VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

09.02. Porciunkulės atlaidai Antalieptėje (2): vyskupo sutikimas, šv. Mišios, pamokslas, padėkos, pranešimas, koncertas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

2017 m. rugpjūčio 6 d. Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje buvo švenčiami Porciunkulės atlaidai. Kaip jau minėta ankstesniame straipsnyje, Porciunkulės atlaidai kasmet iš įvairių Lietuvos kampelių į Antalieptę sukviečia kraštiečius – tai ir jų šventė. Šių metų šventėje pasidžiaugta prieš dešimtį metų klebonui Stanislovui Krumpliauskui suteiktu kanauninko titulu. Ši šventė organizuota kanauninko ir sumanios bei nepailstančios renginių organizatorės Antalieptės padalinio bibliotekininkės Olgos Raugienės.

Kiekvienas atvykęs į Porciunkulės atlaidus dalyvis gavo labai informatyvų, spalvotą lankstinuką.

Lankstinukas – dovana atlaidų dalyviams

Kraštiečių šventės ir Porciunkulės atlaidų dalyviai dovanų gavo Antalieptės bibliotekos parengtą ir bendruomenės išleistą spalvotą lankstinuką, kuriame jau be minėtų programos įvykių, pateikiama dar viena iš 1935 m. birželio 1 d. laikraščio „Rytas“ (Nr. 124 (3199) Antalieptės parapiją pasiekianti reikšminga informacija: „Klebono kun. Petro Remiazos ir parapijiečių rūpesčiu padaryta rinkliava ir už 1750 litų įsigytas 264 kg svorio varpas. Antalieptiškiai džiaugiasi, kad dabar įsigiję istorinį varpą, kuris skambino Karo muziejuje Lietuvos Prisikėlimo laikotarpyje 1918-1935 m.“ Dera priminti, kad kun. P. Remiaza (1886–1911–1936 05 12), pakeitė iki tol Antalieptėje klebono pareigas ėjusį prel. P. Strakšą.

Straipsnio autorei Panevėžio vyskupijos kurijoje gilinantis į „Antalieptės parapijos“ bylas 1937 m. apyskaitoje rastas įrašas, kad bažnyčioje yra du varpai „Vienas sveria 5 centn (t. y. centnerius – A. V.) 24 kg, kitas – 40 kilogramų. Ant didžiojo yra užrašas „Rostov“, kilęs iš karo muziejaus Kaune ir ant mažojo Dono pėstininkų pulkas (įrašas rusų kalba). 1937 m. apyskaitoje nurodyti ir bažnyčios patarnautojai: vargonininkas – Kazimieras Kalesnykas, zakristijonas – Jonas Maslauskas, varpininkas – Adomas Maslauskas“.

Minėtas varpas „ROSTOV“ – vienas iš devynių Kauno Karo muziejaus pirmųjų istorinių varpų, kurie kabėjo senajame jo pastate, yra Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Artėjant Lietuvos valstybingumo šimtmečiui būtų įdomu sužinoti ir likusių aštuonių varpų likimą, kad su jais visais kartu 2018-aisiais vienu metu būtų galima pasveikinti Lietuvą jos 100-mečio proga, - rašė, o vėliau ir kalbėjo Olga Raugienė, pristatydama monsinjoro Juozapo Antanavičiaus dovaną – Albumą. 

Vyskupo sutikimas, šv. Mišios, procesija.

Tautiniais drabužiais pasipuošusios moterys (dusetiškės ir antalieptiškės), laikydamos rankose didžiulį 5 metrų vainiką nupintą iš ąžuolo lapų, kurį nupynė Danutė Stefanija Rubliauskienė ir Aleksandra Kuzmienė iš Purvynės kaimo, kartu su klebonu kan. Stanislovu Krumpliausku, patarnautojais bei gausiais šventės dalyviais nekantriai laukė ganytojo – Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko. Vyskupas švęstu vandeniu šlakstydamas tikinčiuosius, vainiko apsuptyje palydėtas į bažnyčią. Vainikas buvo ištiestas prie altoriaus. JE vysk. J. Kauneckas, pasimeldęs prie altoriaus ir pasidžiaugęs žmonių gausa, kantriai klausė išpažinčių, kiekvienam penitentui (atliekančiam išpažintį) įteikdamas paveikslėlį...

Panevėžio Gyvojo Rožinio draugijos nariai (vadovė Nijolė Gylienė), kartu su antalieptiškiai, dusetiškiais bei kitais maldininkais kalbėjo Rožinį.

Porciunkulės atlaidų Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą sakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Šv. Mišiose giedojo Antalieptės parapijos choras, vadovaujamas vargonininkės Loretos Alaunienės.

Iš vyskupo pamokslo

Vyskupas pamokslo metu akcentavco maldos svarbą, jos jėgą – galybę. Pateikė keletą pavyzdžių: kalbėjo apie filosofę, karmelitę, kankinę, žuvusią Osvencime šventąją Editą Stein (1891 10 12–1942 08 09), Dievo tarną Alfonsą Lipniūną (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28), pateikė patirčių iš kunigo, vėliau vyskupo darbo. Atlaidų dalyvius ragino melstis už Lietuvą, jaunimą, o ypač už pašaukimus. Vyskupas skatino paraginti maldai ir savo pažįstamus.

Edita Stein. Bažnyčios liturginis kalendorius Europos žemyno globėją (1999) šventąją Kryžiaus Teresę Benediktą (1998) – Editą Stein mini rugpjūčio 9 dieną. Jos gyvenimas ir kankiniška mirtis primena dvidešimtojo amžiaus žmogaus Dievo ieškojimą ir išbandymus, kuriuos teko pakelti ne vienam paskutiniojo antrojo krikščionybės tūkstantmečio amžiaus žmogui. Šventoji Edita Stein nebuvo kilusi iš katalikiškos šeimos. Ji gimė religingų žydų šeimoje, Vokietijoje, dabartiniame Lenkijos mieste Vroclave. 1916 m., apgynusi filosofijos daktaratą, dirbdama žymaus filosofo fenomenologijos pradininko Edmundo Husserlio asistente susipažinusi su Šv. Teresės Avilietės raštais, atsivertė į katalikų tikėjimą (1922 m. sausio 1 d. buvo pakrikštyta) ir visą gyvenimą pašventė Jėzui ir Bažnyčiai. Savo asmeninių ieškojimų dėka išsiugdė gilų tikėjimą ir apsisprendimą pašvęsti savo gyvenimą Viešpačiui karmeličių vienuolyne. 1933 m. įstojusi į basųjų karmeličių vienuolyną, pasirinko Kryžiaus Teresės Benediktos vardą. Ji rašė: „Kryžiaus mokslas gali būti suprastas tik tada, kai suteikta galimybė išbandyti kryžiaus naštą“.

Vyskupas J. Kauneckas akcentavo s. Kryžiaus Teresės Benediktos maldos svarbą jos gyvenime.

1942 metų rugpjūčio 2 dieną į Echto karmeličių vienuolyno koplyčią, kurioje drauge su kitomis vienuolėmis meldėsi ir sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta, įsiveržė gestapo kareiviai. Prasidėjo Editos Stein tikrasis Kryžiaus kelias. Rugpjūčio 9 dieną ji nužudyta Auschwitzo dujų kameroje.

Vyskupas pasakojo ir apie kun. Alfonso Lipniūno kančias Štuthofo koncentracijos stovykloje, nepaisant ypatingai griežtos nacių drausmės ir priežiūros, gebėjusį aukoti kaliniams šv. Mišias.

***

Po šv. Mišių Porciunkulės atlaidų procesija užpildė Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventorių, seniai neregėta tokios tikinčiųjų gausos. Plazdėjo gaivaus vėjelio pučiamos bažnytinės vėliavos, dailiai gėles bėrė barstytojos, o choro giedamai giesmei pritarė ir kiti šv. Mišių dalyviai.

Padėkos.

Klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas visų parapijiečių vardu įteikė tris padėkas: pirmoji – įteikta bažnyčios istorijos tyrinėtojai, dvasininkų veiklos puoselėtojai ir jų vardų įamžinimo iniciatorei, ukrainiečių dvasininkų pristatytojai antalieptiškiams, istorijos mokslų dr. Aldonai Vasiliauskienei.

Kitoje padėkoje įrašyta: „Rašytojui kraštotyrininkui, trilogijos „Antalieptės kraštas“ autoriui, kraštiečiui Vytautui Indrašiui, už aktyvią kraštotyrinę veiklą, Antalieptės krašto žmonių garsinimą ir puikų 17–os knygos „Gutaučių piliakalnio papėdėje“ pristatymą Antalieptės šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje“.

Už aktyvią pastoracinę veiklą, įvairiapusę pagalbą parapijos reikaluose padėka įteikta parapijietei Rimai Šapolienei, Kaip pasakojo Olga Raugienė – jos visur pilna, kur tik reikia talkos, mielai darbuojasi...

Pranešimas „Monsinjoras Juozapas Antanavičius: dovana Antalieptei“

Dr. Aldona Vasiliauskienė parengė pranešimą apie mons. Juozapo Antanavičiaus mecenatorystę, akcentuodama paskutiniąją jo dovaną. Tai dovana Antalieptei –1928 m.  nuotraukų albumas. Albumą padovanojo Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserys Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonui (1924 03 05–1928 01 25) teologijos magistrui prel. Pranciškui Strakšui (1875 04 01–1901 03 17–1967 03 19), kuris vėliau negausų turtelį testamentu paliko mons. J. Antanavičiui. O mons. J. Antanavičius šį albumą padovanojo Antalieptei. Kun. P. Strakšas ne tik rūpinosi parapijiečių sielovada, bet dar buvo naujai įsteigtos Antalieptės mergaičių vidurinės mokyklos direktoriumi. Pirmaisiais mokslo metais mokykloje mokėsi 41 moksleivė, dirbo trys pedagogai. Mokyklos direktorius Pranciškus Strakšas dėstė tikybą ir mokyklos vadovu buvo iki 1927 m. rugsėjo 1 d. (LCVA, f. 391, ap. 2, byla 54, lap. 17 ir V. Indrašius „Antalieptės kraštas“ III dalis. psl. 152).Labai svarbu, kad 2017-aisiais, prisimintos prel. P. Strakšo 50-osios mirties metines, o jam beveik prieš 90 metų padovanotas albumas, sugrįžo į Antalieptę.

Olgos Raugienės darbai išsaugant unikalų – 90 metų amžiaus albumą.

Antalieptės padalinio bibliotekininkė Olga Raugienė, siekdama išsaugoti unikalų albumą, padarė nuotraukų kopijas, kad su jomis galėtų susipažinti visi pageidaujantys. O originalą, kaip sakė Olga, galės pavartyti tik labai svarbūs asmenys.

Antalieptiškių Danutės Stefanijos Rubliauskienės ir Aleksandros Kuzmienės nupintas ąžuolo vainikas, laikomas dusetiškių ir antalieptiškių

Laukiant vyskupo atvykimo. Kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas, šalia jo Leonora Černiauskienė

Atlaidų procesija Antalieptėje. Kryžių neša Vytautas Purvelis

Atlaidų procesija Antalieptėje – mažosios gėlių barstytojos

Kanauninko padėką gavusią Rimą Šapolienę (kairėje), pasveikino Danutė Rubliauskienė (dešinėje)

Su Porciunkulės Atlaidais sveikina Panevėžio gyvojo Rožinio draugijos vadovė  Nijolė Gylienė (viduryje) kairėje – klebonas Kan. Stanislovas Krumpliauskas, dešinėje – vyskupas Jonas Kauneckas

Antalieptės padalinio bibliotekininkė Olga Raugienė džiaugiasi monsinjoro Juozapo Antanavičiaus dovana Antalieptei – unikaliu albumu

 Zarasų rajono savivaldybės tarybos narei Stasei Goštautienei antalieptiškis, medžio drožėjas Pranas Savickas, įteikė savo tautodailės darbą.

Dainuoja solistas Mykolas Piurko

Dainuoja Antalieptės moterų ansamblis vadovaujamas Loretos Alaunienės. Iš kairės: Regina Čiegienė, Virginija Markevičienė, Asta Barzdienė, Loreta Alaunienė, Dalia Laurinavičienė, Rima Kriukienė

Olga, praplėsdama dr. A. Vasiliauskienės pranešimą, pasakojo: „Man teko didelė garbė susitikti su monsinjoru Juozapu Antanavičiumi ir iš jo rankų gavus istorinį 1928 m. kovo 18 d. datuojamą albumą atvežti į Antalieptę. Tai 90 m. senumo, rankų darbo, išsiuvinėtu viršeliu ir meniškai apipavidalintomis nuotraukomis albumas. Tai labai vertingas savo turiniu Antalieptės praeitį fiksuojantis palikimas. Šiandieną pristatydami albumą mes paminime ir prel. P. Strakšo – Panevėžio Katedros statytojo – 50-ąsias mirties metines“.

Šventinis koncertas

Porciunkulės atlaidų šventės užbaigta buvusio Antalieptės vaikų namų auklėtinio solisto Mykolo Piurko ir meno vadovės Loretos Kupinskaitės – Alaunienės vadovaujamo Antalieptės moterų ansamblio atliekamų dainų.

Solistas Mykolas Piurko prieš kiekvieną dainą pateikė gražų ir prasmingą pasakojimą, apie kai kurių dainų paieškas, vienos ar kitos dainos svarbą dvasingumo, tėvynės meilės ugdymui. Solistas dainavo ne tik melodingai, bet ir labai išraiškingai.

„Dainuoju ligi šiolei garsindamas Antalieptę ir visą Zarasų kraštą. Man viskas rūpi, viskuo domiuosi, nuo sode pasodinto medelio, žydinčios gėlės iki visos seniūnijos problemų, ypač kultūrinio ir meninio gyvenimo“, - nuoširdžiai prisipažino Mykolas Vytauto Indrašius knygoje „Antalieptės kraštas“ (III d. psl. 272).

Moterų ansamblis ir solistas Mykolas Piurko buvo apdovanoti prizais, kuriuos įsteigė Leonora Bukauskienė (UAB „Oriflame“) ir parapija.

Visų svečių Antalieptės vienuolyno rūmuose (juos globoja Nacionalinis socialinės integracijos institutas, vadovas Arūnas Survila) laukė vaišėmis nukrauti stalai, prie kurių dar ilgai ir nuoširdžiai bendrauta, dalintasi prisiminimais, dėkota už skanius patiekalus.

Mecenatai

Susirinkę prie vaišių nuoširdų ačiū tarė visiems organizatoriams, o ypač kan. Stanislovui Krumpliauskui ir Antalieptės padalinio bibliotekininkei Olgai Raugienei, aktyviems renginio dalyviams bei antalieptiškiui medžio drožėjui Pranui Savickui, kuris įdėjęs į drožinį ir savo širdies dalelę, pradžiugino daugelį.

Nepamiršta padėkoti ir gausiems renginio ir agapės rėmėjams – mecenatams: Aurelijai ir Petrui Sinicoms (už padovanotą jautieną), Genovaitei ir Albinui Malakauskams (už gaidį sriubai), Monikai Krogelevičienei ir Stanislavai Purvelienei už šventinius tortus, Vidai Gudelienei ir Stefanijai Samanavičienei už suspaustus sūrius, Laimai Budrienei, Vitalijai Valiukienei, Reginai Čiegienei, Irinai Zalubienei ir Astai Malakauskaitei (prisidėjo visi parapijos pastoracinės tarybos nariai) už iškeptus pyragus.

Vaišes ruošė Irina Steponėnienė ir Aušra Kastanauskienė, o joms talkino Rima Šapolienė ir Sandra Kiliuvienė.

 

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Atgal