Religija
11.19. Kamajų šv. Kazimiero parapijos tarnyščių grupių veiklos sąsajos su kultūros paveldo tradicijomis
Doc. dr. Irena Ramaneckienė
Smalsinantys „Rokiškio sirenos“ balsai
„Kamajų parapija ir klebonas Andrius Šukys nesiliauja stebinti tikinčiuosius. Šįsyk juos pradžiugino nuostabia liturginio meno paroda. Dienos šviesą išvydo Kamajų bažnyčios lobyno turtai: meniškai siuvinėti arnotai ir stulos, senoviniai klauptai, puošnus maldynas, monstrancija, smilkalams laikyti skirtas „laivelis“, procesijų žibintai, senovinės maldaknygės. Puikiai parinktoje sakralinėje erdvėje skoningai išdėstyti eksponatai atsiskleidė visu grožiu. Todėl sužavėti parapijiečiai neslėpė pagyrų...“ (2017 09 18).
„Kuc kuc Kamajuos“ šventėje klostosi graži tradicija: savo netradicinį indėlį į šventinius renginius įneša ir miestelio parapija. Pernai kvietusi į pašnekesius aktualiomis temomis, šiemet kamajiškius ir miesto svečius ji pakvietė bent valandai atitrūkti nuo šventės šurmulio ir pasinerti į vaizdų, minčių ir erdvės sintezę „Dabar“. Jos efektas buvo stulbinantis: dalyviai nė nepajuto, kaip prabėgo sintezei skirtas laikas. „Keista, maniau, kad prabėgo koks pusvalandis, O čia – jau visa valanda, ir dar norisi pasėdėti, nes rūpi, kas bus toliau“, – sakė viena sintezės dalyvių.
Patekti į šį renginį buvo galima tik gavus jos autoriaus, kunigo Andriaus Šukio kvietimą trumpąja žinute“ (2017 10 09).
Gal Kamajų aplinka išskirtinė?
Kartkartėmis skaitant spaudoje apie Kamajų seniūnijos (seniūnė Laimutė Vilimavičienė, pavad. Algirdas Bernotas, vyr. specialistė kultūrai Sigita Gasiūnienė), Kamajų bendruomenės(pirmininkė JolantaVygėlienė) ir šv. Kazimiero parapijos sielovados grupių sutelktumą, parapijos klebono A. Šukio išradingumą ir organizuotumą bei visų tų pusių veiklos darnumą, matyt, ne vienam pašaliečiui kyla mintis apie Kamajų miestelio, savo amžių skaičiuojančio nuo 1541 m., aplinkos ypatingumą. Keletas faktų pasvarstymui:
* Baudžiauninko sūnus, iškalbingas pamokslininkas ir poetas Antanas Strazdas už maištingą būdą, savaip suprastą kunigo pašaukimą, elgesį ne pagal luomo reikalavimus 1828 m. nušalintas nuo kunigavimo ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną (aprašytas jo turtas įkainotas vos 26 rubliais ir 39 kapeikomis), iš „tremties“ maždaug po metų savavališkai pasitraukė ir 1829 m. grįžo į Kamajus.
* „Nuo A. Strazdo mirties praėjus 100 metų, 1933-iaisiais, Kamajuose dvasininkui ir poetui buvo atidengtas paminklas. Iš pradžių kunigija tarpusavyje pasitarė, kad mirties metinių paminėjimas bus kuklus: paaukos mišias ir taip viskas baigsis, nes Strazdas esą ėjęs prieš kunigus, turtuolius bei apskritai buvęs tolokai nuo pavyzdingam kunigui keliamų reikalavimų. Bet Kamajėlių dvarininkas šviesuolis Indriūnas neleido nepagarbiai su poetu pasielgti. Dvarininkas kartu su Juozu Tumu-Vaižgantu visoje Lietuvoje rinko pinigus paminklui, o paminklo atidengimo iškilmės buvo didelės, renginyje dalyvavo ir visa tuometinė Rokiškio valdžia, kunigai. 2005-aisiais A. Strazdas „įkeltas“ Kamajų herban. Istorikai ir kamajiškiai prisimena, kad buvo įvairiausių minėto herbo variantų. Kol galiausiai jame atsirado paukštis strazdas, simbolizuojantis liaudies mylimą ir turtuolių nekenčiamą dainių. Herbas – didžiausias poeto atminimo įamžinimas“ (Aldona Minkevičienė, „Gimtasis Rokiškis“, 2017 10 07).
* Kamajų klebonas Ignas Macevičius 1863 m. ištremtas į Orenburgą (1887 m. caro valdžia leido grįžti tik į Rygą).
* Vikaras Jonas Juozapaitis 1893 m. (už raginimą nesimelsti už carą) valdžios įsakymu dvejiems metams uždarytas į Kretingos vienuolyną.
* Kovotojas prieš carinį režimą Jurgis Smolskis 1905 m. Kamajuose pašalino rusų administraciją ir paskelbė Kamajų Respubliką (priklausė Kamajai, Salos, Duokiškis, Jūžintai, Užpaliai – pirmosios trys yra dabartinės kun. A. Šukio aptarnaujamos parapijos). Respublika gyvavo neilgai. Revoliucinis judėjimas greitai buvo nuslopintas.
* „Tikėtina, kad įvykiai į Kamajus persikėlė iš Kupiškio ir Skapiškio, kur aktyviai veikė Pranas Mažylis, sukūręs manifestą, sutelkęs socialdemokratus. Kaip žinoma, jo anūkas profesorius Liudas Mažylis rado Lietuvos valstybės atkūrimo aktą“ (Rima Briedienė, <https://www.temainfo.lt.).
Pirmasis Prezidentas Jurgis Smolskis šį įvykį skelbė iš tos pačios Kamajų aikštės, kurion spalio antrąjį savaitgalį iš visos Lietuvos renkasi buvę kamajiečiai į turgaus ir amatų šventę „Kuc kuc Kamajuos!“ (Pirmąkart 1983 m., šiemet – 34 kartą).
Kodėl toks keistas šventės pavadinimas? Pasak S. Gasiūnienės, atsakymas susijęs su istorija ir liaudies kultūra. „Kuc kuc Kamajuos barankyčių pirkti! Didelių negavau, o mažyčių nepirkau“, – dainuojama ant kelių supant anūkus ir imituojant jojimą arkliu. Dainelė primena laikus, kai Kamajai garsėjo kermošiais, į kuriuos arkliais traukiamais vežimais suvažiavę ūkininkai ir amatininkai prekiaudavo savo darbo vaisiais. Sako, kad Kamajų turgus ypač išsiskirdavo baronkų (riestainių) gausa ir įvairove.
Kamajų seniūnės L. Vilimavičienės žodžiais tariant, dabar šventė „Kuc kuc Kamajuos!“ (šnekamojoje kalboje įgavo „Kuco“ pavadinimą) tęsiasi tris dienas ta proga savo sienas atkuriančioje Respublikoje, kurią valdo ne Rokiškio meras, o neterminuotam laikotarpiui kamajiškių išrinktas Prezidentas Vytautas Vilys, buvęs ilgametis seniūnas. Tomis dienomis Kamajų Respublikoje cirkuliuoja sava valiuta – kamajiniai ir kamajeikos, kaldinami Antano Strazdo aikštėje.
Anot J. Vygėlienės, šventės „Kuc kuc Kamajuos“ metu atidaromos parodos, vyksta koncertai ir spektakliai, diskotekos, sporto varžybos, veikia kaimo bendruomenių amatų kiemeliai...
Sintezė: „DABAR“ – autorinis vakaras
Apsilankius Kamajuose, dėmesį patraukia Šv. Kazimiero bažnyčios ir priešais esančio pastato (buvusi klebonija, o sovietmečiu – ligoninė) derinys. Šią vasarą atvažiavusi į miestelį, buvau pakviesta užeiti į tą „buvusį“ pastatą. Klebonas rodė vieno kambarėlio pasienyje išdėstytas kėdes, rodė, kur bus pakabinti trys ekranai, kur degs jaukumo teikiančios žvakės, ir pasakojo apie projektuojamą animaciją – performansą (paveikslų serijos demonstravimą ekrane, sukuriant judesio įspūdį, vaizdus sintetinant su muzikos garsais, kvapu, skoniu). Nelabai ką iš to projekto gebėjau suprasti, tik mačiau didelį klebono užsidegimą parengti parapijiečiams siurprizą – autorinį vakarą – „Kuc kuc Kamajuos!“ šventei.
Siųsdamas redaguoti tekstų fragmentėlius, kun. A. Šukys, ieškodamas pritarimo ir / ar patarimo, el. laiške rašė: „Judu su tuo sumanymu į priekį... Nežinau, ar reikia tiek daug teksto – minčių“. Suskaičiavau viską: visos animacijos su tekstais apėmė 859 vaizdinius. Atsakiau, kad baiminamasi be reikalo, juk animacijos žiūrėti rinksis žingeidūs ir dvasingi parapijiečiai ir svečiai, skyrę tam pakankamai laiko ir dėmesio.
Tuo labiau, kad tie tekstai ne tik širdį atrakina ir iki jos gelmių nueina, bet ir galvoje nusėda. Ir įsiminti tai, kas pasakyta, verčia. Pvz., keli animacijos tekstai taktiškai moko branginti gyvenimą, neleisti jo dykai, neprarasti vilties: „pamačiau pienių pievą – vadinasi, dar gyvenu“; „pradėjau branginti gyvenimą... supratau – gyvenu tik kartą“; „gyventi lygu keliauti į Pažado žemę“; „visų dosjė toks pat. Vardas. Pavardė. Ir dvi datos, perskirtos brūkšneliu“. Arba žmonių bendravimo potemė: „Asmuo, sutikęs kitą asmenį, džiaugiasi, grožisi, akimis glosto. Esti susitikimų, prisodrintų veidmainystės ir intrigų kupinų. Žmogus laisvas apsispręsti – atsigaivinti ar apsinuodyti susitikimu“; „Susitikimas su Dievu – pats tikriausias. Nesvarbu, jei žmogus neturi ką pasakyti. Ar nemoka kuždėti maldos. Dievas padeda. Visuomet. Tai svarbiausia“ ir kt. Gilios mintys išsakytos Gavėnios tema: „Gavėnios kelio ženklai – sąžinė, viltis, pasitikėjimas. Laikas – skirtas Dievo žodžiui, maldai, žmogui. Kitokios Gavėnios nėra“ arba „Gavėnios metu teks kalbėti apie kančią. Prisiliesti prie mirties. Apkabinti Kryžių. Tad kelyje neapsieisime be maldos (pelenų bėrimas – atgaila – atsivertimas). Prieš akis iškils pasninkas. Širdies platumą parodys išmalda (pagalba – parama – labdara). Gavėnios laikas – sugrįžimo į tiesą laikas“ ir t. t.
Temų pamąstymui gana daug – neskaičiavau. Beveik visi tekstai – tai citatos iš paties kunigo publikacijų (2008–2011 m.), tik vienas kitas paimtas iš savo eilių, sukurtų 2007–2008 m. šiuolaikinės poezijos forma.
Visi 66 įvairiatemiai tekstai giliaprasmiai, o animacijos – ir iš tolimų kraštų, ir iš kito Lietuvos krašto, ir obelėlė, svarinanti vaisius netoli Kamajų klebonijos, tokios mielos. Todėl nieko stebėtina, kad, valandai prabėgus, niekas neskubėjo skirstytis. „Nuolatos besikeičiantys gamtos, šventovių, miestų vaizdai. Iš pradžių skamba jauki trimito muzika, o sintezei įpusėjus ji nutrūksta – kad dalyviai galėtų dar labiau susitelkti į savo mintis“ („Rokiškio sirenos“ inform.).
„Ne tik kamajiškiai registravosi į Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebono teol. lic. Andriaus Šukio kūrybos vakarą. Neįprasta: užsiregistravęs į šį renginį, laukei pakvietimo trumpąja žinute. Senojoje klebonijos salėje tilpo 17 žmonių. Norinčių buvo daugiau, tad buvo rengiami papildomi susitikimai.
Kunigas A. Šukys visus pasitiko, pripilstė nealkoholinio vyno taures ir… išėjo. Ekranuose keitėsi trijų projektorių nuotraukų vaizdai, kuriuos tekstu ant sienos papildydavo kunigo A. Šukio sudvasintai kategoriška, jautri minties taiklumu kūryba. Vienus tai užbūrė tylėjimu, kitiems dar norėjosi likti, pabendrauti. Žmogaus kūrybos pažinimas jam pačiam nesant vienu aspektu visus veikė vienodai: kūrėją jautei esant kartu“, – rašyta R. Briedienės straipsnio „Kuc kuc Kamajuos!“ – naujos ir senos tradicijos“ poskyryje „Autorinis vakaras be autoriaus“ <https://www.temainfo.lt>.
Aprašytasis šventės „Kuc kuc Kamajuos!“ elementas iš visų kitų skyrėsi savo tyla, kvietimu susimąstyti tikėjimo ir humanizmo temomis, keistis. Animacija, be jokių abejonių, – tai sielovadinis darbas, sumaniai integruotas į parapijiečių gyvenimą, tai naujoviška bendruomenės siekio išsaugoti krašto paveldą dalis, kai kūrybinė grupė (koord. S. Turkevičienė ir D. Mickūnienė) uoliai rūpinosi kiekvienu sumanymo akcentu, parengdama aplinką kitokiam buvimui.
Mėnuo atgal:siurprizasKamajų bažnyčioje
Iš pirmožvilgsnio atrodė, kad šv. Mišios rugsėjo17 d. Kamajųšv. Kazimiero bažnyčioje vyks įprasta sekmadienio tvarka, tik aplinka per pastarąjį mėnesį pagražėjusi. Pasirodo, iš vasarą surinktų aukų renovacijai (Kamajų parapijoje aukų rinkimą vykdo pasauliečių tarnysčių grupė – savanorių komanda) parapijiečiai išdažė medines grindis, labai sumaniai balta, gelsva, kremine spalvomis atnaujino piliorius, bažnyčios sienas, palanges, zakristiją etc.
Prieš žengdamas prie altoriaus, kun. A. Šukys šnekamosios kalbos stiliumi priminė visiems, kad pradėti švęsti Trakų Dievo Motinos Metai, kad šie – 2017 – metai paskelbti Palaimintojo Teofilio Matulionio metais, kad iš Utenos atvykę Senosios muzikos ansamblio „Vox animae“ choristai (dauguma gyvenantys įvairiuose Lietuvos miestuose, baigę Utenos muzikos / dabar – Meno mokyklą; dalis pasirinkę kultūrinės krypties specialybes) atliks specialiai parengtą repertuarą: giesmes senąja lenkų ir lietuvių kalbomis, o vieną iš programos – „Per Crucem Tuam adoramus Te Domine“ paskirs Palaimintajam T. Matulioniui. Pastebėtina, kad ansamblis gieda a capella, t. y. keturiais balsais, kūriniai tinkamai įsilieja į liturgijos šventimą.
Giesmės ne tik kiekvieną mūsų švelniai pavedėjo į susimąstymo ir apmąstymo būseną, bet ir žadino mintį, kad tai neeilinis sekmadienis Kamajuose. Juk ansamblis koncertuoja Lietuvos ir užsienio bažnyčiose bei koncertų salėse, dalyvauja festivaliuose ir šventėse, kad XV–XVIII amžių sakralines giesmes ir pasaulietiniu kūrinius gieda / dainuoja senąja lietuvių bei užsienio – lotynų, prancūzų, ispanų, rusų, lenkų, italų, anglų kalbomis. Ansamblio vadovė – Utenos meno mokyklos mokytoja metodininkė Virginija Šeduikienė.
„Kokios gali būti šv. Mišios be pradžios giesmės „Pulkim ant kelių?“ – retoriškai klausė klebonas savo parapijiečių ir svečių. Iš tiesų, kokios? Juk giesmės (harm. Juozo Naujalio) žodžiai paties Antano Strazdo – Strazdelio.
Kamajų Respublikos riboženklis, papuoštas miestelio herbu su strazdeliu centre (Iš Kamajų šv. Kazimiero parapijos archyvo)
1933 m. statytos koplyčios vidus pirmąkart panaudotas parodai (Iš Kamajų šv. Kazimiero parapijos archyvo)
Parodos eksponatai
XIX–XX a. eksponatų įvairovė (Iš Kamajų šv. Kazimiero parapijos archyvo)
Klebono A. Šukio autorinės dovanos parapijiečiams šventės proga fragmentas (Iš Kamajų šv. Kazimiero parapijos archyvo)
Kamajai. Centrinė aikštė, kur vyksta kermošiai
Kamajai. Šventoriuje rožės pražydo
Kamajų bažnyčioje
Autentiškoje aplinkoje klausydamasi iš poeto širdies išsiveržusių ir suposmuotų raginimų bei maldavimų – „Su ašaromis Dievui dėkokim“, „Ugdyki žemėj meilę, ramybę, / Mirusiems teiki dangaus linksmybę; / Gyviems sveikatą, metų geriausių / Duok per tą auką Mišių švenčiausią“ „Nepaisyk kalčių, būk gailestingas“, „Savo malonę duok mums patirti, / Neleiski niekam nuodėmėj mirti“ – prisiminiau A. Strazdelio gyvenimo fragmentus, senokai skaitytus literatūros istorijos puslapiuose. Būtent: kunigavo Kupiškyje, Skapiškyje, Jurgiškyje, Karsakiškyje, Panevėžyje, Pandėlyje, Šimonyse, Subačiuje, Anykščiuose, Diliuose, Kamajuose (persikėlė 1820 m.); 1829 m. grįžęs į Kamajus, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir netoli Šimonių miško proskynose išsinuomotos žemės; mirė 1833 m. po ilgos ir sunkios ligos; palaidotas ne šventoriuje ar jo nuokalnėje, t. y. parapijos kapuose, o už miestelio nešventintame plote (dabar – naujųjų kapinių centrinė dalis), skirtame nekrikštams, pakaruokliams, girtuokliams ir kitiems nuodėmėj mirusiesiems; vėliau, pareikalavus vyskupui, naujosios Kamajų kapinės buvo pašventintos, o ant A. Strazdo kapo uždėtas antkapis su užrašu lenkų kalba. Šiuo metu rengiama informacinė lenta lietuvių kalba.
Išrutuliota staigmena
Ir dar. Prieš šv. Mišių pradžią kun. A. Šukys susirinkusiųjų pasiteiravo: „Ar pastebėjote, kokiu išskirtiniu arnotu šiandien pasipuošęs?“ „Jis iš mūsų bažnyčios senovinių komodų iškeltas“, – paaiškino.
Kai susirinkusiųjų akys susmigo į ryškiai žalią auksu siuvinėtą liturginį drabužį, tarsi ką tik iš juvelyrinės dirbtuvės atneštą, klebonas glaustai papasakojo, koks atsitiktinumas paskatino atverti komodų stalčius, apžiūrėti ten esančius liturginius drabužius, indus ir ieškoti būdų, kaip bent mažytę to paveldo dalelę parodyti parapijiečiams ir svečiams, t. y. kur ir kada surengti parodą.
Ne, kun. A. Šukys ne šiaip matomoje vietoje norėjo išdėlioti neįkainojamos vertės „radinius“. Parodai paruošti pasitelkė Lietuvos dailės akademijos Liaudies meno skyriaus vedėją Dalią Bernotaitę-Bieliauskienę, senąsias kalbas mokantį Obelių, Kriaunų ir Antašavės kleboną kun. Laimoną Nedvecką, operos režisierių Gediminą Šeduikį ir kitų specialistų.
Kam tiek daug konsultantų prireikė nemažai kūrybinei grupei, kurią sudarė Sigita Turkevičienė, Daiva Mickūnienė, Vilma Steputaitienė, Jurijus Papariga, Laima Nakienė ir kiti? Kaip vėliau aiškino kun. A. Šukys, pirmiausia reikėjo parengti erdvę eksponatams išstatyti (darbavosi nemažas pulkas savanorių talkininkų, tvarkydami ir valydami koplyčią šventoriuje), atsirinkti eksponatus – liturginio meno pavyzdžius, nes erdvė ekspozicijai koplyčioje labai nedidelė. Tad su pagalbininkais peržiūrėtos komodos, kurių stalčiai vis kitai spalvai skirti – liturginių drabužių spalvomis išsakoma simbolinė prasmė: balta reiškia šviesą, nekaltumą, džiaugsmą, raudona simbolizuoja Kristaus kančią ir Jo kraują, visų kankinių pasiaukojimą, žalia – amžinojo gyvenimo ir išganymo viltį (šios spalvos drabužiai skirti eiliniams liturginiams sekmadieniams) ir t. t.
Be to, svarbiausi liturginiai rūbai yra trys – balto audinio alba (simbolizuoja Jėzaus kančios rūbą), ant jos kunigas velkasi puošniausią liturginį drabužį – arnotą (simbolizuoja Kristaus meilę) ir stula – bažnytiniais simboliais papuošta audeklo juosta (sutana tėra kunigo uniforma, neturinti liturginės prasmės). Anot tikybos mokytojos V. Steputaitienės, reikėjo parinkti bent po vieną iš tų trijų liturginių rūbų, kad lankytojai įsidėmėtų jų pavadinimus ir juose užkoduotą prasmę.
S.Turkevičienės ir D.Mickūnienės teigimu, reikėjo atsižvelgti ir į rūbuose išsiuvinėtus liturginius simbolius, į puošybos elementus, aplikacijas, gėlių ir žolynų stilizaciją, spalvų dermes, kad niekas nesikartotų.
„Apie 30 eksponatų iš Kamajų Šv. Kazimiero parapijos bažnyčios rinkinių leido pajusti XIX–XX a. laikmetį – bažnytiškai kruopštų ir šiek tiek paslaptingą, ne kaskart atpažįstamą kalbine prasme. Romėniški arnotai – katalikų dvasininkų drabužiai, dėvimi šv. Mišių metu, datuoti 1838, 1851, 1863, 1936 metais; XIX–XX a. stulos – ant kaklo dedama ilga juosta, reiškianti ganytojišką kunigo pareigą, simbolizuojanti virves, pančiojusias kenčiantį Kristų, XIX a. pabaigos pulpitas – stovas, prie kurio skaitomas Dievo Žodis, veliumas, mišiolas, monstrancija, bursa, bažnytinės vėliavos, žvakidės, smilkalinė, kapa, šlakstyklė, į koplyčios rūsio prieigas nusileidusi angelo statula… – tai vis parodos eksponatai“, – rašoma R. Briedienės straipsnio „Trys „Kuc kuc Kamajuos!“ šventės banginiai – bendruomeniškumas, kermošius ir bažnyčia“, pabrėžiant, kad „bažnyčia – neatsiejama šventės dalis“.
Atrenkant eksponatus, pasak ekspozicijos kūrėjų, vadovautasi dviem pagrindiniais principais: kad būtų kuo daugiau simbolinių ženklų ir kad būtų parodyti seniausi eksponatai. Remiantis S. Turkevičienės aiškinimu, ne prie vieno liturginio drabužio buvo rastas „metrikas“, t. y. brangūs dalykai datuoti, užrašyta – kam, nuo ko, kuria proga pasiūti ir išsiuvinėti. Antra, „kiekvienas bažnytinis daiktas turi ne tik simbolinę paskirtį, bet ir iš senų laikų atsineštą pavadinimą – dauguma jų kilę iš lotynų kalbos. Tą senovinį vardą reikia ne tik žinoti, bet ir suvokti jo prasminę kilmę. Tad ir prireikė senųjų kalbų žinovo“, – teigė D. Mickūnienė.
„Prieš šimtmetį ir daugiau metų šilko siūlais siuvinėtos stulos ir arnotai atrodo tarsi nauji: taip kruopščiai jie buvo išsiuvinėti, taip rūpestingai išsaugoti. Santūriu ir solidžiu grožiu stebina puošnus maldynas, prabangus ir kartu kuklus aukso ir sidabro siūlais siuvinėtas veliumas (speciali skraistė, kuria apsiaučiami kunigo pečiai tuomet, kai jis tikintiesiems laiminti kelia monstranciją). Kiekvienas liturgijoje naudojamas daiktas turėjo simbolizuoti ir tebeliudija ir Dievo didybę, ir jo žmogui dovanotus talentus“, – rašyta „Rokiškio sirenoje“.
Parapijiečiai kantriai tądien būriavosi šventoriuje, laukdami eilės įeiti į koplyčią, o įėję negalėjo atitraukti akių nuo eksponatų, metų metus gulėjusių zakristijos komodų stalčiuose, dalijosi įspūdžiais, tikrinosi žinias, tikslindamiesi išdėstytų daiktų vardus bei paskirtį, jų svarbą bažnytinių apeigų metu. „Kaip viskas sumaniai integruota į liturgijos prasminį suvokimą“, – pagalvojau nugirdusi šalia besikuždančias moteris, kad „liturginių ženklų nemokame įvardyti ir jų paskirties suprasti...“
„Žinoma, parodoje eksponuojami ne visi Kamajų bažnyčioje saugomi liturginio meno kūriniai. Nedidelėje koplytėlėje eksponatai išdėstyti labai skoningai, taip, kad atsiskleistų kiekvieno jų grožis. Jaukų parodos atidarymą papuošė įspūdinga ansamblio „Vox animae“ programa. Ją ansamblis parengė specialiai šios parodos atidarymui“, – tokią žinią kitądien skelbė „Rokiškio sirena“.
Pavasarį, atšilus orams, planuojama surengti kitokio stiliaus parodą, kad susirinkusieji susipažintų su liturginiais simboliais, jų reikšmėmis, pritaikomumu ir aktualumu šiandien. Į ekspozicijos rengimo darbą bus įtraukta didesnė suaugusiųjų dalis ir mokiniai, besiruošiantys sakramentams, ekspertai. Planuojama Rokiškio dekanato jaunimo dienai (gegužės mėnesį) eksponuotišiuolaikiškai patraukliai išdėstytus liturginius objektus, paaiškinat jų svarbą ir esmę, – komentavo organizacinės komandos savanoriai, projektuojantys metodines keliones į kitų miestų muziejus, turint tikslą perimti jų gerąją patirtį ir praktinius pastebėjimus.
Dar kelios bręstančios tradicijos
Nuo pat kun. A. Šukio klebonavimo Kamajų parapijoje pradžios per Kamajų seniūnijos kasmetinę šventę „Kuc kuc Kamajuos!“ miestelio gyventojai ir svečiai turi unikalią progą klausytis aukšto lygmens koncertų.
Dėstytojaudamas Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale, kun. mgr. A. Šukys giedojimo, liturgijos, lotynų kalbos mokė tuometinį vargonininkų kursą. Jaunieji specialistai rengė programas, gilinosi į liturgikos subtilybes, Kamajų bažnyčioje rengė kursinius atsiskaitymus, pakviesdami parapijiečius į koncertus ir minėjimus.
Kaip pašalietė, noriu išsakyti malonų pastebėjimą: per atlaidus, valstybines šventes bei minėjimus bažnyčioje labai paveikiai giedančios Kamajų parapijos Jaunimo ir Suaugusiųjų grupės (Irena Davainytė, Elvyra Tumienė, Vida Bagaslauskienė ir Antanina Šniokienė), vadovaujamos vargonininkės Vilmos Steputaitienės, profesionaliai atliekamomis melodijomis nemažą dalį besimeldžiančiųjų tiesiog nugramzdina į tikrą meditaciją, t. y. į apmąstymus, pasinėrus mintimis į bendravimą su Dievu.
Aktualu priminti, kad 2014 m. Kamajų šv. Kazimiero bažnyčioje koncertavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Viktorija Miškūnaitė (2015 m. išrinkta Metų operos soliste, 2016 m. pelnė Auksinį scenos kryžių), fleitistas Justinas Mačys, vargonininkė Jarūnė Barkauskaitė.
2015 m. susirinkusieji klausėsi Utenos trio „Magistrai“koncerto – Gediminas Kaušylas (birbynė), Renata Buzėnaitė (akordeonas), Zita Lukošiūnienė (fortepionas), Zelma Lukošiūnaitė (sopranas).
2016 m. „Kuc kuc Kamajuos“ šventės metu Kamajų šv. Kazimiero parapija pakvietė į netradicinį renginį, kurio metu susirinkusieji galėjo pasirinkti ir dalyvauti valandos trukmės „Pašnekesiuose“ šiomis temomis:
* Darbas, mašina ir namas. Tik? (Lekt. Lina Dudaitė, istorikė – politologė).
* Tikėti Dievą – madinga... (Lekt. Andrius Šukys, kunigas).
* Laikas – brangiausia dovana?! (Lekt. Vilma Steputaitienė, pedagogė – filosofė).
* Nuo mano bažnyčios iki Visuotinės Bažnyčios (Lekt. Raimondas Gleiznys, teologas – sielovadininkas).
* Bendruomenė mažiesiems (Lekt. Elvyra Baltakienė, šeimų sielovadininkė).
(Būtina atkreipti dėmesį, kad pokalbių ciklas „Pašnekesiai“ Kamajų parapijoje vyksta nuo 2015 m., kuomet 20–25 žmonių grupė kassavaitiniuose susitikimuose gvildena Šventojo Rašto temas, Bažnyčios socialinio mokymo gaires, aktualizuoja ir sudabartina parapijos ir parapijiečio santykį bei tikrovę).
Pokalbiui pasibaigus – sakralinės muzikos koncertas, kurio programoje XVI–XX a. kompozitorių kūriniai, kuriuos atliko Nacionalinės premijos laureatas, saksofonininkas prof. Petras Vyšniauskas ir Vilniaus Arkikatedros bazilikos vargonininkas Bernardas Vasiliauskas.
Šių metų šventinis skelbimas bažnyčion kvietė į sakralinio pobūdžio kūrinių bei klasikinės muzikos ariječių (nedidelių paprastos sandaros arijų) vakarą. Koncertavo docentė Zita Grigienė (sopranas) ir Toma Pargaliauskaitė (vargonai). Šis koncertas Kamajus pripildė svečiais – klasikinės muzikos gerbėjais iš aplinkinių miestų ir miestelių.
Svarbu paminėti – 2017 m. „Kuc kuc Kamajuos!“ šventės skelbime rašyta, kad sekmadienį šv. Mišiose giedos Biržų grigališkojo choralo giedotojų grupė (Vadovė Viktorija Silenkovaitė).
Gal ne visiems aišku, kuo saviti šie giedotojai? Grigališkasis choralas yra atėjęs iš pirmojo krikščionijos tūkstantmečio, kai Bažnyčia nebuvo pasidalijusi. Giedojimas savo derme artimas daugelio pasaulio tautų archajiškosioms liaudies muzikos tradicijoms, todėl vadinamas visos Vakarų muzikos raidos pradiniu tašku.
Grigališkasis choralas – savita maldos išraiška: nenaudojami instrumentai, giedama vienu balsu, jei ir daugiau asmenų giedotų – melodija būtų ta pati. Taip išreiškiama visuotinės Bažnyčios vienybė, kurią patvirtina ir giesmių kalba, jungianti giedotojus ir klausytojus laike – choralas giedamas lotyniškai. Grigališkajame chorale svarbiausią vaidmenį atlieka žodis, o melodija tą maldą tik dar stipriau išreiškia.
Pagrindinis Grigališkojo choralo giesmių tikslas – padėti besimeldžiančiam žmogui apmąstyti liturginius tekstus ir atskleisti jų gelmę. Todėl dvasiniu požiūriu svečiai iš Biržų atliekamomis giesmėmisskleidė sielos ramybę.
Istoriniu įvykiu taps ir pirmą kartą Kamajų bažnyčioje organizuojama Rokiškio dekanato parapijų chorų šventė, skirta šv. Cecilijos dienai, vyksianti š. m. lapkričio 22-osios vakarą.
Reziumė mintys
Tradicijas sauganti Kamajų seniūnijos, bendruomenės ir šv. Kazimiero parapijos sielovados grupių veikla, papročiai ir apeigos, šventiniai renginiai bei kitos saviraiškos formos ir su visu tuo susaistytos priemonės bei erdvės – visa tai svarbu tapatybės ir tęstinumo požiūriu. Žavus, nors ne taip jau dažnas faktas, kad savo žinias, gebėjimus, talentą kultūros paveldo apsaugai, jo puoselėjimui, naujų formų kūrimui skiria parapijos klebonas teol. lic. kun. A. Šukys, parapijos tarnysčių grupių savanoriai, seniūnijos tarnautojai, kaimų bendruomenių nariai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
