VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

12.30. Bažnyčių lankymo metai

Vida Šimkavičienė

 

2017 metus Seimas paskelbė Algirdo Juliaus Greimo, Ievos Simonaitytės, Lietuvių kalbos kultūros, Piliakalnių, Reformacijos, Sporto ir Tautinio kostiumo metais. Man šie metai buvo dar ir Bažnyčių lankymo metais. Įsiklausiusi savo širdies balso po mamos mirties nusprendžiau aplankyti Vilniaus bažnyčias ir pasimelsti jose už mamą ir visus mirusius artimuosius. Nuėjau tarsi savotišką Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelią, sustodama stotelėse – Arkikatedroje bazilikoje, Aušros Vartuose, Bernardinų, Dievo Apvaizdos, Dievo Gailestingumo šventovėje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo,  Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šv. Jonų, Šv. Juozapo koplyčioje, Šv. Kazimiero, Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų), Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo, Šv. Teresės ir Visų šventųjų bažnyčiose.

Šiame straipsnyje noriu papasakoti kaip man sekėsi įgyvendinti šį sumanymą ir pasidalinti įspūdžiais. Atrodytų, kad visose bažnyčiose turėtų vykti vienodos mišios, skaitomas tas pats Šventas raštas. Bet iš tikrųjų kiekvienoje yra kažkas savita, vienose atliekamos apeigos, ir visi skirstosi kas sau, kitose labai jaučiasi tos parapijos bendruomenės artumas.  

Kurkime Bernardinų parapiją kartu

Aplankiau Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, plačiau žinomą kaip Bernardinų bažnyčia, kuri su Šv. Onos bažnyčia sudaro architektūrinį ansamblį. Turėjo būti mišios vaikams, todėl tikėjausi, kad bus labai daug vaikų, bet iš tikrųjų dauguma susirinkusiųjų buvo vyresnio amžiaus žmonės, tiesa, buvo ir vaikų, jaunuolių, net kūdikių vežimėliuose, giedojo jaunimo choras. Aišku, kai pirmą kartą patenki į patalpas, stengiesi jas apžiūrėti. Bernardinų bažnyčia palyginus su Jeruzalės (Kalvarijų), kurioje dažniausiai būnu, yra tamsesnė, šaltesnė, dvelkia senove. Bet gal tai pirmas įspūdis, kuris gali pasikeisti dažniau užsukus į šią bažnyčią. Atkreipiau dėmesį, kad bažnyčioje yra daug medinių altorių, natūralios medžio spalvos. Didingi senoviški vargonai, gaila, jie negrojo. Kunigas (ši bažnyčia priklauso vienuoliams bernardinams) pasakė labai gražų pamokslą, kurio tema – liaukimės pergyventi dėl rytdienos, nes ji ateis su Dievo pagalba. Jis maloniai paprašė labai nesilinksminti Gavėnios laikotarpiu, priminė, kad galima švęsti per Šv. Juozapą (kovo 19 d.) ir dar vieną dieną, atrodo, kovo 25 d. Visus kunigas prajuokino, prašydamas išpažintį atlikti kuo galima anksčiau, nelaukti paskutinių Gavėnios dienų, nes kitaip nuo didelio žmonių antplūdžio teks kunigus išnešti iš klausyklų. Atmosfera bažnyčioje tikrai gera, šilta, žmonės atsipalaidavę, bendrauja tarpusavyje. Aš dar negaliu pilnai priprasti prie to laisvumo, nors protu suvokiu, kad viskas gerai, kad bažnyčia pasikeitė, tapo liberalesnė, lankstesnė. Mane auklėjo seneliai, kartu su jais nuo mažumės eidavau į bažnyčią. Bobutė mišių metu reikalaudavo rimties, neleisdavo dairytis į šalis, kalbėtis su kitais vaikais, jausdavausi sukaustyta. Tas sukaustymas kartais pasireiškia ir dabar, praėjus jau labai daug metų. Dabar vaikai jaučiasi laisvai, nevaržomai. Sekmadienį nesusilaikiau nenusišypsojusi, kai gal 4-5 metų berniukas, atėjęs su tėvais į mišias, iškart  išdėliojo ant klauptų atsineštas mašinėles ir jomis žaidė. Ir suaugę maldoje susikabiname  už rankų, linkime vieni kitiems ramybės, plojame giedojusiam mišiose jaunimui. Labai patiko internetiniame Bernardinų bažnyčios puslapyje patalpinti žodžiai: „Tikroji Kristaus Bažnyčia – ne šalti mūrai, o žmonių bendruomenė, todėl kviečiame ateiti ir kurti Bernardinų parapiją kartu!“ 

Visų šventųjų bažnyčioje vaikų klegesys ir šypsenos

Pro šią bažnyčią Vilniaus senamiestyje esu praėjusi daug kartų, bet niekas nepatraukdavo mano dėmesio, išskyrus prie vartų sėdinčius elgetas.

Kai užėjau į vidų, nustebau, kad bažnyčia šviesi, daug šoninių altorių, išpieštų ryškiomis spalvomis, papuoštų skulptūromis. Kairėje pusėje kupolinė koplyčia, į kurią vis bandė pėsčiomis ar šliaužte patekti gal metukų mažylis. Apsidairius akys užkliuvo už, aišku, dabar jau nenaudojamos sakyklos (anksčiau kunigas iš tenai sakydavo pamokslus) durelių, per kurias galima patekti į sakyklą.

Bet svarbiausias reginys buvo šalia pagrindinio altoriaus pakabintas Šv. Motinos Teresės paveikslas. Pasirodo, šių metų vasario 12-ąją šioje bažnyčioje buvo pradėta garbinti iš Romos atkeliavusi Šv. Teresės relikvija, kad tikintieji galėtų prašyti užtarimo ir būti apglėbti jos meilės. Uždegiau žvakutes prie paveikslo ir paprašiau globoti mane ir mano artimuosius.

Buvo vaikų mišios, todėl bažnyčioje buvo daug vaikų su mokytojomis, tėvais. Vaikų klegesys, šypsenos skleidė gerą energiją, darė bažnyčią dar jaukesne,  šviesesne. Buvo neapsakomai gražu, kai visi vaikai išėjo iš klauptų, susikibo rankomis ir garsiai sukalbėjo „Tėve mūsų“. Po pamokslo kunigas paėmė į rankas mikrofoną, išėjo į vidurį bažnyčios ir ėmė bendrauti su vaikais. Uždavinėjo vaikams klausimus iš ką tik pasakyto pamokslo. Vaikai patys arba padedami mokytojų atsakinėjo, o aš save pagavau bijančią, kad jei kunigas paklaustų manęs, aš neatsakyčiau į kai kuriuos klausimus. Atrodo, pamokslo metu klausiau, bet neatkreipiau dėmesio į kai kurias detales. Pavyzdžiui, kad evangelijoje aprašomi svarbūs įvykiai dažniausiai vyksta ant kalno. Tik Mozė vedė žydų tautą į Pažadėtąją žemę per dykumą. Matyt, reikia dažniau eiti į vaikų mišias ir pakartoti ar pagilinti tikybos žinias.

Po mišių kunigas priminė, kad prie pagrindinio altoriaus stovi pasninko dėžė, kur galima aukoti negendančius maisto produktus, žaislus, pinigus Nakvynės namų gyventojams ir Vaikų dienos centrui. Gerai, kad žmonės raginami dalintis su vargingiau gyvenančiais, kad tai tampa jau tradicija.

Negaliu nepaminėti bažnyčios istorijos puslapiuose įrašytos svarbios visiems mums informacijos, kad 1913 m. sausio 31 d. Visų šventųjų bažnyčios klebonijoje buvo įsteigta „Ryto“ draugija, kuri rūpinosi lietuvių švietimu Rytų ir Pietryčių Lietuvoje ir veikė 1913-1938 metais. Šios draugijos steigėjai dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kunigai A. Petrulis, J. Steponavičius ir kt.

Bažnyčios šventoriuje ąžuoliukas popiežiui atminti

Stabtelėjau dar vienoje stotelėje – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. Paskutinį kartą joje buvau studijų metais, buvo likę blankūs prisiminimai. Žinojau, kad ši bažnyčia pripažinta viena iš gražiausių ne tik Vilniuje, bet ir Europoje, kad daugiausiai lankoma turistų. Bet kai įžengiau į bažnyčią, nustėrau iš nuostabos. Buvau sužavėta, tikrai nesitikėjau pamatyti tokio vaizdo. Bažnyčios vidury kabo laivą imituojantis sietynas, visur statulos, freskos, religiniai paveikslai, sakoma, kad šioje bažnyčioje daugiau nei 2000 puošybos elementų. Tikiu, nes tai tikrai puošniausia bažnyčia. Mačiau Šv. Marijos paveikslą, kurį prisimenu iš vaikystės laikų, tik neprisimenu, kurioje bažnyčioje aš jį mačiau. Vaikystę priminė ir bažnytinis pagyvenusių žmonių choras. Neįprastai atrodė bažnyčioje ant žemės stovintys didžiuliai būgnai. Nespėjau visko apžiūrėti, aš dar tikrai čia grįšiu.

Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Povilo Šimkavičiaus nuotrauka

Po mišių truputį pasivaikščiojau po šventorių. Praėjau pro Tremtinių koplyčią, toliau šventoriuje pamačiau jau gerokai paaugusį ąžuolą ir greta šventoriaus sienoje įmontuotą didelę popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Kilo mintis, kad tai popiežiaus vizito Lietuvoje ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje metu jo pasodintas ąžuoliukas. Neatspėjau, užrašas ant marmurinės plytos bylojo, kad šis ąžuolas pasodintas tuo metu, kai 2005 m. balandžio 8 d. Romoje buvo laidojamas popiežius Jonas Paulius II.  Šio iškilaus popiežiaus vardu pavadinta aikštė priešais šią bažnyčią popiežiaus vizitui į Lietuvą atminti.

Pagirtina, kad ir šioje bažnyčioje puoselėjama graži tradicija – prašoma  Gavėnios laikotarpiu aukoti ir dalintis su vargingiau ir skurdžiau gyvenančiais žmonėmis, paremti prie bažnyčios veikiančią ir benamius maitinančią valgyklą.

Labai jauki Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia

Aplankiau Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią Žvėryne. Patekau į mišias lenkų kalba, bet tai nesutrukdė man pasimelsti ir apžiūrėti bažnyčią. Bažnyčioje vyko remontas, didesnė dalis jau suremontuota, bet dar kai kur stovėjo pastoliai, uždengtas Didysis altorius. Gaila, kad neteko jo pamatyti, nes girdėjau, kad tai labai gražus, unikalus altorius. Kai baigsis remontas, reiks būtinai dar kartą pabuvoti šioje bažnyčioje, juk turiu pamatyti unikalųjį Didįjį altorių. Dėmesį patraukė keturios masyvios, nepaprastai gražios medinės baroko stiliaus klausyklos. Tokia pat didinga ąžuolinė sakykla. Sienas puošia spalvotos freskos, languose vitražiniai Šv. Kazimiero, Šv. Cecilijos ir palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslai. Kairėje pusėje prie šoninio altoriaus Šv. Marijos  paveikslas – sumažinta Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija. Nepaisant remonto darbų, bažnyčia labai jauki, šilta. Po mišių apėjau aplink bažnyčią – labai erdvus šventorius, gražiai sutvarkyta bažnyčios aplinka. Šventoriuje pastatytas ąžuolinis koplytstulpis Šv. Mergelės Marijos garbei. Bažnyčios fasadinėje dalyje dvi nišos su, atrodo, Marijos ir Kristaus skulptūromis. Nustebino šventoriuje įrengti nedideli tvenkinėliai ar fontanėliai.

Vienoje iš naujausiųjų Vilniaus bažnyčių

Labai norėjau apsilankyti vienoje iš naujausių (pastatyta 1996 m.) Vilniaus bažnyčių – Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje Viršuliškėse. Norisi priminti, kad Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos įkūrėjas ir bažnyčios statytojas – klebonas Medardas Čeponis, kuris mūsų šeimai žinomas, nes mokėsi Kauno kunigų seminarijoje kartu su mano pusbroliu Gintautu, šiuo metu kunigaujančiu Ariogaloje, artimai abu bendravo. Klebonas Medardas kilęs iš Ignalinos rajono, o Gintautas savo vaikystės vasaras taip pat praleido pas senelius kaime Ignalinos rajone, gal tai jaunus seminaristus ir suartino.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia – tai visiškai naujo stiliaus, be kažkokių įmantrybių, bet labai erdvi, šviesi bažnyčia. Didžiojo altoriaus vietoje didžiulis kryžius iš  apvalios apdirbtos medienos, šalia ant sienos kabo Palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas. Dešinėje pusėje nuo altoriaus kabo nedidelis varpas (bet ne varpelis), kuriuo skambinama prieš prasidedant mišioms. Greičiausiai čia ne tas varpas, kurį padovanojo vokiečiai iš Erfurto, ir kuris, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, 1997 m. buvo pakabintas virš centrinio įėjimo į bažnyčią, nes varpinės nebuvo. Leidinyje „Universiteto žurnalistas“ radau dar įdomų pasakojimą apie šios bažnyčios varpą. Kalbintas inžinierius Saulius Stulpinas, dirbęs su bažnyčių varpais, aiškino, kad žmonės yra pasiskirstę: vieniems varpo dūžiai patinka, kitiems – ne. Jis prisiminė vieną konfliktinį atvejį, kai buvo įrengtas varpas Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Atsirado viena moteris, kuri pradėjo karą, kad būtų uždrausta skambinti šiuo varpu, nes jo keliamas triukšmas trukdo jai gyventi. Nežinau, kuo viskas pasibaigė, galima tik spėlioti. Bent aš varpo dūžių negirdėjau ir varpo nemačiau.

Ne vien bažnyčios aplinka suteikia šilumos, jaukumo pojūtį. Dalyvaudama mišiose, klausydamasi kunigo pamokslo, jaučiau stiprėjantį norą ateiti į šią bažnyčią dar ir dar kartą. Verbų sekmadienį net nedvejodama važiavau į Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje vykusias mišias.

Gegužinės pamaldos

Gegužės mėnesį bažnyčiose kaip įprasta vyksta gegužinės pamaldos. Joms aš jaučiu nostalgiją, nes gegužinės pamaldos (majavos) man primena vaikystę, kai visą gegužės mėnesį mano gimtojo kaimo žmonės, baigę dienos darbus, kiekvieną vakarą rinkdavosi  kurioje nors troboje ar kamaroje ir melsdavosi, ir giedodavo Šv. Mergelės Marijos litaniją ir mano labiausiai mėgstamą giesmę „Sveika, Marija, Motina Dievo”. Kai būdavo giedami žodžiai „tu mirtį savo sūnaus regėjai, ašaras graudžias po kryžium liejai“, aš visada susigraudindavau, vos sulaikydavau ašaras. Kai ateidavo mūsų senelių eilė rengti „mojų“, močiutė išplaudavo kamaroje grindis, ant staliuko pastatydavo kryželį ir žvakes, o mes su pusbroliu Gintautu pririnkdavome pavasarinių gėlių – plukių, purienų, raktelių – pamerkdavome jas į stiklines ir taip papuošdavome staliuką, tarsi mažą altorių. Po majavos kaimynai dar neskubėdavo skirstytis, bendraudavo, pasidalindavo išgirstomis naujienomis, žiniomis. O kitą vakarą vėl visi susirinkdavo bendrai maldai.

Dabar bažnyčiose per gegužines pamaldas nėra jau tos dvasios, bet giedamos giesmės nukelia į vaikystės prisiminimus ir suvirpina širdies stygas.

Per gegužės mėnesį aplankiau Dievo Apvaizdos bažnyčią (Gerosios Vilties g.17), Dievo Gailestingumo šventovę (Dominikonų g.12) ir Šv. Juozapo koplyčią (Tolminkiemio g.4, Pilaitė). Dievo Apvaizdos bažnyčioje esu buvusi prieš devynis metus, kai Kastytis su Jurgita šioje bažnyčioje sumainė aukso žiedus.  Tiesa, iš to laiko mažai prisimenu bažnyčios vidų, juo labiau aplinką. Juk visas dėmesys buvo jaunavedžiams, vykstančioms apeigoms, o akyse  tvenkėsi džiaugsmo ir truputį motiniško liūdesio ašaros. O dabar bažnyčią mačiau visai kitomis akimis. Bažnyčia maža, daugiau primena koplyčią. Iš tikrųjų XX a. pradžioje ši bažnyčia buvo statoma ne kaip bažnyčia, o kaip parapijos koplyčia, skirta aptarnauti Gerosios Vilties gatvėje įsikūrusiems vaikų namams. Po karo (1948 m.) bažnyčia buvo paversta dramos teatro dekoracijų sandėliu ir tik po  trylikos metų grąžinta tikintiesiems. Altorius baltas, primenantis bažnyčios projekciją. Bažnyčios šonuose balkonai, kaip įprastai bažnyčios gale vargonai. Languose freskos, sienos papuoštos baltais žiedais. Klauptų nėra, vietoje jų mediniai suolai. Į gegužines pamaldas buvo susirinkę nemažai žmonių, visi aktyviai giedojo Šv. Mergelės Marijos litaniją ir mano vaikystės giesmę „Sveika, Marija, Motina Dievo”. Atkreipiau dėmesį, kad komuniją kunigas dalino klūpantiems abejose praėjimo pusėse tikintiesiems, kas kitose bažnyčiose jau nepraktikuojama. Pabuvojusi šiose mišiose tarsi trumpam nusikėliau į vaikystės laikus.

Dominikonų gatve esu ėjusi ne vieną dešimtį kartų, kartais gatvėje matydavau į kažkokią šventę susirinkusius žmones, girdėjau giedant, bet visada praeidavau pro šalį. Radusi informaciją internete, kad Dievo Gailestingumo šventovėje kiekvieną dieną 12 val. vyksta mišios, vieną gegužės dieną užsukau. Nustebau, kad vidury darbo dienos bažnyčia buvo beveik pilna žmonių, dauguma jaunų. Daug žmonių ėmė komuniją, nors klausyklų nepastebėjau. Šventą raštą skaitė vienuolė, aukas rinko taip pat vienuolės. Kunigas jaunas, labai šiltas, bendraujantis su atėjusiais į mišias. Palinkėjimas ramybės buvo labai nuoširdus, vyravo kažkokia pakili, jausminga nuotaika. Jaunas vyras Povilas (kunigas taip kreipėsi į jį) giesmes giedojo lotynų kalba. Ant sienos pastebėjau užrašą „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ įvairiomis kalbomis, kiek sugebėjau identifikuoti – tai lotynų, vokiečių, anglų, lenkų, baltarusių, rusų ir kinų (arba japonų) kalba. Altorių puošia Dievo Gailestingumo  arba Gailestingojo Jėzaus paveikslas, ne mažiau garsus kaip Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas. Pateikiama informacija, kad sesuo Faustina pamaldų metu matė kaip Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodęs kaip gyvas. Pasirodo, ši šventovė yra ne tik vienas didžiausių Vilniaus tikinčiųjų traukos centrų, bet čia atvyksta net piligrimai iš viso pasaulio.

Ir paskutinė gegužės mėnesį aplankyta bažnyčia – tai Šv. Juozapo koplyčia, pastatyta Pilaitės mikrorajone, pašventinta 2001 metais. Pilaitė man yra mažiausiai žinomas Vilniaus rajonas, kaip man atrodo, esantis labai toli nuo miesto centro. Bet nugalėjo smalsumas, norėjau pamatyti, kokioje bažnyčioje klebono pareigas atlieka visiems žinomas Ričardas Doveika. Išlipau iš autobuso reikiamoje stotelėje ir nežinojau kur eiti, nes priekyje buvo didžiulis laukas, kurio gale vyksta kažkokios statybos, kitoje pusėje gyvenamieji namai. Teko paklausti praeinančios moters. Kai pagaliau priėjau nurodytą pastatą, išgirdau giedant, supratau, kad pasiekiau tikslą. Viduje šviesu, erdvu, nemažai žmonių. Mišias laikė jaunas kunigas, bet dvasinio ryšio su susirinkusiais kažkaip nepajaučiau, skirtingai nei Dievo Gailestingumo šventovėje. Bet buvo smagu matyti, kad po mišių žmonės neskubėjo skirstytis, šiltai bendravo tarpusavyje. Grįžtant ant statybvietės tvoros pamačiau plakatą, kur buvo parašyta, kad šioje vietoje iki 2019 m. bus pastatyta bažnyčia.

Mano tikslas aplankyti Vilniaus bažnyčias pasiektas, nors šiame straipsnyje aprašytos ne visos. Čia nepaminėjau tų bažnyčių, kuriose praeitais metais ar dar anksčiau esu apsilankiusi ir ne vieną kartą. Visose bažnyčiose meldžiausi už artimus žmones, o paskutiniu metu ir už Anapilin išėjusią mamą, gal todėl jaučiu sielos ramybę.

 

 

Atgal