VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

08.26. Monsinjoras Juozapas Antanavičius: mecenatoriška veikla

Dr.  Aldona Vasiliauskienė 

Monsinjoro Juozapo Antanavičiaus visuomeninė bei mecenatoriška veikla skleidėsi, įvairiomis formomis.  Nors ir pasilpo sveikata, monsinjoras tebetęsia savo mecenatorišką veiklą. Supažindinsime su keliomis šios veiklos kryptimis.  Priminsime,  kad apie mons. J. Antanavičių straipsnio autorės yra rašyta „Lietuvos aide“  („Maldos diena Rumšiškėse‘, 2013. Birželio 19. Nr. 133, 134, 135. P. 4–5 ir „Monsionjoro Juozapo Antanavičiaus kunigystės 60-metis“, 2015. Sausio 20. Nr. 16, 17, 18. P. 6–7; Sausio 24. Nr. 19, 20, 21. P. 6–7).

Katalikiškasis Prano Daunio fondas

Reikia prisiminti, kad  nepriklausomas Prano Daunio fondas įkurtas 1992 m., o  Katalikiškuoju Prano Daunio fondu tapo 1993 m., kad pagrindinis jo  tikslas –  remti aklųjų kultūrinį gyvenimą, būtent, leisti knygas, visos Lietuvos akliesiems finansuoti Kūčių vakarienes  ir pan., kad  fondo prezidentu iki gyvos galvos išrinktas mons. J. Antanavičiaus. Jo pastangomis Katalikiškas Prano Daunio fondas tapo FIDAKA, t. y. Aklųjų organizacijų ir dirbančiųjų akliesiems katalikų federacijos, nariu. Jos dvasios tėvą skiria Popiežius. Dalis  FIDAKA sekretoriato Prancūzijoje, centras – Šveicarijoje.

Švenčių, kuriose dalyvaudavo monsinjoras Juozapas Antanavičius, dalyviai maloniai būdavo nustebinti įvairiausiais paveikslėliais (liaudyje dar vadinamais „abrozdėliais), kuriuos monsinjoras dovanodavo kiekvienam – pamokydamas, kad  pagarbiai elgtųsi, kad nepamirštų perskaityti kitoje paveikslėlio pusėje esančią maldelę...

Nuo 1994 m. mons. J. Antanavičiaus, kaip  Fondo prezidento,  iniciatyva kasmet rengiamos Aklųjų maldos dienos, tapusios  Fondo veiklos vizitine kortele. Per daugiau negu 20 m. labai išaugo šio  masiškiausio kasmetinio neregių renginio Lietuvoje  kultūrinė švietėjiška misija

Prieš ketvertą metų  monsinjoras J. Antanavičius į šventę Rumšiškėse atvyko su dviem dideliais krepšiais, pilnais paveikslėlių,  ir visus pakvietė  jais pasidalyti. Paveikslėliai greitai „ištirpo“. Kai kurių šventojo paveikslėlio antrojoje pusėje įrašas skelbė: „Dievui padedant 20-oji Lietuvos aklųjų katalikų maldos diena. Rumšiškės 2013-06-08. Lietuvos aklųjų sielovada, Katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti“.

Reikia pasakyti, kad monsinjoras – iki gyvos galvos išrinktas Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentu (nepriklausomas Prano Daunio fondas, kaip jau minėta, įkurtas 1992 m., o  Katalikiškuoju Prano Daunio fondu tapo 1993 m.)

Leidybinė veikla, fotografija.

Minėto Katalikiškojo fondo prezidentas mons. J. Antanavičius  organizavo Prano Daunio raštų, maldaknygės akliesiems – „Tau padėsiu melstis“ (Eucharistinio kongreso Kaune proga) ir  2 laidas maldaknygės silpnaregiams –  „Viešpatie, aš regiu“ leidybą.

Mons. J Antanavičiaus rūpesčiu išleistos trys „Katekizmo“ , t. y. pataisyto ir papildyto jubiliejinio vyskupo Kazimiero Paltaroko leidinio  laidos.Kartu su R. Gasparaityte parašyta  ir  publikuotata  knyga „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ (1995, Vilnius. 88 p.).

Būtina paminėti monsinjoro pomėgį fotografuoti. Jo namuose sukaupti fotografijų kalnai stalčiuose, albumuose, vokuose... Mat, fotografuodavo visur, kur tik lankydavosi: kelionėse, susitikimuose, renginiuose. O paskui ne vienas būdavo maloniai nustebintas sulaukęs stambaus voko – monsinjoro dovanos  su daugybe nuotraukų, o tarp jų – pamatydamas ir savo atvaizdą.

2013 m. Likėnuose, atidarant Biuvetę „Vilties angelas“, Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriaus Ivano Dorošo paprašytas, monsinjoras surengė  gamtai  skirtą foto parodą, kuria gėrėjosi visi atvykusieji į šventę.

Tačiau, paties monsinjoro sakymu, ne visiems patiko jo darbai – veikla susilaukė ne tik priekaištų, bet ir tylios ignoracijos.  Bet tyčinis tikslingas tų darbų nepastebėjimas ir jo paties nepripažinimas neprivertė nurimti monsinjorą, užsidaryti tarp keturių sienų.  Jis,  nepaisydamas silpstančios sveikatos,  dalyvaudavo įvairiuose  renginiuose,  stengdamasis, kad  žmonės patirtų kuo daugiau džiaugsmo, apgailestaudamas ne viską bespėja atlikti. Monsinjoro troškimai – ateities darbų  apmąstymai, lydimi vidinių išgyvenimų,   nesyk sugulė į eiliuotus posmus:

Neprieruoša

Daug dirvonų neartų!

Neišdžiuvusi dirva,

Neišaušusi diena

Ir pavasario nėra.

 

Daug supainiotų minčių

Jų atmegzti negaliu,

O save vis raminu –

Bus dar daug darbams dienų!

 

Daug neįveiktų planų

Ne dienos ir ne dviejų

O vis, rodos, neskubu

Kai tvirtai keliu einu.

 

Kai šešėlius pajuntu

Vakarinių debesų,

Lyg kas primena – girdžiu

“Kad nebūtų pervėlu!”

Mecenatorystės sklaida

Be  minėtų šventėse dalijamų paveiksliukų su šventųjų atvaizdais ir maldelėmis į juos, monsinjoras išgarsėjo savo mecenatoryste – per gyvenimąsukauptas knygas, paveikslus, tautodailės darbus, kitas meno kūrinių kolekcijas, baldus – padovanoti muziejams, bibliotekoms ar kitaip tinkamai investuoti.

Paveikslai

Monsinjoras turėjo nemažą paveikslų kolekciją. Juos, kaip ir  pusę sklypo prie namo pardavė – gavo apie pusę milijono ir visą šią sumą investavo į senelių namų – Panevėžio Šv. Juozapo globos namų statybą. Nuo 2013 m. monsinjoras tapo šių namų kapelionu, o  2017 m. ir pats, prikaustytas prie lovos,  juoseapsigyveno.

Kryželių kolekcija

Žemaičių vyskupystės muziejus (įsteigtas 1999 m.), įsikūręs Varniuose, dar vadinamas ir Varnių muziejumi.  Jo direktorius Antanas Ivinskis pateikė įdomią informaciją  (už ją straipsnio autorė nuoširdžiai dėkinga direktoriui)  apie monsinjoro J. Antanavičiaus dovaną. 2011 m. monsinjoras Žemaičių vyskupystės  muziejui padovanojo 40 (apie 35 cm aukščio) lietuviškų kryželių – tai pakelės kryžių modeliai, pagaminti Bronislovo Barščiausko (1901–1981). Įdomi ir šios kolekcijos, papasakotos mons. J. Antanavičiaus, istorija. Mokydamasis  seminarijoje, jis  susibičiuliavo su kurso draugu Ignu Petrausku. Nors klierikas Ignas po metų metė studijas, sukūrė šeimą, tačiau jiedu ir toliau bendravo. Igno draugas Bronislovas Barščiauskas buvo pagaminęs kryželių kolekciją, kurią bičiuliui patikėjo saugoti. Po draugo mirties,  Ignas Petrauskas šią kolekciją perdavė kunigui Juozapui Antanavičiui. Monsinjoras šį meninės, mokslinės ir istorinės reikšmės rinkinį ilgai laikė savo namuose, vis tikėdamas, kad Panevėžyje bus atidarytas nors miniatiūrinis sakralinio meno muziejus. Vilčiai netapus tikrove, tą neįkainojamą  kolekciją 2011 m. perdavė Žemaičiųvyskupystės muziejui.

Tautodailės darbai

2016 m. kovo 17 – balandžio 9 d. Panevėžio kraštotyros muziejaus Moigių parodų salėje  veikė  paroda  „Šiltų rankų dovana: monsinjoro Juozapo Antanavičiaus dovana muziejui“.  Tai monsinjoro būsimo gimtadienio (gimęs 1930 m. balandžio 18 d.) dovana muziejui.  Apie šią parodą ir monsinjoro muziejui dovanotus eksponatus labai šiltai ir jautriai „XXI amžiuje“ rašė Šiaulių universiteto doc. dr. Irena Ramanauskienė straipsnyje „Parodos atidarymo žodžiai ir nuoširdumo ašaros“ (XXI amžius. 2016. Gegužės 6. Nr. 18).

Straipsnyje rašyta, kad „kolekciją pagal eksponatų rūšis sudaro dvi grupės:audiniai ir aukštos kokybės porceliano dirbiniai. Pastarųjų apie dvidešimt: Meiseno gamyklos (Vokietija,čia 1708 metais pagamintas pirmasis porcelianas Europoje) ir Rygos porceliano bei fajanso fabriko indai,Panevėžio vyskupijos sekretoriaus 1935–1944 metais kun. Jono Gasiūno porceliano lėkščių komplektas. Kiekvienas eksponatas į muziejų atsinešė įspūdingą istoriją.

Mons. Juozapas Antanavičius  Skapiškyje prie Koplytstulpio Dievo tarnui Mečislovui Reiniui po susitikimo su piligrimais iš Vladimiro prie Kliazmos (Rusija). Iš kairės: mons. J. Antanavičius,  ukrainietis vienulis Bazilijonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, t. Sergiejus Zujevas (iš Vladimiro), šiais metais paskirtas Skapiškio klebonu kun. Albertas Kasperavičius, bazilijonas  t. Vinkentijus (Vasylis Janickis) OSBM, s. Dalia Liutkevičiūtė PAMI, kun. Virgilijus Liuima ir kan. Stanislovas Krumpliauskas. Priekyje stovi skapiškėnai  Elena ir Bronius Stuokai su paveikslėliais, gautais iš mons. J. Antanavičiaus

2013 m.  Aklųjų maldos dienos  metu  mons. J. Antanavičius (dešinėje) šv. Mišias aukoja Rumšiškėse.  Šalia monsin joro dabar jau kunigas Žilvinas Treinys.

Monsinjorą Juozapą Antanavičių su kunigystės 60-mečio  jubiliejumi pasveikino vaikai

Monsinjoras  J. Antanavičius Panevėžio katedros šventoriuje prie Dievo tarno Alfonso Lipniūno kapo

Prieš Panevėžio katedros šventorių monsinjoro Juozapo Antanavičiaus iniciatyva pastatytas Rūpintojėlis

Monsinjoras Juozapas Antanavičius (kairėje) Marijos radijo Vilniaus studijoje po laidos apie Dievo tarną Alfonsą Lipniūną su Vilniaus studijos koordinatoriumi – operatoriumi Liutauru Serapinu (dešinėje), studijai padovanojęs knygą.  Viduryje – straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė

Dvigubai gausesnė liaudies tekstilės kolekcija, susidariusi iš Aukštaitijos etnokultūrinio regiono (centras – Panevėžys)nagingų audėjų kun. J. Antanavičiui per Juozapines ar kalendų metu dovanotų rankšluosčių, staltiesių ir lovatiesių. Rankšluosčiai stebina ne tik raštų įvairove,bet ir įaustomis frazėmis, pavyzdžiui, „Lietuva – tai bažnyčios ir kryžiai“,net giesmės Marija, Marija, skaisčiausia lelija“ (Maironio žodžiai), Lietuvos himno Lietuva, Tėvyne mūsųir kitais tekstais“.

Baldų kolekcija

Panevėžio kraštotyros muziejus gavo ir kitą vertingą dovaną. Monsinjoras J. Antanavičius dar padovanojo  Pajuodžių dvaro (Panevėžio r.) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios baldus: staliuką, keturias kėdes ir krėslą. Kėdės ir krėslas tamsiai rudo medžio, lakuoti, puošti drožinėtais elementais, minkštoji dalis aptraukta žaliu gobelenu. Baldai iki 2016 m. pabaigos stovėjo mons. J. Antanavičiaus valgomajame.

Mons. J. Antanavičiaus dovanotais baldais  Panevėžio kraštotyros muziejus atnaujino parodą „Dvaro vartus atkėlus“.

2017 m. sausio 18 d.  Panevėžio kraštotyros muziejuje Moigių parodų salėje vyko popietė „Gimtadienio dovana“ – tai padėka monsinjorui laukiančiam 87-ojo gimtadienio, už dovaną muziejui.

Knygos

Monsinjoras knygas kaupė visą gyvenimą. Vienas  apie 1947 metus pirko iš „prekybininkų“. Būtent: į  Panevėžio katedrą sovietai suvežė aplinkinių bažnyčių bei kunigų knygas, archyvus. Viskas be jokios tvarkos buvo sumesta pastato kampe.  Čia pateko ir vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03) biblioteka. Vėliau knygos iš katedros buvo vežamos  deginti. Atsirado drąsuolių, kurie knygas, pakraunant į mašinas ar jau metant į laužus, „vogė“ ar ištempdavo iš ugnies, jau pradėjusias svilti... Prisigrobtas knygas „prekybininkai“ slapta pardavinėjo patikimiems žmonėms.

Taip monsinjorui į rankas pateko be viršelių Konstantino Sirvydo (1579–1631 08 23) „Dictionarium trium lingvarus in usum studiosae iuventutis“ (Vilnius. 1713; penktas žodyno leidimas). Monsinjoras yra girdėjęs, kad minėtas Sirvydo trijų kalbų žodynas su viršeliais buvo įvertintas 8 tūkstančiais eurų.

Kauno antikvariate mons. J. Antanavičius  nusipirko oda įrištus du Šventojo Rašto tomus (mokėjo po 300 rub. už tomą, kai sovietmečiu paprasta knyga kainuodavo kapeikas, tik solidesnės – kelis rublius). Monsinjoras nesyk džiaugėsi, kad tai pats gražiausias, kokį jam tekę matyti, vokiečių išleistas Šv. Rašto leidimas, papuoštas prancūzo Gustavo Dore (1832 01 06–1883 01 23)  iliustracijomis. Retų knygų monsinjoras įsigydavo ir kitais būdais.

5000 egzempliorių pačių vertingiausių knygų  monsinjoras 2007 m. padovanojo  Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.  Knygų kolekciją sudaro religijos, teologijos, kultūros, filosofijos, politikos, teisės, socialinio gyvenimo, švietimo, gamtos mokslų, žemės ūkio, medicinos leidiniai, grožinė literatūra, meno albumai, žodynai. Dauguma knygų su autografais, dedikacijomis. Kolekcijoje sukauptos knygos lietuvių, vokiečių, anglų, rusų, lenkų, italų, prancūzų kalbomis. Tarp  mons. J. Antanavičiaus dovanotų 5 tūkst. asmeninės bibliotekos knygų viena išleista 1829 m. Vilniaus bazilijonų spaustuvėje. Šis faktas svarbus  jau pradėjus  minėti jubiliejinius Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metus. Seniausia knyga G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje , kaip užsiminta, –  K. Sirvydo žodynas.

Tais pačiais metais  t. y. 2007 m. gegužės 18 d.,  Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešojoje bibliotekoje vyko konferencija, kurios metu mons. J. Antanavičiaus dovanotų knygų parodos veikė keliose bibliotekos  erdvėse. Pertraukos metu monsinjoras pasakojo  savo sukauptų knygų istorijas. Bibliotekai padovanotų knygų kolekcijoje yra  praėjusio amžiaus pradžioje išeivijoje publikuotų knygų,  iš jų – pirmoji Maironio knyga. Dovanotojui itin brangi  Vytės Nemunėlio „Rudnosiuko istorija“, „Kiškio užrašai“...

Mons. J. Antanavičiaus  padovanotų knygų kolekcija labai gražiai įsikomponuoja tarp  garsių asmenų kolekcijų, būtent: kalbininko, pedagogo, poeto Leono Kuodžio (1902–1975), rašytojo, leidėjo, Didžiosios Britanijos lietuvių visuomenės veikėjo Kazimiero Barėno (1907–2006),  prelato Kazimiero Dulksnio (1910–2001), režisieriaus  Juozo Miltinio (1907–1994),  Vilniaus universiteto docento ekonomisto, istoriko, socialinių mokslų daktaro Vincento Lukoševičiaus  (1937–2009), pedagogių, literačių ir lituanisčių Elenos Gabulaitės (1916–1999) ir Aleksandros Šilgalytės (1904–1997),  dailininko Stasio Eidrigevičiaus (gim. 1949), Rapšių šeimos: vertėjos, prancūzų kalbos specialistės, teatrologės Joanos Laimutės Rapšytės (1938 – 2000) bei jos tėvelių – Panevėžio pedagogų Julijos Rapšienės (1903 – 1979) ir Petro Rapšio (1902 – 1950).

Monsinjoro asmeninėje bibliotekoje iki šiol ypač saugotas Antalieptės istorijai labai vertingas  albumas.

Antalieptės albumas

Albume, kuriame yra pusšimtis nuotraukų, 1928 m. kovo 18 d.įrašas:  „Didžiai Gerbiamam Prelatui Pr. Strakšui Antalieptės klebonui, pirmajam Vidurinės mokyklos direktoriui brangintam visų čia (albume)esančių įstaigų darbuotojų ...dabar aptarnaujančiam plačią darbo dirvą Panevėžy“. Įrašas liudija, kad tai antalieptiškių dovana prelatui Pranciškui Strakšui (1875 04 01–1901 03 17–1967 03 19).

Kalbant apie albumą, būtina keletą žodžių tarti ir apie  prel. Pranciškų Strakšą, juo labiau, kad  šįmet kunigo gimimo dangui  50-metis. Ir labai gražu, kad kunigo mirties 50-metis minimas Antalieptėje.

1901 m. įšventintas į kunigus, P. Strakšas buvo priskirtas Mohiliovo vyskupijai, o nuo 1921 m. –  Kretingos, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios klebonu.                  

1924–1928 m.  teologijos magistras kan. Pranciškus Strakšas dirbo Antalieptėje Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonu. Primintina, kad Kryžiaus vardu – trim pavadinimais tituluojamos 27 bažnyčios Lietuvoje: Šv. Kryžiaus (jų 10), Šv. Kryžiaus Atradimo (9) ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (8). Daugiausia, net 7-nios, Kryžiaus vardą turinčių bažnyčių yra Telšių vyskupijoje.

1924 m. į Antalieptę atsikėlė Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserys. Jos įsteigė mergaičių žemės ūkio mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą, amatų mokyklą, vienuolių naujokyną. Vasarą vienuolyne buvo kunigų poilsio namai (čia kurį laiką 1933 m. gyveno iš SSRS grįžę kunigai).

Klebonas P. Strakšas tapo Antalieptės progimnazijos direktoriumi ir vienuolių  įkurtos mokyklos tikybos mokytoju – kapelionu. Pastarąsias pareigas ėjo iki 1927 m. , kol jas perėmė į Antalieptę paskirtas kun. Kazimieras Žitkus – Žitkevičius (1893 12 30–1919 05 04–1986 02 24)

Kun. P. Strakšo iniciatyva 1925 m. Antalieptėje buvo įkurta koplyčia.Klebono rūpesčiu Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia buvo   nutinkuota ir nudažyta.

1927 m. kunigas buvo pakeltas prelatu ir 1928 m. paskirtas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratoriumi ( klebonu), jam pavesta rūpintis Katedros statybos baigimu. P. Strakšas buvo Panevėžio vyskupijos kapitulos prelatas (archipresbyteris), ėjo prosinodalinio egzaminatoriaus pareigas, paskirtas procionodaliniu teisėju,  ėjo kurijos oficiolo pareigas, jam patikėta ir kitų atsakingų pareigų Panevėžio vyskupijoje.

Nuo 1928 m. iki pat mirties prel. P. Strakšas dirbo Panevėžyje.  Prieš mirtį  savo negausų turtą prel. P. Strakšas paliko mons. J. Antanavičiui. Monsinjoras atsimena, kad buvo dovanotas dar vienas albumas, bet jis nesusietas su Antaliepte.

Monsinjoras J. Antanavičius  sako: „Nė vieno gero daikto neišmečiau, saugojau, laukiau tinkamo laiko. Šis laikas ir atėjo – albumui atsirado vieta Antalieptėje. Kiekvienas daiktas randa savo vietą...“

Dera priminti, kad  monsinjoras J. Antanavičius 2001 metais prezidento Valdo Adamkaus dekretu už nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas, padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją, apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordinu.

 

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Atgal