VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

07.02. Vertybių išpardavimo metas…

Aleksandras Kavoliūnas

Pakalbėkim apie tautos stovį. Koks jis šiomis dienomis…

Atvažiavo iš užjūrio taip vadinamas dvasinis lyderis. Tik kokia dvasia stovi už jo? Tikrai, kad ne Kristaus. O jei ne Kristaus, tai kokia!?

Taigi, atvažiavo Kristaus mokslo priešas, ir ką stebim? Ogi vos ne masinis hipnozės seansas! Tautiečiai: elitas – kultūros, mokslo žmonės, gausiai susirinko pasiklausyti to, kurio dvasinis mokymas yra didžiausia priešingybė Šventojo Rašto tiesoms. O juk šio, taip vadinamo, dvasinio ,,lyderio“info –viso labo tik kasdienės psichologijos lygio...

Vos ne Kašpirovskio lygio fenomeno pasižiūrėti susirinko tauta… Elementari dvasinių žinių stoka bei nesuvokimas, kas yra kas…

Štai ką šalies dvasiniam klimatui padarė masinis okultizmo, astrologijos bei ekstrasensų nežabotas manifestavimas per TV, o taip pat nebesuskaičiuojami būrimo salonai miestuose bei tuntai seniai ir naujai iškeptų raganų bei raganių! Su pagonybe priešaky…

Nuo Kristaus mokslo vertybių gręžiamės į šundaktarių dvasinį purvyną? Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: “Šuo sugrįžta prie savo vėmalo”, ir: “Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne” (2 Petro 2, 22).

Kiekvienas, kuris skelbia priešingai, negu užrašyta visatos Kūrėjo moksle, yra klaidingo kelio tiesėjas. O kur tokiu keliu gali nueiti? Yra tik du keliai: į amžiną pražūtį ir į amžiną gyvenimą!

Kurį kelią renkiesi tu?! Jėzus sakė: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14, 6).

Kas mirė už mus? Už žmoniją? Ir kas prisikėlė? Kristus ar Buda?! Mahometas ar Jėzus?! Kuris kentėjo ant kryžiaus siaubingas kančias, mirė ir prisikėlė?

Ar Prisikėlimas – menkesnis įvykis už Nobelio premijos gavimą bei premijos laurus?!

Pranašo lūpomis Dievas kvietė tautas: ,,Mano tauta linkusi nuklysti nuo Manęs…“(Ozėjo 11, 7). Taip taip, tų pranašų, kurie kalbėjo apie Kristų dar Jam negimus: 600-700 metų prieš Kristų. Ir tai ne tikrai Vangos ar Palmiros kliedesiai…

***

Kas toks Buda? Dvasinis nulis! Princas, kuris mirė užvalgęs nuodingų grybų. Tai bent lygis...

Kas buvo Krišna? Toks apskritai neegzistavo! Tai mitinis, išgalvotas personažas. Kas tokie krišnaistai? Ištvirkimo kupinos mitologijos sekėjai.

Kas toks Mahometas? Jis buvo generolas bei užkariautojas, kardu žudęs žmones. Norim sekti tokiais..? Liaupsinti tokius spaudoje bei internetiniuose puslapiuose?

O kas yra Jėzus Kristus? Jėzus yra amžinasis Dievo Sūnus, visatos Kūrėjas, Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis! (Apreiškimo 22, 13).

Štai sektinas pavyzdys. Kodėl? Pabandykim paanalizuoti...

Didžiojoje Britanijoje per pastaruosius penkiolika metų buvo uždarytos apie 500 bažnyčių, o atidarytos 423 mečetės! Ar mes norime tokios mūsų vertybių pabaigos? Negi naujiena, ko mokoma panašaus pobūdžio vietose…

,,Islamistai neiškreipia islamo, kaip kad bando aiškinti politiškai korektiški ekspertai ir žiniasklaida. Islamas toks ir yra – reikalaujantis šariato, nesuderinamas su Vakarų įstatymais ir leidžiantis žudyti netikėlius tikėjimo vardu. Laikas nustoti tai neigti, nes kalbos apie nuosaikųjį islamą yra nesąmonė!“ – sako žurnalo „National Review“ bendradarbis Andrew C. McCarthy.

Ar to mes trokštame?! Juk ši tendencija ES vis didėja ir tik didės!

Dar prie mečečių pridėsime alkų giraitėse, krišnaistų šventyklų, naujai iškeptų raganių bei burtininkių legalių ir pogrindinių salonų?! Kur mus nuves šis visa griaunantis idealizmas? Nesveikas humanizmas…

Anglų ,,Brexit“ nebuvo blogai. Bet gamta nemėgsta ,,tuštumos“, todėl vieniems mažėjant, daugėja kitų… O tie, kurie burnoja prieš Reformaciją, burnoja prieš Kristų bei Jo Žodžio platinimą tautose. Tai karas prieš progresą!

Priminsiu, kad tik Reformacijos dėka buvo užkirstas lietuvių nutautinimas, kuomet vietoje lietuvių kalbos Dievo Žodis buvo pamokslaujamas negyva lotynų arba lenkų kalbomis. Apie Reformaciją dar pakalbėsim...

***  

Dažniausiai įvairius skirtumus pastebime lygindami. Pažvelkim į praeitį. Turėjome įsakymą kaip priesaką bei duoną kasdienę: ,,Mylėk savo artimą kaip save patį…“ (Mato 22, 39). O kas liko?!

Arba: ,,Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems“ (Luko 6, 3). Blogai?

Turėjome priesaką: Gerbk savo tėvą ir motiną… (Mato 19, 19). O kas liko?

Kur vaikai, gerbiantys tėvus? Nebaksnojantys savo ,,teisėmis“ po nosimi, bet vykdantys pareigas bei sekantys vertybėmis, kurios išdėstytos Rašte?

Turėjome priesaką: ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’ (Mato 22, 37).

Turėjome (prieš karą ir Vytauto Didžiojo laikais) harmoningą (sąlyginai) visuomenę, kurioje sugyveno jaunas ir senas; profesorius ir artojas; mokinys ir mokytojas. Motinos gimdė daug vaikų, kurie didžiavosi nešiodami tėvų pavardes ir nedarė iš jų pasibaisėtinų trupmenų…

Kur pagarba žilam plaukui? Žemdirbiui, sunkiai uždirbančiam duoną kasdienę? Sąžiningai savo rankomis užaugintą?

...Turėjome visuomenę, kurioje taikiai sugyveno įvairios tautos. O ką dabar matome?! Kur krikščioniškas mokymas bei iš jo kylanti pasaulėžiūra?

Vertybių perkainojimas? Panašu, kad taip!

***

Turėjome puikius prezidentus, tautą bei Tėvynę mylinčius lyderius: Joną Basanavičių, Vincą Kudirką bei kitus.

Pagaliau turėjome tikrus savo tautos dvasinius lyderius (o ne apsišaukėlius parmazonus, nors ir Nobelio premijos laureatus), kurių pavydėti galėtų bet kuri tauta!

Mūsų visuomenės sąmonę šimtmečiais formavo ir ugdė tokie tautos iškilieji protai kaip Martynas Mažvydas (pirmoji lietuviška knyga ,,Katekizmas“), Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jonas Bretkūnas (į lietuvių kalbą išvertė Bibliją), Mikalojus Daukša (,,Postilė“), Konstantinas Sirvydas, Danielius Kleinas (lietuvių kalbos gramatika).

Darbavosi ir daugiau kitų šviesių protų: Jonas Rėza (1625 m. parengė spaudai J.Bretkūno išverstą Psalmyną (Šventojo Rašto viena iš knygų), taip pat redagavo J. Bretkūno verstą Naująjį Testamentą), Kristijonas Donelaitis (poema ,,Metai“), Motiejus Valančius...

J. Bretkūnas priklauso antrajai lietuvių humanistų kartai, kuri atėjo po Martyno Mažvydo, Baltramiejaus Vilento ir kt. Jis padėjo tvirtus pagrindus lietuvių nacionalinės literatūros raidai Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausias Vilento darbas – verstinė knyga „Evangelijos bei epistolos“, išleista 1579 m. kartu su ,,Enchiridionu“. „Enchiridione“ yra paties Martyno Mažvydo iš naujo suredaguota 1547 m. „Katekizmo“ dalis. „Evangelijos bei epistolos“ – pirmas lietuvių kalba išspausdintas Naujojo Testamento fragmentas, kuriuo naudojosi ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių raštijos atstovai.

Pasižymėjo ir kiti Mažosios Lietuvos raštijos darbininkai: prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza; kun. prof. Frydrichas Kuršaitis; Karaliaučiaus universiteto profesorius, Mažosios Lietuvos politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas, evangelikų kunigas, teologijos daktaras, profesorius kun. Vilius Gaigalaitis ir kiti.

Jau 1547 metais Karaliaučiuje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo katekizmas. M. Mažvydas ne tik davė mūsų spausdintai raštijai pradžią, bet ir dvidešimt trejus metus buvo jos kūrėjas (1547–1570 m.).

Dar vienas ryškiausių to meto inteligentijos šviesulių buvo, taip vadinamas, ,,nutildytasis“ reformatorius Abraomas Kulvietis, pirmasis Lietuvoje pradėjęs skelbti Martyno Liuterio mokslą.

Turbūt mažai kas žino, kad 1538–1541 metais jis buvo Šv. Onos bažnyčios Vilniuje pamokslininku ir skelbė protestantiškas idėjas. 1539 m., religinių persekiojimų priverstas, A. Kulvietis iškeliavo į Prūsus. Šis Dievo vyras, mokėjęs graikų, hebrajų kalbas, prieš pat mirtį vėl sugrįžo į Lietuvą, kūrė evangeliškas giesmes, vertė psalmes. Mirė labai anksti, 1545 metais.

Vėliau lietuviškas knygas, žodynus, giesmynus Prūsų Lietuvoje rašė kiti protestantų veikėjai – Jonas Rėza, Danielius Kleinas, Pilypas ir Povilas Ruigiai, Kristijonas Donelaitis. O Karaliaučiaus universitetasAlbertina net keturis šimtus metų (1544–1944) buvo dvasinio prabudimo tvirtovė Rytuose.

Kur dabar tokio kalibro veikėjai? Negi negimsta!? O gal gyvena, tik užgožti įvairių rėksnių?

O kas vyksta dabar? Universitetų draskymo metas bei progresyvių dėstytojų moralinis persekiojimas?!

***

Taigi matome, kas tokie ir kokio lygio buvo anų laikų dvasiniai lyderiai.

Artėja nauji rinkimai – šįkart prezidentiniai! Turim dar vieną šansą pakeisti šalies dvasinį mikroklimatą. Jei naujai išrinktasis Prezidentas turės širdyje Kristų, tikrai neteiks Seimui svarstyti iškrypusios Stambulo konvencijos bei iš jos išplaukiančių sveiku protu nesuvokiamų moralinių rekomendacijų – taisyklių! Vos ne dešimt ES įsakymų…

Šia proga būsimajam mūsų šalies Prezidentui galima būtų palinkėti savybių, kurios užtikrintų tautai moralinį progresą. Pageidautina, kad vertybės, kuriomis turėtų būti apdovanotas būsimasis Prezidentas, subrendęs vadovas, būtų šios: visų pirma, kad tikėtų Kūrėju! Tai būtina sąlyga, iš kurios išplaukia visos kitos savybės.

...Kad būtų atgimęs iš naujo (Jono 3-3,7); išmintingas – bijantis Dievo: ,,Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus“ (Patarlių 1,7).

Atminkim, kad ne filosofija judina kalnus, bet Evangelija keičia žmones, tautas ir judina ekonomikos, kultūros, švietimo bei kitokius kalnus.

Kristaus Evangelija visų pirma keičia tautos moralę, be kurios neįmanoma jokia vienybė, joks gerbūvis bei tarpusavio supratimas, tame tarpe ir taika tarp žmonių, tautų bei įvairių rasių.

Jei nebus tikėjimo Kristumi, tai viskas vyks kaip per kitus prezidentavimus, kai kairė nežino, ką daro dešinė...

Tikėjimas Kūrėju – privaloma sąlyga, kad jokia moralinė erozija neišėstų tautos šaknų… Daugeliui jau pabodo klausytis nuolatinių šūkčiojimų apie amoralių žmonių galimybes išvesti Lietuvą iš krizės. Negi J. Basanavičius, J. Tumas–Vaižgantas, M. Valančius ar P. Vileišis buvo nedorovingi, nemoralūs asmenys?

                      ***

Mes žinome, kas pasaulis eina į pražūtį. Pagal tą patį Raštą, kuriame išpranašautas Jėzaus gimimas, Jo mirtis ir Prisikėlimas, o taip pat ir Jo antras atėjimas arba sugrįžimas į mūsų žemę.

O jei žinome, tai nelakstykim paskui užjūrio ponus bei visokių neadekvačių titulų turėtojus, bet grįžkim prie to, ko ne tik mokė mūsų tėvai, bet ir patys to laikėsi.

O kad nebūtų liūdna pabaiga, tai į klausimą ,,kas liko“, galima atsakyti taip: likome mes – lietuvių tauta, per amžius išlikusi, nepražūvusi, naikinta, bet nesunaikinta.

Niekinta, bet išlikusi oria, tremta, bet trėmimų nepalaužta, tik dar labiau sutvirtėjusi bei ištiesusi pakumpusius pečius su viltimi tebežvelgianti į ateitį!

Tinka tokia vizija? O gal ji neatitinka tikrovės, nes aplinkui per daug tamsos? O jei ir per daug, tai negi nežinome, kad šviesą įjungus, tamsa dingsta?

Negi klydo Albertas Enšteinas, oponuodamas savo mokytojams, kad tiek daug tamsos aplinkui vien todėl, kad niekas neįjungia šviesos?

Statome valstybę jau 27 metus ir niekas nepasikeitė, tik tamsa vis didesnė ir didesnė…

P. S. Tad kokia išeitis? Kokia? Įjunkime pagaliau šviesą! Kokią šviesą? Skaityk nuo pradžių…

Atgal