VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

01.06. Mokslas ir religija. Konferencija „Pašaukimo šventumui išsipildymas Lietuvių tautoje“: II- oji sesija

Dr. Aldona Vasiliauskienė

2017 m. gruodžio 1 d. Kupiškyje vykusi jau trečioji dvasingumo klausimams skirta respublikinė mokslinė konferencija buvo skirta, pagerbti du palaimintuosius: arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873 06 22–1900 03 04–1929 02 09–1962 08 20) užbaigiant jam skirtus Lietuvos vyskupų paskelbtus bažnytinius metus (palaimintuoju paskelbtas 2017 m.) ir arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC (1871 04 13–1898 11 20–1919 07 13–1927 01 27) palaimintuoju paskelbtą prieš 30 metų (1987 m.) bei paminėti iš Panevėžio vyskupijos kilusius Dievo tarnus. Konferencijos tema: „Pašaukimo šventumui išsipildymas Lietuvių tautoje“ .

I sesijoje, kuriai pirmininkavo dr. kun. Gediminas Jankūnas ir Jurgita Trifeldienė, perskaityti 6 pranešimai: „Visuotinio pašaukimo į šventumą samprata Vatikano II Susirinkimo dokumentuos“ (lic. kun. Albertas Kasperavičius); „Tikėjimo Švyturiai, vaikščioję tarp mūsų: palaiminti ir šventieji Lietuvoje“ (dr. Aldona Vasiliauskienė), „Pranašystės dvasios lydimas“ (dr. mons. Algirdas Jurevičius), „Šventumas palaimintojo Jurgio gyvenime ir mokyme“ (ses. Viktorija Plečkaitytė MVS), „Sesers Marijos – Kazimieros Kaupaitės atminimo puoselėjimas Ramygaloje“ (vyr. mokytojas Mantas Masiokas) ir „Motinos Marijos Kaupaitės asmenybės daugiabriauniškumas jos laiškuose“ (dr. kun. Gediminas Jankūnas OFS).

II –ajai sesijai pirmininkavo dr. mons. Algirdas Jurevičius ir dr. Aldona Vasiliauskienė (išklausyti 4 pranešimai).

Iš vyr. mokytojos Vaidos Sarapienės pranešimo

Po pietų antrosios sesijos metu kalbėta apie žinių sklaidą mokiniams apie šventuosius ir jų priėmimą, konkrečiai – šv. Kazimierą ir jo vardo įamžinimui organizuotus piešinių konkursus. Savo veiklos patirtį perteikė Kupiškio rajono Salamiesčio pagrindinės mokyklos skyrius Antašavos pagrindinė mokykla – daugiafunkcis centras vyr. mokytoja Vaida Sarapienė pranešime „Šv. Kazimiero įamžinimas mokinių darbuose“.

Prelegentė priminė, kad iš per 700 Lietuvoje veikiančių bažnyčių – penkiolika tituluotų Šv. Kazimiero vardu, detalizavo Šv. Kazimiero vardo įamžinimą Panevėžio vyskupijoje, vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03) atliktus darbus, įamžinant vienintelio Lietuvos šventojo vardą.

Mokiniams diegiamos žinios apie šv. Kazimierą. Tad apie jį žinome, todėl ir kreipiamės į šį šventąjį, tikėdamiesi būti išgirsti ir dabar taip, kaip šv. Kazimieras išgirdo besikreipiančius į jį senais laikais, ir padėjo.

Kaip apie šv. Kazimierą mąsto vaikai, kokiomis akimis į jį žvelgia – tai atsiskleidė Panevėžio vyskupijoje organizuotame piešinių konkurse, skirtame šventajam Kazimierui. Prelegentė rodė skaidres su Kupiškio rajono mokyklų mokinių piešiniais, skirtais šventajam, juos komentavo, pristatinėjo autorius.

Žiūrint piešinius, kilo noras, kad juos galėtų pamatyti įvairių mokyklų mokiniai. Puikus pavyzdys galėtų tapti analogu kitoms Lietuvos mokykloms.

Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos direktorės Vilmos Petrulevičienės pranešimo mintys.

Apie Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos veiklą garsinant ir įamžinant Dievo tarno Alfonso Lipniūno (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28) vardą kalbėjo mokytoja metodininkė Vilma Petrulevičienė (Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos direktorė) pranešime „Kunigo Alfonso Lipniūno šviesos palytėti“.

Prelegentė supažindino su Dievo tarno biografija, akcentavo kunigo dienoraščio reikšmingumą, studijuojant kun. A. Lipniūno išskirtinumą. 1995 m. įkurtas A. Lipniūno kambarys – muziejus, kuriam atsirasti daug talkino kunigo giminaičiai. Progimnazijoje įsikūręs gidų būrelis čia veda edukacines pamokas, supažindina naujai atvykusius mokinius bei svečius su mokyklos vardo istorija, kunigo Alfonso Lipniūno gyvenimo nuostatomis – tai tos vertybės kurias išskyrė ir progimnazijos bendruomenė. Progimnazijoje veikia lipniūniečių būrelis, organizuojami literatūriniai konkursai, pamokėlės „Kun. A. Lipniūno kambario duris pravėrus“, „Aš skaitau kunigo Alfonso Lipniūno dienoraštį“. Aktyviai veikia ateitininkų kuopa – jie bendrauja su kitų mokyklų, Panevėžio krašto ateitininkais, Šv. Kotrynos, Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros tarnaičių kongregacijos seserimis vienuolėmis.

Direktorė džiaugėsi kapelionu kun. Domingo Avellaneda Cabanilas koordinuojančiu sielovadinę veiklą, tikybos mokytoja vienuole s. Kristina.

Progimnazijoje jau tradicinėmis tapo: „Vertybių ugdymo diena“, A. Lipniūno mirties ir gimimo metinių minėjimai, Dievo tarno kapo lankymas, Mojavos A. Lipniūno tėviškėje, bendruomenės Adventinis vakaras, kurio metu įteikiamas „Metų angelas“ (nominacijas gauna mokinys, mokytojas, progimnazijos darbuotojas ir vienas iš tėvų).

Didžiausias progimnazijos bendruomenės turtas – gerumas: jam nereikia nei lagaminų, nei lentynų – tačiau jis itin svarbus kiekvieno gyvenime – tą liudijo visu savo gyvenimu Dievo tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas. Visai bendruomenei iškili kunigo Alfonso Lipniūno asmenybė yra meilės žmogui ir darbui, pasiaukojimo, pareigos ir atsakomybės pavyzdys, o gebėjimas vesti per kliūtis ir sunkumus iki Kristaus – priminimas, jog šalia visada bus toks, kuris išgirs, atsigręš ir pagelbės.

Dėmesys Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui.

Dviejuose pranešimuose buvo gvildenama Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) asmenybė. Jis gimęs Madagaskaro kaime (pusiaukelė tarp Daugailių ir Antalieptės), krikštytas Daugailiuose (Utenos dekanatas), įvairiašakė arkivyskupo veikla susieta ir su Daugailiais. Be to, čia, šventoriuje, simboliniame kape palaidota kapsulė žemių iš senųjų Vladimiro prie Kliazmos kapinių: jose nežinia kur nakčia ir slapčia palaidotas Vladimiro centralo (ypatingo griežtumo kalėjimo) kalinys arkivyskupas Mečislovas Reinys.

LEU doktorantas kun. Nerijus Pipiras : paralelės

LEU doktorantas, Kauno Gerojo Ganytojo (Dainavos) parapijos vikaras lic. kun. Nerijus Pipiras kalbėjo tema „Profesorius ir studentė: Dievo tarnai kankiniai – arkivyskupas Mečislovas Reinys ir Adelė Dirsytė“. Gebėdamas pravesti įdomias paraleles, prelegentas naujai atskleidė ir M. Reinio, ir A. Dirsytės (1909 04 15–1955 09 26) asmenybes. N. Pipiras priminė kelis faktus ir iš Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės (1924 12 22–1944 01 03) gyvenimo, akcentuodamas, kad beatifikacijos byla Kauno arkivyskupijoje jai užvesta kiek anksčiau, negu Adelei Dirsytei.

A.Dirsytė su Mečislovu Reiniu susiduria įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą, klausydama profesoriaus paskaitų. Doktorantas Nerijus Pipiras lygina profesoriaus M. Reinio ir studentės visuomeninę veiklą – abu važinėjo po Lietuvą. Tais pačiais metais abu atvyksta į Vilnių. A. Dirsytė kartu su kun. A. Lipniūnu vykdo artimo meilės tarnystę, taip pat pogrindyje tęsia ateitininkų veiklą, apie kurią žinojo ir laimino tuomet Vilniaus arkivyskupijos ganytojo pareigas ėjęs arkivyskupas M. Reinys.

Prelegentas rado ryškių sąsajų sunkiausiais gyvenimo metais – sovietmečiu. A. Dirsytę sovietiniai saugumo organai suima 1946 m., M. Reinį – 1947 m. Tačiau abu suimami už to paties (58) straipsnio pažeidimą. Abu nuteisiami. Kalėjime išryškėja abiejų didvyriškumas: pirmiausia – rūpestis kitais.

Doktorantas palygina abiejų Dievo tarnų į Lietuvą rašytus laiškus – ir tų laiškų likimą. Jie rašyti laikantis to meto įkalinimo įstaigose „galiojusių taisyklių”. Ne visi tiek M. Reinio, tiek ir A. Dirsytės laiškai publikuoti. Abu mirę toli nuo Lietuvos – jų kaulelius slepia svetima žemė.

Prelegentas N. Pipiras pažymėjo, kad arkivyskupas M. Reinys dar 1946 m. Atvelykio sekmadienį paragino švęsti kaip Gailestingumo sekmadienį. Apie tai žinojo ir Adelė Dirsytė, nes ji rašė apie Gailestingumą.

Pravestos paralelės plečia žinias apie Dievo tarnus, skatina gilintis į kitų Dievo tarnų veiklą.

Mgr. kun. Renato Švenčionio monospektaklis

Neįprastai ir įdomiai žinias apie M. Reinį „Žmogaus laisva valia. Vysk. Mečislovo Reinio pasirinkimo kryžkeliai“ perteikė mgr. kun. Renatas Švenčionis (Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaras), įtaigiai suvaidindamas monospektaklį, sugraudinusį ne vieną salėje sėdintį konferencijos dalyvį.

Kavos pertraukėlės metu mgr. kun. Renatas Švenčionis (kairėje) ir Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Vytautas Knizikevičius

 Konferencijos dalyviai. Iš kairės: ses. Viktorija Plečkaitytė MVS, dr. mons. Algirdas Jurevičius ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos (popiežiaus teisių) vienuolė ses. Kristina Venskauskaitė

Konferencijos dalyvės. Iš dešinės: Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos direktorė mokytoja metodininkė Vilma Petrulevičienė ir Lietuvos katalikių moterų sąjungos valdybos narė Marytė Šakevičienė

Kunigai, besirūpinantys Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo garsinimui ir skleidžiantys jo idėjas: LEU doktorantas kun. Nerijus Pipiras (kairėje) ir po įšventimų į kunigus, atėjęs arkivyskupui M. Reiniui padėkoti lic. kun. Renatas Švenčionis (dešinėje). Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Salėje sėdintiems jaunuoliams leisdamas pasirinkti ir padovanodamas butelį sulčių kunigas kalbėjo: „Tai maži pasirinkimai ir mes juos renkamės laisva valia. Tačiau kai žmogus prieina kryžkelę, o ten laukia kryžius ir kelias. Ar žmogus renkasi kryžių ir seka paskui Kristų?

Prelegentas kalbėjo, kad kiekviename žmoguje yra daug kryžkelių. M. Reinio pasirinkimo kelias ėjo per kryžkelius: pasirinkimas kunigystei. Kun. R. Švenčionis labai vaizdžiai imitavo kiekvienoje jo pateiktoje M. Reinio kryžkelėje velnią, užsidėdamas specialiai pagamintus raudonus ragelius ir pasmailindamas balsą, vis sakydamas „Aš tavo draugas, aš tau noriu gero, aš tave noriu apsaugoti...“ Ir kaskart tvirtas M. Reinio atsakas piktajam – dvasininkas nesileidžia piktojo gundymams.

Įžvalgus, M. Reinio gyvenimą gerai žinantis mgr. kun. R. Švenčionis pateikė daug epizodų iš įvairių gyvenimo laikmečių, kai M. Reinys turėjo rinktis darbus, pareigybes ir kt. Tai ir 1919 metai – pirmasis sovietų suėmimas ir po kelių mėnesių Lietuvos ir Rusijos pasikeitimas kaliniais ( belaisviais). Tai ir M. Reinio paskyrimas į Vilnių 1940 m., tai ir 1944 metai – ganytojas nepalieka savo kaimenės. Tada 1919 m. jis patarimo klausė pas arkivyskupą Jurgį Matulaitį, dabar – nebėra ko klausti – turi pats rinktis.

Jau ne tik velnio, bet ir sovietinio karininko (jį imitavo kepurė) gundymas bendradarbiauti, pradžioje gerumu, žadant padėti suimtiems giminaičiams, vėliau gąsdinant.

Nepalenkus kieto riešutėlio nutarta jį suimti.

Epizodai iš kalėjimo – alkano aklinio M. Reinio dalijimasis maistu su kitais kaliniais. Prelegentas mgr. kun. Renatas Švenčionis akcentavo: „ Gali pasidalinti tik tada, kai kitame matai Kristų – M. Reinys Jį matė“.

Sąžinė mums daug kartų beldžia, kad kažkas ne taip. Tad pamąstykime. O ką jūs pasirinksite savo kryžkelėse?“ – klausė baigdamas monospektaklį pranešėjas, o kartu ir puikus artistas mgr. kun. Renatas Švenčionis.

Konferencijos apibendrinimas

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio kanonizacijos bylos postulatorius dr. mons. Algirdas Jurevičius, akcentavo keletą svarbių dalykų šventojo paskelbime: turi būti asmenys keliami į šventuosius; turi būti asmenys, kurie jais domisi, nori turėti šventąjį – t. y. liaudies valia; Bažnytinė vyresnybė turi padaryti namų darbus. Net 27 metus užtruko, kol gimė knyga (Positio) Teofilių Matulionį skelbti palaimintuoju. Šią didžiulę, daugelį kilogramų sveriančią raudonu viršeliu knygą monsinjoras atvežė parodyti, kad kiekvienas per pertrauką galėtų ją pavartyti.

Dr. kun. Gediminas Jankūnas OFS priminė, kad vyskupas Kazimieras Paltarokas,savo Ganytojiškajame laiške 1944 vasario 19 d. rašė: „kad dėl menko šv. Kazimiero ir kitų galimų Lietuvos šventųjų gerbimo kaltas mūsų lietuviškas drungnumas, vidutiniškumas – nenorime mes buti nei dideli šventieji nei dideli prakeiktieji“. 

Dr. Aldona Vasiliauskienė dėkojo visiems pranešėjams, o ypač dr. kun. Gediminui Jankūnui, talkinusiam suformuojant temas, ieškant prelegentų. Tai jo patarimai lėmė sklandžią konferencijos eigą.

Konferencijos pabaigoje visiems pranešėjams nuoširdžiai dėkojo Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė: „Tai didelis ir gražus švento gyvenimo dvasingumo pliūpsnis. Manau, kad klausytojai atrado gerų dalykų savo gyvenime“. Su viltimi susitikti kitų konferencijų metu, pranešėjams įteikė padėkos raštus.

Po renginio dar ilgokai užsitęsė diskusijos prie apvaliojo stalo, kur kiekvienas pranešėjas bei kiti diskusijų dalyviai išsakė nuoširdžius pastebėjimus ir džiaugėsi renginiu, kalbėjo apie kitų metų galimą konferenciją, siūlė ir aptarinėjo siūlomas temas.

 

Atgal