VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

04.16. Konferencija Kaune – apie vienuolijas lietuvių išeivijoje

Dr. Aldona Vasiliauskienė 

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas 2019 m. kovo 27 d.  organizavo mokslinę konferenciją „Vienuolijos lietuvių išeivijoje: istorija ir paveldas“, kuri vyko Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje – muziejuje.  (Konferencijos organizacinis komitetas dr. Ilona Strumickienė, doc. dr. Dalia Kuizinienė,  dr. Daiva Dapkutė,  dr. Asta Petraitytė – Briedienė ir Inesa Kuliavaitė – Čepaitienė). Keturiuose posėdžiuose išklausyta  15 pranešimų. Pranešimai iliustruoti lentelėmis, schemomis, diagramomis, nuotraukomis.

Keturiems posėdžiams  vadovavo muziejaus direktorius  dr. Arūnas Antanaitis, dr. Vaida Kamuntavičienė,  dr. Asta Petraitytė – Briedienė ir dr. Ilona Strumickienė.

Konferencijos dalyvius sveikinęs Lietuvių išeivijos instituto direktorius prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius,  kalbėjo apie nūdienos negailestingą, neaiškią tikrovę, susvetimėjimą ir  vienuolijas esančias  susvetimėjusių žmonių, vienatvės pasaulyje, būtinybę aiškintis kiek jos įtakoja esančią tikrovę. Tyrinėtojams linkėjo nebaigti svarstyti svarbiausių klausimų.

Pranešimų tematika

Pranešimuose  atskleista septynių vienuolijų (vargdienių seserų, kazimieriečių, benediktinių,  kotryniečių, pranciškonių, jėzuitų) veikla, detalizuotos penkios asmenybės (palaimintasis Jurgis Matulaitis,  Dievo tarnas Mečislovas Reinys, Garbingoji Dievo tarnaitė Marija Kazimiera Kaupaitė, s. Margareta Marija Milevičiūtė LSSC,  prof. akademikas Antanas LiuimaSJ),jų nuveikti darbai bei svarba lietuviams išeivijoje ir Lietuvai.

Be to, pranešime „Vienuolijų iš Lietuvos svarba Sibiro lietuviams: XIX – XX a. įtakingiausios asmenybės“ (skaitė LMA Vrublevskių bibliotekos  bibliografė Enrika Blikertaitė ir VDU  dokt. Viktoras Bilotas)  analizuota įvairių kongregacijų bei ordinų narių dvasinė pagalba tremtiniams. Kalbėta apie į Sibirą išvežtus pirmuosius pranciškonus A. Dirvelę ir S. Martušį, kiti pranciškonai  buvo represuoti jau po Antrojo pasaulinio karo: t. Jurgis Pijus Andraitis, t. Antanas Patricijus Puodžiūnas, t. kapucinas Mykolas Algirdas Dobrovolskis, t. Petras Aloyzas Janušaitis. Pažymėta, kad paskutinis iš pranciškonų buvo ištremtas kapucinas t. Kazimieras Rimkus (Irkutsko srityje buvo 1951–1957 m.). Pranešėjai minėjo ir kitus vienuolius, jų misionierišką pagalbą  teiktą tremtiniams: t.  Petrą Lygnugarį, t. Joną Paukštį, t. Jurgį Smilgevičių, kun. Antaną Šeškevičių ir kitus. Akcentavo, kad „Sibire būta nemažai uolių katalikų. Šie žmonės nebijodami valdžios prieštaravimų ir didžiulės rizikos, padėjo misionieriams, rėmė juos maistu ir suteikė pastogę“...

Šv. Kazimiero seserų kongregacija (LSSC)<text>Keturiuose pranešimuose analizuota Šv. Kazimiero seserų kongregacijos (diecezinė, LSSC) veikla: „Šv. Kazimiero seserų kongregacija: vakar, šiandien ir rytoj“ (VDU dr. kun. Gediminas Jankūnas), „Šv. Kazimiero seserų vienuolijos įsteigėjos, Garbingosios Dievo tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės gyvenimo portretai“ (Ramygalos gimnazijos mokytojas metodininkas Mantas Masiokas), „Čikagos seselių kazimieriečių paveldas: prioritetai. Dvasingumo ir tautinio sąmoningumo puoselėjimas ir nuostabios istorijos perdavimas“  (pranešimą perskaitė s. Lidija Edita Škicaitė LSSC), „Kauno pažangiosios gimnazijos kūrėja – sesuo Margareta Marija Milevičiūtė“ (KTU, doc. dr. Judita Puišo).

Dr. kun. G. Jankūnas priminė, kad 1907 m. balandžio 6 d. buvo gautas leidimas steigti vienuoliją. Teologijos mokslų daktaras, kun. Antanas Staniukynas (1865 05 04–1889 06 15–1918 12 15) naujajai seserų vienuolijai pasiūlė „Šv. Kazimiero“ titulą.  Šv. Kazimiero seserų kongregacijos emblema – lelija, kardas ir karūna – buvo suprojektuota vysk. Dž.V.Šanahano pastangomis ir padovanota seserims kazimierietėms 1907 metais kaip kalėdinė dovana. Lelija simbolizuoja dorumą, kardas – poreikį grumtis su savo egoizmu; karūna – dovaną, kurią pažadėjo Jėzus už seserų ištikimybę.

Vienuolijos sėkmės garantas – mergaičių švietimo misija.  Prelegentas kalbėjo apie išplėtotą veiklą, pastatytus vienuolyno namus, mokyklas, ligoninę ir pan. Ir ne tik pastatytus pastatus, bet ir vykdytą ugdomąją, švietėjišką veiklą.

1920 metų rudenį keturios seserys Imaculata-Judita Dvaranauskaitė, Ona Marija-Rakauskaitė, Angelė Braškaitė ir Katarina Balčaitytė, lydimos motinos Marijos, išvyko į Lietuvą. Lietuvoje seserims buvo pasiūlytas Pažaislio vienuolynas. Motina Marija Lietuvoje išbuvo pirmus dvejus metus. 1922 metais ji grįžo į Čikagą ir atvykdavo aplankyti seserų kazimieriečių tėvynėje.

Lietuvos vyriausybė atkreipė dėmesį į Šv. Kazimiero vienuolijos seserų veiklą: Kaune veikė prestižinė „Saulės“ gimnazija.  Motina Marija 1933 metais vasario 16 d. buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Tai išimtinis atvejis – daugiau vienuolių nesulaukė tokio įvertinimo.

Pedagogas Mantas Masiokas  kalbėjo apie kelią, atvedusį Kazimierą Kaupaitę į vienuoliją:  giliai tikintys tėvai ir godus žinioms tėvas.  Kazimiera iš klebono šeimininkės išmoko skaityti ir skaitė knygas  gimtojo Gudelių kaimo žmonėms. Brolis kunigas Antanas Kaupas (1870 02 01–1896–1913 10 27), pasikvietė seserį į Ameriką jam šeimininkauti. Prelegentas kalbėjo apie Šv. Kazimiero  seserų kongregacijos, kuriai 27 metus vadovavo Motina Marija atliktus darbus Amerikoje ir Lietuvoje, atkreipė dėmesį į jos laiškus. Pasidžiaugė, kad  jau 1943 metais buvo sukurta malda, prašant Motinos Marijos užtarimo, o 1986 m. pradėtas Beatifikacijos procesas. 2010 m. Dievo tarnaitei Motinai Marijai Kaupaitei suteiktas Garbingosios Dievo tarnaitės titulas. Mokytojas kalbėjo apie Ramygalos gimnazijoje atliekamus darbus garsinant ir įamžinant Marijos Kaupaitės vardą. Motina Marija, kilusi iš kaimo, Dievo veikimu galėjo atlikti tiek darbų ir paskleisti daug gėrio.

Konferencijos dalyviams pristatyta buvusios „Saulės“ pirmosios Lietuvoje mergaičių gimnazijos (įkurta po Pirmojo pasaulinio karo, 1926 m. liepos 14 d. iš progimnazijos tapo gimnazija) pirmoji direktorė  (1926–1928) s. Marija Margarita Katarina Milevičiūtė LSSC. Prelegentė doc. dr. Judita Puišo kalbėjo apie  gimnazijos direktorės per trumpą laiką atliktus darbus.

S. Lidija Edita Škicaitė LSSC pažymėjo pašaukimų stoką, kad iš gausaus seserų būrio dabar Amerikoje  tėra tik 62 seserys, o  Argentinoje – 6. Lituanistinė biblioteka, kurią buvo sukaupusios seserys Čikagoje, jau pargabenta į Lietuvą. Pastaruoju metu Lietuvos Šv. Kazimeiro seserų kongregacijos generalinė vyresnioji – s. Silvija Jelena Matačiūnaitė  LSSC.

Seserys vargdienės (MVS)

Trys pranešimai skirti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijai (popiežiaus teisių), taip vadinamoms Vargdienių seserims (MVS):  „Palaimintasis Jurgis Matulaitis: veidas ir vardas vienuolijų  lietuvių išeivijoje istorijos ištakose“ (s. Viktorija Plečkaitytė MVS), „Vargdienių seserų kongregacijos kūrimasis ir misijos sklaida“ (Irena Petraitienė, Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis butas – muziejus), „Arkivyskupas Mečislovas Reinys ir vargdienių seserys“ (VDU doktorantas kun. Nerijus Pipiras).

S. Viktorija Plečkaitytė MVS atkreipė dėmesį, kad Palaimintasis Jurgis MIC savo kailiu buvo susidūręs su išeivija: iš 56 metų didesnė dalis gyventa užsieniuose: Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje. Kurdamas vienuoliją, ar atnaujindamas marijonus – jis nematė jų kaip tautiškų. 1918 m. Lietuvoje įkurta pirmoji lietuviška vienuolija, o 1941 m. – naujokynas išeivijoje. Prelegentė kalbėjo apie leidinius: laikraštį „Draugas“, žurnalą „Kristaus Karaliaus laivas“ – jų svarbą lietuvių vienuolių telkimui. Pirmus pora dešimtmečių lietuvių leidybiniais reikalais rūpinosi vienuolės. S. Onutė Mikailaitė MVS redagavo „Žvaigždutę“.

S. Viktorija MVS kalbėjo apie pokario išeivių (II bangos) santykius su vienuolija. Vienuolijos namai tapdavo jiems pirmąja stotele.

Seserims išeivijoje buvo patikėta saugoti meno darbus, kurie dabar jau gražinti į Lietuvą. Keičiantis situacijai ir mažėjant vienuolių skaičiui Lituanistinės  mokyklos pakeičiamos seserų misijomis.

S. Viktorija Plečkaitytė MVS priminė palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC posakį: „Katalikų Bažnyčia – vienintelė mano tėvynė, o aš – jos patriotas!

Pirmą kartą mokslinėje konferencijoje skaitanti pranešimą Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio buto – muziejaus vedėja Irena Petraitienė, pasakė, kad jos pranešimo žanras – intencija.

Akcentuodama seserų vargdienių misijos sklaidą, pateikė pavyzdžių: s. Uršulė M. Aloyza Martinionytė MVS, baigusi mokslus Petrograde – vadovavo spaustuvei s. Marija Teresė Uršulė Novickaitė MVS  vadovavo vienuolijai. Intensyviai veikė vaikų darželis, Marijampolės senelių prieglauda ir vaikų prieglauda. Dr. Ona Norušytė diegė „Montesori“ sistemą. Prelegentė kalbėjo apie dr. Onos Labanauskaitės MVS  ir kitų seserų atliktus darbus.

VDU doktorantas kun. Nerijus Pipiras  su seserimis vargdienėmis susiejo Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį. Jis, kaipo ateitininkų dvasios vadas buvo prie šios organizacijos šaknų. Ateitininkai ir vargdienės seserys – svarbūs argumentai pranešimo temai. O jungtis svari – palaimintasis Jurgis.  Jis Petrapilyje M. Reiniui dėstė sociologiją.  Prelegentui žinoma, kad vargdienės seserys bendravo su M. Reiniu.  O jam tapus Vilkaviškio vyskupu koadjutoriumi suaktyvėja katalikiška, o tuo pačiu ir vargdienių seserų veikla. M. Reinys -  moderniosios krypties vyskupas. Prelegentas bando surasti sąsajas su popiežiumi Pranciškumi: neužsidaryti, eiti į gatves. Tą M. Reinys ir darė.

Sveikindamas Lietuves katalikes moteris M. Reinys rašė: „Nematant sielos, dingsta žmogaus veikla“. M. Reinys ne vieną straipsnį išspausdino vargdienių seserų vadovaujamos „Šešupės“ spaustuvės leidiniuose. Vėliau. Vilniuje M. Reinio rūpesčiu buvęs Bonifratrų vienuolynas prie Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnytėlės perduodamas seserims vargdienėms.

Jėzuitai (SJ), vienuolijų bendrystė

Konferencijoje du pranešimai buvo skirti  Jėzaus draugijai (Societatis Jezu, SJ) – jėzuitams: „Uolios (lauktos ir nelauktos) jėzuitų pokario misijos“ (t. kun. Antanas Saulaitis SJ) ir  „Prof. akademiko Antano Liuimos SJ nuopelnai Lietuvai“ (dr. Aldona Vasiliauskienė).

T. Antanas Saulaitis SJ kalbėjo apie jėzuitų įvairiose veiklos srityse bei įvairiuose pasaulio kraštuose nuveiktus darbus, bendravimą su kitomis vienuolijomis. Bendradarbiaujama pasitelkiant  Kunigų vienybę, Lietuvių katalikų mokslo akademiją, lietuvių bendruomenę.

Tokio bendradarbiavimo vienas rezultatų – Utenos ŠvKlaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė (St. Clares Hospice).

Išeivijos pranciškonių veikla Utenoje

Kadangi straipsnio autorei glaudžiai teko bendrauti su į Utena atvykusiomis vienuolėmis, dalyvauti ligoninės, jos koplyčios atidarymuose ir pašventinimuose, pateiksime platesnių duomenų.

Ligoninė  įkurta 1996 m. rugsėjo 15 d., kuomet Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios dekanas šviesaus atminimo Petras Adomonis (1922 01 22–1948 04 25–2001 04 16) ir vienuolė pranciškonė Dolorita Butkus iš JAV inicijavo tuščio, apleisto senosios miesto ligoninės pastato pritaikymą slaugos ligoninei. Ji buvo pavadinta ŠvKlaros, vienuolės pranciškonės,  globojusios ligonius, garbei (Viešoji įstaiga įregistruota 1998 m. vasario mėn. 9 dieną Utenos rajono savivaldybės sprendimu Nr. 129,  įstaigos įstatai perregistruoti  2012 m. vasario 2 d.).Tai buvo vienintelė bažnyčios įsteigta ligoninė Lietuvoje. JAV provincijos seserys pranciškonės Atgimimo laikais Utenoje įsteigė pirmą Lietuvoje palaikomosios slaugos tarnybą.Pradžioje darbavosi dvi Šv. Pranciškaus Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos (OSF) lietuviškų šaknų seserys pranciškonės, 1992 metais atvykusios iš Pitsburgo (JAV): s. Dolorita  M. Butkus ir  Mišelė  M. Garas kilusi iš Utenos.

S. Dolorita džiaugėsi, jog įrengiant ligoninę daugybė darbų padaryta Lietuvių katalikų religinės šalpos fondo, kurio viceprezidentas yra prel. Edmundas Putrimas, lėšomis. Iš šios paramos buvo įrengta mokymo salė, įsigyta deguonies sistemos įrengimai, rekonstruota skalbykla, nupirktas automobilis, atliktas virtuvės remontas.  S. Dolorita  mokėsi kalbėti lietuviškai. Mišelė, gimusi netoli Utenos ir ilgus metus gyvenusi užsienyje, nepamiršo gimtosios kalbos. Ji „Saulės“ gimnazijoje vaikams dėstė anglų kalbą, mokė tikybos, o s. Dolorita rūpinosi ligoninės kūrimu.

Sesuo Dolorita Butkus OSF 2006 m. yra sakiusi: „Šv. Klaros nešto žiburio šviesa vargstantiems atvedė iš už Atlanto į gimtąją žemę Lietuvą padėti kenčiantiems žmonėms. Būdama paklusni Dievo tarnaitė aš stengiuosi vykdyti Aukščiausiojo įpareigojimą – tarnauti žmonėms. Mūsų, seserų, darbas reikalauja stiprybės, ištvermės ir drąsos“. 2007 m. Šv. Pranciškaus Dievo Apvaizdos vienuolė  s. Dolorita M. ButkusOSF– už filantropinę veiklą apdovanota – pripažinta tarp Utenos miestui nusipelniusių žmonių. Vienuolėms gyvenant Utenoje,  iš vienuolyno Pitsburge dažnai atvykdavo kitos seserys,  atlikdamos kilnią globėjišką misiją.

Kavos pertraukėlės metu prie stendų:  Iš kairės priekyje:  s. Gvida Milda Račickaitė LSSC  ir s. Julita Vida Jonavičiūtė LSSC. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialino buto – muziejaus vedėja Irena Petraitienė, VDU doktorantas kun. Nerijus Pipiras ir  Ramygalos gimnazijos mokytojas metodininkas Mantas Masiokas

Laukiant konferencijos: iš kairės: Domas Akstinas su žmona Snieguole Jurskyte, Mantas Masiokas su žmona Jolanta Masiokienė

Pranešimą skaito dr. kun. Gediminas Jankūnas

Prieš konferenciją. Pirmoje eilėje iš kairės: s. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė  OSB , Konferencijos organizacinio komiteto narė dr. Ilona Strumickienė,  VDU dr. Vaida  Kamuntavičienė, VDU  dokt. Viktoras Bilotas

Prie stendų. Iš kairės: Domas Akstinas su žmona Snieguole Jurskyte ir prof. Stanislovas Sajauskas. Dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotraukos

1997 m. į Uteną atvyko ir čia penkerius metus gyveno ir dirbo iš tolimosios Brazilijos atvykusi Šv. Pranciškaus Dievo Apvaizdos kongregacijos seselė vienuolė Rūta Marija Ratkevičius. Pasak jos, Uteną palikti buvo gaila, tačiau, kaip ji sakė,  gyvenimas neleidžia prisirišti prie žmonių, vietovių, problemų...

Pristatant kun. akademiko Antano Liuimos SJ (1910 01 28–1942 05 13–2000 07 26) buvo akcentuota jo veikla išeivijoje atkuriant, sustiprinant, plečiant Lietuvių katalikų mokslo akademiją ir parengiant ją grįžimui į nepriklausomą Lietuvą. Analizuota profesoriaus jėzuito mokslinė veikla, apžvelgta pedagoginė, visuomeninė, organizacinė, leidybinė darbuotė, pasiaukojamas redaktoriaus darbas.

Benediktinių (OSB),  kotryniečių (CSC), pranciškonių (FDCJ) paminėjimas konferencijoje.

Dr. s. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė  pranešime „Kauno seserys benediktinės emigracijoje: Bedfordo Taikos Karalienės bendruomenė“ supažindino su  Kauno seserų benediktinių vienuolyno (popiežiaus teisių, OSB) veikla, joms palikus Lietuvą.  Akcentuota, kad seserys kilusios iš Nesvyžiaus, pirmosios savo vadovaujamose švietimo įstaigose pradėjo įgyvendinti „Montesori“ sistemą. 1926–1943 m. bendruomenė klestėjo. Seserys buvo reiklios ir skleidė meilę. Prelegentė kalbėjo apie skaudų priverstinį pasitraukimą iš Lietuvos, apie bendruomenės veiklą išeivijoje, jos uždarymą  ir grįžimą į Lietuvą. Skaudžiai pergyveno išvykstant - buvo sugriauti namai. Tačiau namų vietoje įkurtas parkas pavadintas benediktinių parku. S. Gabrielė OSB kalbėjo „Meilė be reiklumo – nuolaidžiavimas, o reiklumas be meilės veda į despotizmą“.

Išnagrinėta  Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos (popiežiaus teisių, itališkai: Congregazione delle suore di santa Caterina. V.M. –  CSC) –kotryniečių veiklą išeivijoje „Kotryniečių kongregacijos ryšiai su okupuotos Lietuvos slaptomis kotrynietėmis“ (VDU dr. Vaida Kamuntavičienė).

Prelegentė kalbėjo, kad 4 lietuvaitės kotrynietės 1949 m. pasiekia Torontą ir po dešimtmečio 1959 m., jos sužino apie Lietuvoje likusias slaptąsias kotrynietes. 1970 m. trims kotrynietėms pavyksta gauti iškvietimą nuvykti į Lenkiją. Per mėnesį laiko aplanko ir Braunsbergą (1571 m. čia buvo įkurta seserų kongregaciją). Po 28 metų išsiskyrimo – 1972 m. dvi kotrynietės kaip turistės atvyko į Lietuvą – Vilnių.  Pamatyti kaip Lietuvoje gyvena slaptosios kotrynietės 1974 m. atvyksta generalinė motina.  Su vienomis seserų susitinka Leningrade, su kitomis – Rygoje, su kitomis – Vilniuje ir dar kur kitur. Prelegentė pateikė ir kitą Lietuvoje ir išeivijoje gyvenusių  seserų kotryniečių  bendravimo būdą – laiškus.  Pateikė keletą pavyzdžių, kaip slaptosios kotrynietės seserims išeivijoje rašė žinias, kurių joks saugumietis negalėjo iššifruoti...

Pateikti detalūs Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijos (diecezinė, FDCJ) – pranciškonių –  dr. s. Pranciškos Neringos Bubelytės FDCJ  tyrimai  „XXI a. pradžios katalikų  sielovados apžvalga JAV lietuvių bendruomenėse“.

S. Pranciška pasakojo apie savo dviejų metų veiklą, atliktus darbus Putname, įtraukiant į veiklą lietuvių bendruomenę – trečiabangininkus. Išvykdama į Putnamą ji kaip sielovadininkė turėjo patirties iš darbo Kauno arkivyskupijoje. Pranešimas parengtas išeivijoje atlikto tyrimo rezultatų analize. Susidurta su liaudiško pamaldumo stoka. Prelegentė akcentavo, kad Krikščioniška bendruomenė  susideda iš trijų komponentų: Gerosios Naujienos skelbimo; Šventimo (Liturgija) ir Artimo meilės darbų (Caritas).

Pašaukimų problema šiandieną

Šiai tematikai priskyrėme du pranešimus. Dr. Ilona Strumickienė kalbėjo tema „Pašaukimų krizė lietuvių išeivijoje“, o dr. Regina Laukaitytė „Lietuviai vienuoliai užsienyje: XIX ir XXI amžių istorijos paralelės“.

Dr. R. Laukaitytė minėjo XIX a. krizę, tačiau tada vienuolių potencialas kaupėsi užsieniuose. Iš 16 vienuolijų net 11-ka susiję su užsieniu, liko daug neišnaudotų galimybių.

Pasak mokslininkės, nuo 1990 m. – prasideda nauja epocha – kurią galima traktuoti kaip XXI a. pradžią. Mažėjant lietuvių pašaukimams pašvęstajam gyvenimui, Lietuvoje įsikuria naujos kongregacijos: 13 moterų ir 6 vyrų. „Įsikūnijusio žodžio kongregacija“ (IVE), įkurta 1984 m. Argentinoje, 2004 m. įsikūrė Lietuvoje – Pumpėnuose. Šv. Jono broliai – Joanitai (CSJ) , įsikūrę 1975 m. Šveicarijoje, į Lietuvą atvyko iš Prancūzijos 1993 m.

Prelegentė minėjo, kad vienuoliai yra iš įvairių šalių, jie, atvykę į Lietuvą, čia pritapo, mokosi, kiti jau išmokę, lietuvių kalbos. O kadangi yra perkeliami į kitas šalis – ten vėl reikia mokytis kalbos. Tad vienuoliai turi būti poliglotais. Tačiau tokios vienuolijos veikia visame pasaulyje ir kuo toliau, tuo labiau jos tampa internacionalinėmis. Tad ir vienuolijų atsigavimas gali būti per tokias,  Lietuvoje jau įsikūrusias kongregacijas.

Tremtinys prof. Stanislovas Sajauskas

Diskusijose džiaugtasi šios labai svarbios ir aktualios tematikos konferencijos suorganizavimu. Dėkojama dr. S. Daivai Kuzmickaitei padėjusiai organizatoriams gausiais patarimais. Dalyvių gausa liudija vienuolijų klausimų problemos svarbą.

Dr. Ilona Strumickienė pažymėjo, kad  bus ieškoma galimybių išleisti  pranešimų pagrindu parengtus mokslinius straipsnius.

Prof. Stanislovas Sajauskas, minėdamas 72 metų tremties jubiliejų (ištremtas buvo trijų metų), pateikė svarbų argumentą, kad jam vienintelis ginklas galėjo būti tik mokslas. Tad neakivaizdiniu būdu studijavęs aspirantūroje, po 20 metų mokslinės veiklos apgynęs habilitacinį darbą, turėdamas 45 metus mokslinio darbo stažą, išėjo į pensiją, užsiimti kitu svarbiu darbu – leisti knygas. Kalbėjo apie surastą palaimintojo J. Matulaičio buitinį dienoraštį lotynų kalba – išleido albumą, o išverstus dienoraščio tekstus patalpino prieduose. Už šį darbą popiežius Pranciškus suteikė specialų Palaiminimo raštą. Kun. t. A. Saulaičiui SJ  ir vargdienėms seserims padovanojo  po knygą, o knygą – albumą  „Prienų kraštas. Iš praeities į dabartį“ – padovanojo straipsnio autorei. Šis 2018 m. išleistas albumas analogiškas kitiems albumams: „Marijampolė. Iš praeities į dabartį“ (2012), „Kalvarija. Iš praeities į dabartį“ (2013), „Vilkaviškis. Iš praeities į dabartį“ (2015). Su šiais bei kitais savo darbais supažindino prof. S. Sajauskas,  akcentuodamas, kad albumuose nemaža dėmesio skirta pokario kovoms, tremčiai.

 

Atgal