Religija
09 09. Maldos galia: purpuriniai pirštai
Gintvilė Switters
O buvo tik šuolis – ji manė, kad šokis. Ties bedugne, bet nieko – šypsokis. Tai ką su nesuvaldomu mano žydėjimu veiksi – juk aš – paskutinės saulėgrąžos tavo paveiksluose 2000 metai... įsuko mane į turbulentinę laiko verdenę. Buvau ką tik baigusi „Friere Poort“ koledžą. Laukė didelė ateitis, tačiau vasario 27 d. buvau sumušta diskotekoje. Girti ir narkotikų prisiriję jaunuoliai priėmė mano šokį kaip iššūkį. Paprašiau uždėti kompaktinę plokštelę Prince „Purple rain“. Kai trečią kartą paprašiau uždėti mano mėgiamą ploškštelę, disk. žokėjus įsiuto, griebė mane ir pradėjo daužyti, talžyti, spardyti, kol užsuko mano kairę ranką ir ant slenksčio laiptelių sutraiškė. Atėjo apsauga: du vyrai bandė jį sustabdyti nuo beprotybės. Jis mušė, talžė mane ir su auliniais batais „tratino“ mano kūną. Tuomet iš paskutiniųjų jėgų pakilau ir bandžiau jį sustabdyti. Jis mane išvilko į kiemą ir, daužydamas mano kūną, rovė plaukus. Skausmas buvo nepakeliamas.
Kai gulėjau paslika gatvėje, jis grįžo ir toliau mane spardė. Buvau bejėgė ir šaukiausi Dievo pagalbos. Pravažiuojantis taksistas nuvežė mane į ligoninę. Kairė mano ranka buvo taip sutraiškyta, kad neįmanoma buvo atstatyti, visas kūnas sužalotas. Atsigavau sugipsuota ranka ir sudžiūvusiom kraujo dėmėm ant veido ir drabužių. Tuomet aš nežinojau, kad mano kojos kaulas irgi sutriuškintas. Tai buvo mano nelaimių pradžia.
Kitą dieną pabudau kankinama skausmo. Tuomet, intuityviai jausdama artėjančią krizę, išvariau savo draugą iš savo namų, kad jis nematytų mano agonijos. Tada aš dar nežinojau, kokia kančia laukia manęs ateityje. Paskambinau Tom Memerling, mano koledžo draugui, buvusiam budistiniam vienuoliui. Jis iš karto atvyko, atveždamas man Lama Zope Rimposhe knygą „Transforming problems into happiness“. „Tai tavo gyvenimo gidas – mokykis iš jo,“ – pasakė Tom.
Skaičiau knygą ir verkiau: tiek daug nelaimių šioje žemėje. Jis man įdavė vienuolių pašventintų piliulių ir išmokė budistų mantrą.
Laikas bėgo... Gegužės mėnesį vaikščiojau šlubuodama, kęsdama neaiškų skausmą kairėje kojoje. Tai buvo tik pradžių pradžia – kaip toje budistų knygoje „Laimė ir kančia priklauso nuo tavo minčių, nuo tavo interpretacijos“ (Lama Zopa Rimposhe).
Meldžiausi ir prašiau Dievo pagalbos, bet skausmas kojoje tik stiprėjo, Buvau pas gydytojus-specialistus. Jie negalėjo nustatyti mano ligos – tai buvo sumušimo pasekmė: kairės kojos kaulas buvo įskilęs ir vėliau pradėjo pūti. Lūžis nebuvo labai gerai matomas. Spalio 16 d. buvau koncerte „Status quo“. Tai buvo mano paskutinis šokis. Vėliau patekau į amžinos vienatvės ratą. Buvau namie: niekas manęs nelankė, o aš kenčiau beprotiškus skausmus. Tartum visas pasaulis pamiršo mane - merdėjau savo purpurinėje vienatvėje. Mane pradėjo lankyti vizijos ir sapnai. Kambarys prisipildė magiškos šviesos, ir aš mačiau savo sūnų, apsirengusį budistiniais rūbais. Tuomet skaičiau ypatingą knygą: prof. D.T. Suzuki „Inleiding toft het boeddlsisme”. Vienas mirštantis vienuolis 12 dienų kovojo su mirtim, kol atidavė dvasią. Mano beprotiškas skausmas ir kančia tęsėsi nuo 2000 metų 22 spalio iki gruodžio 6 dienos. Tik per Dievo malonę likau gyva. Ligoninėje teko iškęsti 5 operacijas, širdies smūgius, komos būseną. Išgulėjau 5 mėnesius – vėliau laukė reabilitacijos centras „Beestezwaag”. Prieš patekdama į ligoninę mačiau viziją – juodų arklių karieta praūžė pro mano namą – tai buvo ženklas, tačiau jie manęs nerado, nes mintimis buvau saugioje vietoje – Lietuvoje. Kai po daugelio operacijų silpna, sverianti 32 kilogramus, patekau į reabilitacijos centrą, niekas netikėjo, kad aš išgyvensiu. Kai daktaras Woldendorp paklausė manęs: „Koks tavo tikslas šiame reabilitacijos centre?“ Aš atsakiau: „Vaikščioti ir šokti“. Jis buvo labai nustebęs, kad aš tikiuosi vaikščioti. „Ponia Switters, jūs esate invalidė ir greičiausiai visą gyvenimą išbūsite invalido vežimėlyje“. Tuomet aš atsakiau: „Aš protestuoju! Aš išmoksiu vaikščioti su trumpesne koja ir dar visiems įrodysiu, kad tai įmanoma“.
O po to – buvo kova su kūniškomis ir dvasinėmis negaliomis. Kiekvieną laisvą minutę praleidau sporto salėje, pastoviai treniruodama kūną. Tikėjimas Dievu man padėjo kovoti su visomis negaliomis. Būdama reabilitacijos centre, piešiau ir dalinau savo piešinius pacientams. 9 mėnesiai įtempto darbo - ir neįtikėtini rezultatai. 2001 m. rugpjūčio 23 dieną įvyko stebuklas. Aš kartu su mano vienu pažįstamu, sėdinčiu taip pat invalido vežimėlyje, nusprendėme kartu keliauti į kaštonų alėją. EF De – taip vadinosi paralyžiuotas vyriškis, turintis nuostabų humoro jausmą. Aš galėjau taip gerai su juo sutarti. Tą dieną palijo, buvo labai slidu visiems invalidų vežimėliams, tačiau nežiūrint to - mes išsiruošėme į kelionę. Riedant į pakalnę, mano draugo vežimėlis apvirto. Siaubo apimta, aš pašokau - ir net negalvodama - pakėliau jį ir pasodinau į vežimėlį. Taip atradau, kad aš vaikštau! Mes juokėmės ir džiaugėmės mano pasiekimais. Taip išbandžiau savo jėgas... Aš žinojau, kad nežiūrint skausmo – šoksiu! Spalio 19 diena - atsisveikinimo diena. Reabilitacijos centre – aš – šokau! Žinojau, kad be Dievo pagalbos būčiau negalėjusi to pasiekti. Išmokau medituoti, būti santykyje su aukščiausiuoju. Pažinau savo sielos gylybę. Išsigandau savo minčių: vis galvojau, kaip galima atleisti piktadariams ir sau. Bet ir tą ribą pasiekiau. Tuo metu budistinė išmintis padėjo įveikti mano egoizmą. Juk meilė žmogui prasideda nuo meilės žolei po tavo kojomis. Kaip mokė mane budistinis vienuolis Tom Memerling: pyktis yra blogas patarėjas ir palieka įspaudą žemutiniame mentale. Pyktis gimdo pyktį. Reikia išmokti pasiekti dvasinį balansą, harmoniją. Tuomet aš nupiešiau pastelinėmis kreidutėmis paveikslą „Kruvinas mėnulis”. Šį paveikslą aš įteikiau savo piktadariui, kuris sunaikino mano kūną, bet nesugebėjo nugalėti mano dvasios. Purpuriniai pirštai palietė mano sielą ir pagimdė gailestį piktadariui. Aš jam viską atleidau, nes jis nežinojo ką daro. Jis nežinojo, kokią dovaną aš gavau iš Dievo – jis prikėlė mane naujam gyvenimui.
Atgal
.jpg)
(1).png)
