VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

Keletas Vladimiro miesto istorijos bruožų

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Jau ne viename „Lietuvos Aido“ puslapyje, rašant apie arkivyskupą Mečislovą Reinį, minėtas Vladimiro miestas. Tad verta stabtelėti ir ties šio daugeliui lietuvių kančios ir mirties miesto istorija.

Gerai žinomi du Vladimiro miestai: vienas jų Ukrainoje, Voluinės srityje ir vadinamas Voluinės Vladimiru, kitas Vladimiras – Rusijoje įsikūręs prie Kliazmos upės. Todėl kartais vadinamas Vladimiru prie Kliazmos. Abu miestai susiję su Lietuva.

Voluinės Vladimiras

Voluinės Vladimire 1580 m. gimė Ivanas Kuncevičius, būsimasis šv. Juozapatas, kuris 1596 m. atvykęs į Vilnių mokytis, 1604 m. įstojo į vienuolyną ir kartu su Veljaminu Rutskiu 1617 m. įkūrė Rytų apeigų Katalikų (unitų) Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Tai vienintelis ordinas įkurtas Lietuvoje, išgarsėjęs svarbiais darbais ne tik pastoracinėje, bet ir švietimo, mokslo, kultūros srityse. Jo centras buvo Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia buvo sugrąžinta ukrainiečių katalikų bendruomenei, o maža dalis vienuolyno pastato sugrąžinta vienuoliams bazilijonams. Vienuoliai bazilijonai 2017 m. minės Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejų.

Vladimiras prie Kliazmos – kunigaikščių laikai

Rusijos Federacijoje esantis Vladimiras 180 km nutolęs nuo Maskvos. Vladimiro miestas – Vladimiro srities (teritorija užima 29000 kv. km, gyvena 1,5 milijono gyventojų) centras. Vladimiro sritis yra tarp Jaroslavo, Ivanovsko, Nižnij Novgorodo, Riazanės ir Maskvos sričių. Vladimiro sritis – viena labiausiai dinamiškai besivystančių Rusijos sričių.

Priekyje – Vladimiro Aukso vartai. Dešinėje - buvusi sentikių cerkvė, dabar tai stiklo ir krištolo muziejus

Rusijoje Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė tapo tuo istoriniu branduoliu, apie kurį formavosi rusų nacija ir Rusijos valstybė. Vladimiro – Suzdalės muziejuje draustinyje 55 paminklai ir 40 muziejinių ekspozicijų.

Vladimiro regione yra keletas senųjų miestų, atskirais istorijos etapais atlikusių sostinių vaidmenį. Tai nuo XI amž. plačiai žinoma Suzdalė (ji įkurta 1024 m., užuomazgos minimos 982 m.), Aleksandrovas (Ivano Rūsčiojo rezidencija opričninos metu), Muromas (įkurtas 862 m., pirklių prieglobstis, blynų miestas; čia 1096 m. įkurtas vienas pirmųjų vienuolynų Rusijoje) ir Vladimiras.

Kijevo kunigaikštis, Raudonąja saulute vadintas Vladimiras Sviatoslavičius Monomachas (jam valdant pakrikštyta Rusija) 990 m. įkūrė Vladimirą.

Politinis Vladimiro iškilimas įvyko Jurijaus Vladimirovičiaus Dolgorukio laikais (1125-1157). Jam valdant Šiaurės rytų Rusija tapo miestų šalimi, įkurti 5 nauji miestai, tarp jų ir Maskva, o Vladimiras tapo galingu miestu, lygiaverčiu Kijevui. Stambaus to meto politinio veikėjo Jurijaus Dolgorukio valdymo metu susikūrė savarankiška Vladimiro – Suzdalės kunigaikštystė.

Jurijaus Dolgorukio sūnus Andrejus Bogoliubskis (1157–1174) nebereikalavo teisių į Kijevą ir pasivadino didžiuoju Vladimiro kunigaikščiu. Nuo 1169 m. Vladimiras tapo oficialia Rusijos sostine. Tą sąlygojo įvairūs atlikti pertvarkymai. Tarkim, miestas apsuptas žemės pylimu su ąžuolinėmis sienomis, 1164 m. pastatyti Aukso Vartai (išlikę iki šių dienų) – unikalus senosios Rusijos karo inžinerijos meno paminklas – tai paradinis įvažiavimas į miestą. Pastatytas Dievo Motinos Ėmimo į dangų (Uspenje) soboras: jame iki šių dienų išlikę XII-XIX a. monumentaliosios tapybos darbų, tarp jų - ir XV a. žinomiausio senosios Rusijos dailininko Andrejaus Rubliovo (1360-70–1427-30) freskos.

Soboras buvo pastatytas ant aukšto, stataus upės skardžio: artėjant prie miesto Kliazmos upe arba sausuma, iš tolo buvo matyti į viršų kylantys penki paauksuoti šventyklos bokštai. Užmiesčio kunigaikščių rezidencijoje Bogoliubove pasaulio menininkai sukūrė pasaulinės kultūros šedevrą – Pokrovo šventovę prie Nerlos.

Dievo Motinos Ėmimo į Dangų cerkvė ir varpinė (dešinėje)

1174 m. kunigaikštį Andrejų nužudė politinis priešininkas bajoras Kučkovskis (1702 m. kunigaikštis Andrejus paskelbtas šventuoju).

Andrejaus Bogoliubskio darbus tęsė jo jauniausias brolis Vsevolodas III (1177–1212). Dėl gausios šeimos (turėjo 8 sūnus ir 4 dukras) jis buvo vadinamas Vsevolodas Didysis Lizdas. Jam valdant, Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė pasiekė aukščiausio suklestėjimo kultūros, amatų, prekybos ir demografijos srityse. Jis palaikė ryšius su Bizantija, jo iniciatyva Vladimire įsteigta vyskupystė. Popiežiaus kurija siųsdavo čia pasiuntinius ir pamokslininkus – misionierius.

1119 m. Vsevolodas III (Didysis Lizdas) pastatė vyrų vienuolyną su Švč.Mergelės Marijos gimimo soboru, išlikusiu iki šių dienų. Vladimiras garsėjo vienuolynų skaičiumi, jų buvo gerokai per 20. Tačiau XIX a. pabaigoje iš jų liko tik Dievo Gimimo ir Kniaginino vienuolynai. Vieni jų sunyko, kitų bažnyčios tapo parapijinėmis, o vienuolynai naudoti parapijos reikmėms.

1221 m. Okos ir Volgos santakoje buvo pastatyta nauja tvirtovė - Nižnij Novgorodas.

Vladimire 1299–1325 m. gyveno metropolitas – rusų stačiatikių cerkvės vadovas. Ivano Kalitos valdymo metu (1325–1340) metropolito katedra perkelta iš Vladimiro į Maskvą. Iki 1395 metų Vladimiro Dievo Motinos Ėmimo į Dangų sobore buvo saugoma pagrindinė Rusijos šventenybė – Vladimiro Dievo Motinos ikona, kurią XII a. viduryje atsivežė Andrejus Bogoliubskis. Ikona buvo išvežta į Maskvą. Iki XV a. vidurio šioje šventovėje buvo šventinami didieji Vladimiro kunigaikščiai.

Dievo Gimimo vienuolynas ilgą laiką buvo pirmaujantis Rusijoje, tik 1561 m. jį pralenkė Švč. Trejybės Sergiejevo, o nuo 1720 m. – ir Aleksandro Nevskio vienuolynas. 1920 m. vienuolynas buvo uždarytas, 1991 m. atšventintas.

Mirus Vsevolodui III Didžiajam Lizdui, tarp palikuonių (1218-1238 m. Vladimirą valdė Vsevolodo sūnus Jurijus) prasidėjusios kovos dėl sosto suskaldė galingą kunigaikštystę į smulkias dalis.

Vladimirą nusiaubia totoriai mongolai

Suskilusi Vladimiro – Suzdalės kunigaikštystė tapo lengvu grobiu totoriams – mongolams. 1237 m. žiemą paėmę Riazanės kunigaikštystę, 1238 m. pradžioje Maskvą, totoriai – mongolai pasiekė Vladimirą ir jį apsupo. Nepaisant įnirtingos gynybos, priešams pavyko nugriauti miesto sieną ir įsiveržti į miestą. Totoriai – mongolai išžudė miesto gyventojus, sunaikino kultūros – architektūros paminklus. 1238 m. Burundajaus kariuomenė prie Sitės upės apsupo Jurijaus Vsevolodovičiaus pulkus ir juos išžudė.

Tad XIII–XVI a. totorių antpuolių, grobimų, gaisrų ir epidemijų laikmetis. Nors 240 m. Rusijoje įsitvirtino totorių – mongolų jungas, tačiau Vladimiras atgimė ir dar beveik šimtmetį buvo administraciniu Šiaurės rytų Rusijos centru.

Nuo 1253 m. Vladimiro kunigaikščiu tapo Jaroslavo Vsevolodovičiaus sūnus Aleksandras (1219–1263), buvęs Novgorodo kunigaikštis ir už pergalę prieš švedus Nevos upėje pavadintas Nevskiu. Jis buvo įžymus valstybinis veikėjas, karvedys ir diplomatas, pasiaukojamai gynęs kunigaikštystes nuo užsienio priešų.

Aleksandras Nevskis palaidotas Vladimire, Dievo Gimimo vienuolyne, vienuolyno sobore ir šiandieną saugomos šventojo Aleksandro Nevskio (1380 m. jis paskelbtas šventuoju) relikvijos. 1723 m. jo palaikai pervežti į Peterburgą.

Dievo Gimimo vienuolynas ir cerkvė

Be to, Dievo Motinos Ėmimo į Dangų cerkvėje palaidoti kunigaikščiai Andrejus, Glebas, Georgijus. Šventovė 1927 m. buvo uždaryta ir kurį laiką joje buvo įkurtas antireliginis muziejus.

Vladimiras XVII – XIX a.

Rusijos žemių jungimo misijos ėmėsi Maskva, sekdama ir vystydama kultūrines ir politines Vladimiro tradicijas. Netgi naujasis Maskvos Kremliaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soboras pastatytas XV a. esančio to paties pavadinimo soboro Vladimire pavyzdžiu (architektas – italas Aristotelis Fiorovanti).

XVII a. pradžioje į Rusijos žemes veržėsi lenkų – lietuvių pulkai, prieš juos stojo Suzdalės kunigaikštis Dmitrijus Požarskis (1578–1642).

1778 m. Jekaterinos II (1729–1796) įsakymu sukurta Vladimiro gubernija, susidedanti iš 13 valsčių. Tuo laiku atsiranda pirmieji tekstilės fabrikai. Gubernija tampa pirmąja, kurioje išvystyta fabrikinė gamyba, ir jos pagrindą sudarė tekstilė. Vystėsi stiklo gamybos pramonė. 1756 m. įkurta pirmoji stiklo įmonė prie upelio Gus (žąsis) išsiplėtė į krištolo gamyklą, atnešdama Rusijai pasaulinę šlovę, išaugo miestas Gus – Kristalnyj (krištolinis).

XIX a. Vladimiro gubernijoje išsivystė kalvystė, puodininkystė, vietinė pramonė, išplito ikonų tapyba. 1861 m. per guberniją nutiestas pirmas geležinkelis Maskva – Nižnij Novgorodas.

Tolumoje ant kalvos – Vladimiro administracijos pastatas – Baltieji rūmai. Iš kairės: Zita Mackevičienė, Antanas Vilūnas, dr. Aldona Vasiliauskienė

XIX – XX a. riboje Vladimiro gubernijoje buvo 1900 pramonės įmonių, kuriose dirbo per 160 tūkstančių žmonių.

XX a. pr. Vladimiro gubernija tapo viena labiausiai išvysčiusių (nusileido Maskvai ir Peterburgui): fabrikiniai ir amatininkų dirbiniai sulaukė pripažinimų pasaulinėse pramonės parodose. Kartu daug dėmesio gubernijoje ir Vladimiro mieste skirta švietimui, kultūrai... Pateiksim keletą pavyzdžių.

1826 m. Vladimire pastatytas namas dvarininkų susirinkimams (architektas V. Dregalovas), prie kurio 1841 m. pastatyta vyrų gimnazija (architektas E. J. Petrovas). 1865 m. pradėjo veikti vyskupijos moterų mokykla (pradžioje trijų, o netrukus ir šešių klasių). 1896 m. pastatytas Valstybinis bankas, 1900 m. pagal architekto P. G. Begeno projektą - prieglauda akliems vaikams, 1903 m. - Istorijos muziejus (architektas P.G. Beginas), o 1907 m. – graži raudonų plytų Miesto Dūma (architektas J. G. Reviakinas).

Vladimiras XX a.

Vladimiro kraštas tapo industriniu – agrariniu Rusijos regionu ir turizmo centru. Tačiau XX amžiaus socialiniai sukrėtimai, karų epocha pakeitė krašto vaizdą. Revoliuciniai pertvarkymai atsiliepė visos Rusijos, aišku ir Vladimiro dvasiniam gyvenimui. Uždarinėjamos cerkvės, vienuolynai. Pateiksime keletą pavyzdžių.

1923 m. uždarytas Dievo Motinos Ėmimo į Dangų moterų vienuolynas. Cerkvėje sovietinės valdžios 1930 m. nurodymu buvo laikomi grūdai, dabar – muziejus. 1928 m. uždaryta Prisikėlimo cerkvė, pertvarkyta į archyvą. 1930 m., kaip jau žinoma, uždaryta vienintelė katalikų bažnyčia Vladimire – Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčia. Joje yra dirbę ir lietuviai kunigai. 1937 m. uždaryta Pokrovo cerkvė, 1938 m. - Nikitsko cerkvė, pastatyta 1762–1765 m. Tai viena paskutiniųjų dar veikusių cerkvių.

Prie eksponatų Baltųjų rūmų muziejuje. Iš kairės: Igor Gerasimov, Elena Voronina, dr. Aldona Vasiliauskienė, Zita Mackevičienė

1929 m. panaikinus Vladimiro guberniją, jos teritorija iki 1944 m. priklausė Ivanovo, Gorkio ir Maskvos sritims. O pats Vladimiro miestas tapo Ivanovo srities rajono centru. 1944 m. rugpjūtyje sudarius Vladimiro sritį, vyksta nauji pertvarkymai, formuojantys pokyčius ekonomikoje.

1960–1980 m. Vladimiro srityje gaminami traktoriai „Vladimirec“, televizoriai „Rekordas“, šaldytuvai „Oka“ ir kiti gaminiai buvo siunčiami į 70 pasaulio šalių.

***

XXI a. pradžioje į 115 istorinių Rusijos miestų įeina net 7 Vladimiro gubernijos miestai, dalis jų įtraukti į pasaulinį turistinį maršrutą „Rusijos aukso žiedas“.

Vladimiro gubernijoje per 3,5 tūkstančio istorinių – kultūros paminklų, o 10 paminklų ir architektūrinių ansamblių įtraukti į UNESCO sąrašus.

Vladimiro kraštas išaugino pasaulinio garso asmenybių...

Tačiau Vladimiro istorija tai ne tik cerkvių, vienuolynų ir kitų architektūrinių ansamblių istorija, tai ir kančios istorija, svarbi daugeliui tautų. Tai Vladimiro kalėjimas (vadinamas Vladimiro centralu), kuriame buvo kalinti, mirė ir naktimis laidoti šalia kalėjimo esančiose kapinėse šimtai ir tūkstančiai sovietinių represijų aukų. Nei vieno jų palaidojimo vieta nežinoma. Tarp šių kalinių – kankinių Lietuvai svarbus asmuo – Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys.

 

Nuotraukos iš dr. Aldonos Vasiliauskienės asmeninio archyvo

Atgal