bendruomenė – Lietuvos Respublikos vyriausybės potvarkiu Nr. 61 p. užregistruota Graikų apeigų katalikų Bažnyčios bendruomenė Vilniuje. Jos kvietimu bei tuometinio ukrainiečio kunigo Volodymyro Prokopivo iniciatyva, buvo prašyta, kad į Vilnių atvyktų dirbti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuoliai iš Haličo provincijos (dabar tai Švenčiausiojo Išgelbėtojo provincija).

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų katalikų apeigų katalikų bažnyčioje po šv. Mišių parapijiečiams savo sukurtas giesmes atlieka br. Pachomijus  (Jurijus Levčunas) OSBM

Skapiškyje prie Koplytstulpio ir Rūpintojėlio Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui. Kairėje kun.   t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBMdešinėje - br. Pachomijus  (Jurijus Levčunas) OSBM

Rudaminos Švč. Mergelės Marijos, gerosios Patarėjos bažnyčios šventoriuje prie dr. kun. Volodymyro Prokopivo kapo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios zakristijonas Valdas Luneckas

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų centrinio ikonostaso dalis. T. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM (dešinėje) parapijiečiams pasakoja apie  t. Natanailą (Ihorį Šturmachą) OSBM, išvykstantį į Ukrainą

Reikia pastebėti, kad vienuolių bazilijonų ryšiai su Lietuva siekia sovietmetį. Minėtini ukrainiečiai kunigai, slapta atvykdavę ir privačiuose butuose aukodavę šv. Mišias: t. Antonijus MasiūkasOSBM, t. Jaroslavas Lesivas (pastarasis neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Ukrainoje).

Rytų apeigų katalikų kunigas dr. Volodymyras Prokopivas.

Dr. kun. Volodymyras Prokopivas (1912 11 23–1938 04 03–1996 12 11) gimė Ukrainoje Rolevo kaime Drohobyčių apskrityje, keturių brolių ir trijų seserų šeimoje. Baigęs vidurinę mokyklą, mokėsi Peremyšlio kunigų seminarijoje, paskui studijavo Romoje. 1938 m. balandžio 3 d. įšventintas į kunigus, o 1939 m. pavasarį apsigynė disertaciją. Jam grįžus iš Romos atostogų į Ukrainą, užklupo karas. Vyskupas Juozapatas Kocolovskis dr. kun. V. Prokopivą paskyrė Peremyšlio kunigų seminarijos profesoriumi ir Bykovo parapijos klebonu. Karo metu važinėti į seminariją buvo sudėtinga, tad jis dirbo gretimoje Kruvnikų parapijoje. 1944 m. sovietams pradėjus Rytų apeigų katalikų Bažnyčios likvidaciją ir kun. V. Prokopivui nesutikus pereiti į stačiatikių tikėjimą, 1947 m. per  šv.Velykas jis buvo suimtas. Dr. kun. V. Prokopivas buvo nuteistas 25 metams kalėti ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą (Chakasijos autonominė sritis). Dirbdamas anglies kasyklose, susirgo, tapo invalidu, tad buvo perkeltas į „klipatų“ (invalidų) lagerį. Kiek atsigavęs, kun. V. Prokopivas po metų vėl grąžintas prie ankstesnių darbų ir kalėjo iki Stalino mirties 1953 m. Grįžęs iš  lagerių į Ukrainą, persekiotas, neleista dirbti kunigu. Tad dirbo sovietiniuose ūkiuose darbininku. Ieškodamas darbo, 1958 m. Atvyko į Vilnių ir įsidarbino Panerių daržininkystės ūkyje elektriku. Paaiškėjus, kad kunigas – atleistas, trumpai dirbo Antakalnio karių kapinėse, vėliau įsidarbino Lietuvos Mokslų akademijos Socialinių mokslų skyriuje vertėju. 1967 m. vyskupas Julijonas Steponavičius (1911 10 18–1936 06 21–1955 05 22–1991 06 18) paskyrė kunigą  Bernardinių – Šv. Pranciškaus Asyžiečio trečiojo reguliariojo ordino seserų vienuolyno (popiežiaus teisių) dvasios tėvu – juo buvo iki mirties.

Dr. kun. V. Prokopivas iš Vilniaus dažnai išvykdavo į įvairias Sibiro vietas patarnauti tikintiesiems, nuveždavo devocionalijų, religinės spaudos. 1974 m. atvykęs į Lvovą pas bičiulį kunigą buvo suimtas ir nuteistas 8 mėnesius kalėti, nes jis per kratą karštai gynė Švč. Sakramentą nuo išniekinimo. Paleistas iš kalėjimo, sugrįžo į Vilnių. Nuo 1980 m. šiek tiek susilpus ateistų  puolimui, kunigas Volodymyras Prokopivas neoficialiai pavaduodavo trumpam išvykusius Vilniaus arkivyskupijos parapijų klebonus, pagelbėdavo per atlaidus ar rekolekcijas. Dr. kun. V. Prokopivas daug nuveikė, kad Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia būtų sugrąžinta ukrainiečiams. Palaidotas Rudaminos Švč. Mergelės Marijos, gerosios Patarėjos bažnyčios šventoriuje. Laidotuvių šv. Mišioms vadovavo Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas Juozas Tunaitis (1928 10 25–1954 09 12–1991 05 19–2012 06 01), dalyvavo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino atstovybės Lietuvoje vadovas tėvas Pavlo  (Petro Jachimecas) OSBM, kiti graikų ir lotynų apeigų katalikų kunigai, gausus būrys tikinčiųjų (žr.: Tunaitis J. A+A kunigas jubiliatas Vlodimir Prokopiv (1912–1938–1996) //  Katalikų kalendorius žinynas 1998. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1998. P. 282–283).

Kun. V. Prokopivo kapas šalia 1958 m. gruodžio 30 d. mirusio 86 metų ilgamečio Rudaminos klebono Jozefo Hajdukevičiaus (Jozef Haijdukiewicz). Antkapiniame paminkle įrašas lietuvių kalba „Čia ilsisi kunigas tremtinys, daręs gera Ukrainos ir Lietuvos, Baltarusijos ir Kazachstano katalikams“ toliau ukrainietiškai:  «О. Володимир Прокопів 1912–1996 Професор семінаріі Перемишля». 

Graikų apeigų katalikams sugrąžinta Švč. Trejybės bažnyčia.

Atsiliepdamas į  dr. kun. V. Prokopivo prašymą, tuometinis Haličo provincijos protoigumenas t. Vasylis  (Bohdanas Mendrunis) OSBM išsiuntė t. Pavlo JachimecąOSBM ir br. Volodymyrą PeleškąOSBM į Vilnių dirbti sielovadinį darbą tarp Rytų apeigų katalikų.

1991 m. birželio 27 d.  t. Pavlo Jachimecas OSBM buvo laikinai paskirtas Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonu. Į Vilnių atvyko kartu su br. Volodymyru PeleškaOSBM.

 Jau nuo 1967 m. dr. t. V. Prokopivas buvo seserų bernardinių dvasios tėvu, gyveno pas seseris  Žvėryno rajone. Ten kartu apsigyveno ir iš Ukrainos atvykę vienuoliai bazilijonai.

 1991 m. liepos 5 d. išpildytas Graikų apeigų katalikų Bažnyčios bendruomenės Vilniuje prašymas – Graikų apeigų katalikų tikintiesiems sugrąžinta Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje. O jau kitą dieną, t. y.  1991 m. liepos 6 d., t. Pavlo Jachimecas OSBM  pirmąkart aukojo šv. Mišias. Nuo tada Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje kasdien aukojamos šv. Mišios. Galima pastebėti, kad t. Pavlo Jachimeco OSBM laikinas paskyrimas į Vilnių užsitęsė ketvirtį amžiaus. Vilniuje t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM dirbo iki 2016 m. lapkričio 22 d. kai gavęs paskyrimą į Ivano  Frankivske esantį Kristaus Karaliaus vienuolyną, jau kitą dieną išvyko iš Lietuvos.

Kiek vėliau, 1991 m. prieš Velykas, vyskupas Sofronas (Stepanas Dmiterko) OSBM  (1917 06 01–1942 05 14–1968 11 30–2008 11 05) atšventino Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią.

Sovietmečiu bažnyčia ir vienuolynas buvo labai nuniokoti. Tik neskaitlingos parapijos narių pastangomis ir aukomis pavyko suremontuoti zakristiją ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos koplyčia, kur ilgą laiką buvo aukojamos šv. Mišios. Ir dabar šaltuoju metu šv. Mišios aukojamos koplyčioje.

Parapijiečiai dėkingi už dosnias aukas koplyčios remontui visiems geradariams: ir organizacijoms, ir privatiems asmenims. Pirmiausia paminėtina „Kirche in Not“. Pagalbą teikė ir Ukrainos ambasada Lietuvoje.

Dirbant t. Pavlo Jachimecui OSBM Vilniuje įsitvirtino bazilijonų ordinas bei Graikų apeigų katalikų parapija. 1992 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės potvarkiu Nr. 1966 p., kurį pasirašė Ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius, Lietuvoje oficialiai įregistruota Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino atstovybė, o jos veiklą palaimino kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920 08 20–1944 03 25–1957 12 25–2000 05 28).

Būtina paminėti 1993 m. balandyje Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) pareiškimą Vilniaus arkivyskupijos kurijai (pareiškimas buvo publikuotas periodikoje). Pareiškimą pasirašė LKMA Centro valdybos pirmininkas prof. Giedrius Uždavinys ir vicepirmininkas dr. kun. Jonas Boruta SJ (1997 m. konsekruotas vyskupu). Kadangi pareiškimas turėjo svarbios reikšmės sprendžiant vienuolių bazilijonų įsitvirtinimui– jį perteiksime:

Lietuvių katalikų mokslo akademija dėl Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios ir Bazilijonų vienuolijos išreiškia tokią savo nuomonę: Rytų apeigų katalikai (unitai) yra Lietuvos teritorijoje veikianti istorinė krikščionių bendruomenė, įnešusi svarų indėlį į mūsų krašto religinį ir kultūrinį gyvenimą.

XIX a. pradžioje bazilijonų spaustuvėje buvo spausdinamos lietuviškos religinės knygos, tarp jų kun. Antano Strazdo „Giesmės swietiszkos ir szwentos“. Istorinis jų lopšys – Vilniaus Bazilijonų vienuolynas, kuriam vadovavo ir bazilijonų reformą pravedė būsimasis vyskupas kankinys šv. Juozapatas Kuncevičius. Rytų apeigų katalikai kentėjo dėl didelių persekiojimų, buvo bandomi jėga sujungti su pravoslavais tiek carinės, tiek ir sovietinės okupacijos metais. Jų iškentėtos kančios sudaro tvirtą pagrindą šiam vienuolijos ordinui atkurti savo veiklą ir įsikurti Vilniuje, savo senajame istoriniame centre Bazilijonų vienuolyne, kuriame jie dirbo beveik 250 (1596–1832) metų.  

Mūsų atsiskyrę broliai pravoslavai Vilniuje tikrai nėra nuskriausti, turi pakankamai bažnyčių, kai kurios iš jų praeityje irgi buvusios Rytų apeigų (unitų) bažnyčios, carinės okupacijos metais prievarta atimtos. Unitų arkivyskupo Semaškos „grįžimas“ į pravoslavus XIX a. pradžioje nepaneigiamai inspiruotas carinės okupacinės administracijos ir todėl negali būti laikomas teisiniu pagrindu spausti Rytų apeigų katalikus šiandien.

Taigi palaikome tėvų Bazilijonų prašymą gyventi ir dirbti istoriniame rytų apeigų katalikų centre – Švč. Trejybės vienuolyne Vilniuje.

Brolius pravoslavus kviečiame parodyti daugiau tolerancijos ir krikščioniškos artimo meilės

Dar 1991 m. vasario 18 d. užregistruota Graikų apeigų katalikų Bažnyčios bendruomenė Vilniuje, 1999 m. birželio 8 d. buvo perregistruota į Graikų apeigų katalikų Bažnyčią, o 2000 m. gruodžio 27 d. ordino atstovybė, laiminant kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, tapo Šv. Juozapato bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynu. 

Jau 1994 m. sausyje Lietuvos vyriausybė Romos katalikų Bažnyčios Vilniaus kurijai sugrąžino dalį tėvų bazilijonų vienuolyno, o 2002 m. gruodyje t. bazilijonams sugrąžinta ¼ viso buvusio vienuolyno komplekso.

2014 metais prasidėjo bažnyčios restauravimo darbai – stogo dangos restauracija, restauruotas bokštelio stogas. Darbus finansuoja Valstybė iš biudžeto kartu su bažnyčia.

 

Nuotraukos iš dr. Aldonos Vasiliauskienės asmeninio archyvo

 

Atgal