VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

05 08. Su Šv. Stanislovo diena!

Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter

Panašūs ir giminingi vardai:Stanislav, Stanislavas, Stasius, Stasys, Stasas, būkit pasveikinti ir palaiminti taip pat!

1253 metais Popiežiaus Inocento IV- ojo, Stanislovas buvo paskelbtas šventuoju. Tai – tragiškos žūties Krokuvos vyskupas, miręs ne sava mirtimi, bet užmuštas ir sukapotas paties Lenkijos karaliaus Boleslovo II. Šventojovardas siejamas su kitais šventaisiais kaip Thomas More, Thomas Becket kurie taip pat priešinosi valdininkų sėjamai blogybei, neteisybei bei valstybinei korupcijai. Vyskupas Stanislovas neužmerkė akių ir neleido įsišaknyti savivalei šalyje.  Bažnyčia ir sielų ganymas nebuvo vienintelis šventojo užsiėmimas. Jis dalyvavo politiniame šalies gyvenime patardamas kunigaikščiams, smerkdamas Boleslovo II grobikiškuosius žygius prieš Didžiojo Kijevo Kunigaišktystę, laikė neteisingu jo kišimąsį į kitų valstybių vidaus reikalus, valstietijos engimą, viešino amoralų karaliaus elgesį. Todėl užsitraukė karaliaus nemalonę ir atsisakius karaliaus kariškiams jį užmušti,  nes pastrieji teisinosi girdėję balsus iš aukščiau, savo ranka nužudė. Tai padaręs supjaustė kankinio kūną į gabalus ir įmetė į prūdą.                   Teigiama, kad iki šiol Katedroje pastatytoje ant Vavelio kalvos, kurioje buvo karūnuojami Lenkijos karaliai ir kurioje užgeso Stanislovo gyvybė, galima išvysti tamsius taškus, tai - Stanislovo kraujas.

Šv. Stanislovas laikomas Lenkijos ir Krokuvos globėju. Gimęs 1030 metais Ščepanove, netoli Krokuvos, po mokslų praleistų katedros mokyklose  Gnieze,tuomet šis miestas buvo Lenkijos sostinėir Paryžiuje, jis Krokuvos vyskupo L. Zula buvo įšventintas į kunigus. Vėliau įšventintas Krokuvos katedros pamokslininku  ir vikaru, mirus L. Zula, išrinktas Krokuvos vyskupu, tačiau juo patvirtintas  Popiežiaus Aleksandro IItik 1072 metais. Tai - vienas pirmųjų lenkų vyskupų.

Stanislovo gyvenimo laikotarpis – viduramžiai. Tai - bažnyčios klestėjimo laikotarpis. Jo dėka su Karaliaus Boleslovo II pritarimu, buvo steigiami benediktinų vienuolynai Lenkijoje, krašte sėjama katalikybė, tikėjimas. Jis iškovojo teisę sulaukti popiežiaus legatų  Lenkijoje.

Stanislovas - turtingų ir kilmingų tėvų vaikas. Tačiau jame nebuvo geismo turtams ar pinigams, jam buvo lemta būti kunigu,

tikėjimo židiniu prie kurio glaustųsi ir šildytųsi sielos pavargėliai. Tėvai: Wielislaw ir Bogna gana vėlyvame amžiuje susilaukę pirmagymio, jį paaukojo bažnyčiai tarnauti. Jiems mirus, Stanislovas pardavė tėvų neaprėpiamas nuosavybės platybes ir pinigus išdalino vargšams. Paniekino turtus ir stojo tarnauti vargetų pusėn.
Jis padėjo kiekvienam valstiečiui, kuris jautė gyvenimo nepriteklius ir sekti jo pėdomis prisakė tarnams: nelikti abejingu alkstančiam, nenusisukti nuo ligoto, neatstumti niekieno ištiestos rankos.

Tuomet Boleslovas II buvo Lenkijos karalius, gerai įsitvirtinęs tarptautinėje arenoje, atsikovojęs žemes, gerbiamas tačiau išlepintas pergalių ir laimėjimų. Jis buvo pramintas Žiauriuoju, kadangi vedė kovas ir nešvarius sandėrius su daugeliu aplinkinių valstybių kaip Prūsija, Vengrija, Čekija, Kijevu. Ypatingai išgarsino vienas įvykis, kuomet pavogęs vieno kilmingo didiko gražią žmoną, ją išprievartavo. Tik Stanislovas išdrįso įkelti koją į karaliaus rūmus, valdovui pasiūlydamas apsvarsyti pasekmes, patardamas pasukti krikščionišku keliu. Kuomet šis nepakluso,  Boleslovui įžengus į Katedrą, nutraukė mišių eigą. Tuo Dievo akivaizdoje jį ekslomunikuodamas už jo nuodėmes ir nešvarius darbus. Šaltiniai mini, kad bažnyčiai sąmoningai spaudžiant, Boleslovas Žiaurusis buvo verčiamas atsisakyti sosto.

Taip pat plačiai pasklido konfliktas dėl žemės, įvykęs tarp Stanislovo ir Karaliaus. Stanislovas bažnyčiai pirko žemę ant Vyslos, ilgiausios Lenkijoje upės krantų, esančios netoli Liublino. Pardavėjas buvo Piotras, Boleslovo giminė, tačiau jau miręs. Teisme karalius prisiekė ir dievagojosi, kad pastarasis pinigų nematė ir Stanislovas jam yra skolingas. Stanislovas, be baimės lašo stovėdamas prieš karaliaus surengtą tribūnolą, pažadėjo liudininką prikelti iš numirusiųjų. Tam tikslui jis paprašė trijų dienų. Po to išėjęs tris dienas meldėsi. Tuomet apsivilko popiežiaus rūbus ir su procesija nuėjo į kapines. Iš tikro, po trijų dienų vyras buvo prikeltas ir patvirtino, kad Stanislovas jam nėra skolingas. Išvydę Piotrą ir iš jo lūpų išgirdę tiesą, teismo nariai neteko žado. Tuomet byla prieš Stanislovą buvo nutraukta. Stanislovas paklausė Piotro ar jis nori likti gyvųjų tarpe, tačiau Piotras paliudijo, kad jis gulsis į savo amžinojo poilsio vietą. Ikonografijose Šventasis Stanislovas yra vaizduojamas su kardu, kaip kankinio ženklu arba prikeliantis iš mirusiųjų Piotrą.

Plačiai žinomas karaliaus neteisingas ir žiaurius poelgis su kariškių žmonomis, iššaukęs Stanislovo priešiškumą. Kariškiai įsivėlę į karą Rusijos platybėse, suskubo grįžti namo. Juos pasiekė gandai, kad prižiūrėtojai pasisavino jų žmonas ir nuosavybę. Tuomet karalius neištikimas moteris nubaudė labai žiauriu būdu.  Rodosi Boleslovui žiaurumas buvo įgimtas bruožas, susidorojimas – mėgstamiausias užsiėmimas.

Požiauraus susidorojimo su vyskupu Stanislovu, Lenkijoje karalystėje karaliui Boleslovui II neliko vietos. Prieš jį sukilo net pats Romos popiežius. Jis ekskomunikavo karalių, deklaruodamas kad jo kilmingumas lygus nuliui, paneigė negaliojančiomis jo karališkąsias galias. Jis buvo nuverstas nuo sosto. Pastarasis atgailaudamas apsivilko piligrimo rūbais ir pabėgo į vienuolyną esantį Vengrijoje.  Pasibeldęs prisistatė netikru vardu. Benediktinų vienuolyne jis praleido septynis metus, gyveno kukliai, kantriai, širdyje nešiodamas savo grubiai prasiveržusį išsišokimą. Tik mirdamas, parodydamas karališka žiedą, jis prisipažino kas esąs. Po to meldėsi prašydamas lengvos mirties. Jo kūnas saugomas tame vienuolyne Ossiach iš kurio jis pakilo į dausas.

Stanislovas pradžioje buvo palaidotas koplyčioje, vėliau jo kūnas atgulė Katedroje šalia vyskupo Lambert II.  Nedaugelis vyskupų sekė Kristaus pėdomis, viešindami neteisybę  bei aplinkinių nuodėmes, už juos atgailaudami, to pasekoje už savo įsitikinimus numirdami.

Verčiant iš slavų kalbos, Stanislovas reikštų “tapti” + ”šlovė”. Taigi vardo reikšmė tarsi paliudija jo duobėtą likimą „tapęs šlovingu”. Gyvenkit taip, kad jūsų nuveikti darbai išliktų kartų atmintyje! Kad būtumėte šlovinami šeimos rate, kaimynų apsuptyje! Gyvenkit prasmingai ir šventai!

Atgal