VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

04 06. Kelią į Prisikėlimo slėpinį nušviečia meilė, stipresnė už mirtį

Laura Pačtauskaitė

Žmogus gyvas ne vien duona, kad reikia atjausti alkstančius, ir kviečia su jais dalytis.

Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis sako, kad kelyje į Prisikėlimą ir susitikimą su Dievu nuskaidrina ne pati kančia, bet meilė - Jėzaus kryžiuje nėra neapykantos, o tik meilė ir pasitikėjimas, stipresni už mirtį.

Didžiosios savaitės pokalbyje su korespondente Laura Pačtauskaitė vyskupas A. Poniškaitis teigia, kad kiekvieno žmogaus orumą, jo gyvenimo neprilygstamą vertę pabrėžti svarbu ne vien žodžiais, bet ir konkrečiais darbais.

Artėjančią svarbiausią viso krikščioniškojo pasaulio šventę - Šv. Velykas - daugelis tikinčiųjų (ir ne tik) sieja su šviesa, viltimi, atgimimu, atsinaujinimu, džiaugsmu. Kaip galėtumėte paaiškinti šitą kasmet vis iš naujo patiriamą neapsakomą jausmą, kurio nepajunta gal tik visiškai savimi ir pasauliu nusivylęs, apmirusios širdies žmogus?

Šv. Velykas sieju pirmiausia su Jėzumi Kristumi. Tai Jo prisikėlimo šventė, kuri iš tiesų yra svarbiausia visiems krikščionims. Evangelija kreipia žvilgsnį į prisikėlusįjį Jėzų, susitikimus su Juo. Tie susitikimai nelaukti, nesuplanuoti, netikėti, bet jie atveria akis, sugrąžina viltį. Norėtųsi, kad ir šiandien velykinė nuotaika būtų gaivinama tokių susitikimų. Jiems tiesiog reikia atviros ir nuolankios širdies. Einu ten, kur Jėzus laukia: asmeninėje maldoje, prasmingoje Velykų liturgijoje. Einu toks, koks esu: gal džiugus, o gal ir nusivylęs. Susitikimas su Dievu perkeičia širdį.

Į Šv. Velykų Prisikėlimą einame per ilgą gavėnios laiką, sakytume, per kentėjimą savo poreikius kiek apribojant, įprasminant Kryžiaus kančią. Ar mūsų laikais, vos ne kasdien girdint dažnai nepagrįstus ar net madingais tapusius "bėdojimus", neišbluko pirminė kentėjimo esmė ir prasmė kelyje į dvasinį nuskaidrėjimą?

Nuskaidrina ne pati kančia, bet meilė. Viena iš savo poreikių apribojimo gavėnios metu prasmių yra ta, kad atrastume daugiau erdvės svarbesniems dalykams: atnaujintume įvairių kasdienybės rūpesčių kartais užgožiamus santykius su Dievu ir žmonėmis. Pasninkas, primenantis mums, kad žmogus gyvas ne vien duona, taip pat padeda atjausti alkstančius ir kviečia su jais dalytis.

Kiekviena dejonė yra pagalbos šauksmas, nors įvairios situacijos ir turimos galimybės kreipia į skirtingus atsakymus: kartais žmogui reikia materialinės paramos, kartais pamokymo ar patarimo, o kai kada - tiesiog paguodos ar dėmesio. Be abejo, savo kančioje galime rasti ir apvalančią atgailos prasmę, tačiau tik tada, kai ją glausime prie Jėzaus kryžiaus, kuriame nėra neapykantos, o tik meilė ir pasitikėjimas, stipresni už mirtį.

Atrodo, gyvename gana sudėtingą laiką, kai daugybė žmonių Lietuvoje ir pasaulyje sunkiai atsirenka tikrąsias vertybes, o dažniausiai eina lengviausiu keliu - plaukti pasroviui, nesigilinant, nesirenkant, nešamam pasaulio ir žinių lavinos. O pasiryžęs irtis prieš srovę, iš pagrindų keisti savo gyvenimą gali likti vienas, nesuprastas net artimiausių žmonių. Galbūt panašią žmogišką situaciją matome ir Kristaus kančios istorijoje, kurią apmąstome Didžiąją savaitę prieš Šv. Velykas?

Pasroviui plaukti visada lengviau. Kita vertus, ne viskas, kas yra sunku, savaime yra vertinga. Krikščionis turėtų viską vertinti amžinybės požiūriu, prisimindamas Luko Evangelijoje užrašytus Jėzaus žodžius: "Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!" Jeigu siekdamas didelių laimėjimų tame ieškosi tik garbės, galios, pinigų - jei "ieškosi savęs", tai tik save ir rasi: ribotą, mirtingą žmogų. O žmogaus širdis iš tiesų alksta Dievo. Sekdami Jėzumi, kuris savo kraują ant kryžiaus už mus išliejo, esame kviečiami kasdienybėje siekti tokios nesavanaudiškos meilės, nes amžinybėje vertę turi tik tai, ką padarėme dėl kitų. Tik šis kelias veda į Dievą.

Neseniai paskelbti kai kurie socialiniai tyrimai rodo, kad per pastaruosius aštuonerius metus Lietuvoje pastebimos nusivylusiųjų alternatyvos - bėgdami nuo jų netenkinančių socialinių situacijų nemažai žmonių susiduria su dramatiška dilema - emigracija ar savižudybė. Kokį išeities kelią čia mato Bažnyčia? Ką patariate nelaimingam, savęs neatrandančiam ir klausiančiam suaugusiam, patyčias ir smurtą patiriančiam vaikui ar paaugliui?

Emigracija gal ne visada yra pats geriausias pasirinkimas, tačiau žmogus turi teisę ir tokiu keliu ieškoti darbo ar geresnių gyvenimo sąlygų. Kitaip yra su savižudybe - krikščioniui toks pasirinkimas net nesvarstytinas.

Visi šiame pasaulyje esame keleiviai. Pasitikėjimas Dievo apvaizda nepanaikina šios kelionės sunkumų, skausmingų ieškojimų, bet padeda nepamesti iš akių gyvenimo prasmės ir galutinio tikslo. Esame pašaukti amžinybei, kuriai subręsti reikia ilgesnio ar trumpesnio, bet viso mums duoto gyvenimo. Kiekviena diena yra Dievo dovana, o Jis, kaip sako apaštalas Paulius, yra ištikimas ir neleidžia, kad tenkantys išmėginimai viršytų mūsų jėgas. Jėzus Kristus ne tik moko, bet ir padeda iki galo eiti ištikimybės, pasitikėjimo ir meilės keliu. Toks yra kelias į prisikėlimą.

Didžiųjų švenčių laiku dažnas laukiame prasmingo linkėjimo, padrąsinimo. Koks būtų Jūsų, Ekscelencija, palinkėjimas Lietuvos žmonėms, džiugiems ar nuliūdusiems, savo šalyje švenčiantiems ar nuo jos ilgam nutolusiems?

Linkiu, kad mus visus pasiektų prisikėlusio Jėzaus žodžiai „Ramybė jums!“. Kaip tada jie surado išsigandusius, užsirakinusius mokinius, taip ir dabarties sunkumai nėra neįveikiama kliūtis šiems dieviškiems žodžiams. O jie visiems, juos priimantiems, neša prisikėlimą ir gyvenimą.

Atgal