VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

05 18. Religinė ar/ir politinė savimonė

 

Gediminas Zelvaras

Spėjus kiek atvėsti Kovo 11-osios aistroms, kupinoms džiaugsmingai skambančių tautiškos giesmės žodžių bei uolumu trykštančių šūkių šalies sostinės gatvėse ar šventiško sutikimo jaukiame namų ratelyje, galima prisiminti ir tuos žmones, kurių valios ir sąmoningumo dėka buvo priimtas Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo aktas, nes tautoms ir valstybėms nepriklausomybę iškovoja ne medžiai ar uolos, o valingi bei sąmoningi laisvų žmonių veiksmai.

Turbūt ne vieną kartą, ar per televiziją, ar iš savo pažįstamų, esame girdėję tokius žodžius: „Sąjūdis atnešė Lietuvai laisvę“ arba „Sąjūdis atvedė mus į nepriklausomybę“. Šie atvirai ir drąsiai išsakomi teiginiai, nors ir yra teisingi, bet tik sąlyginai. Sąlyginai todėl, kad jei nebūtų parengta tinkama dirva Lietuvos žmonių sąmonėje, šlovingas „Sąjūdžio“ žygis į nepriklausomybę nebūtų buvęs įmanomas.

Kas gi priruošė šią dirvą? Tai yra sudėtinis istorinis reiškinys. Galima paminėti ir pokario partizanų kovą bei pasiaukojimą, vykusį visos Lietuvos mastu 1945–1953 metais, ir „Lietuvos laisvės lygą“ su disidentu Antanu Terlecku priešakyje, taip pat to paties Antano Terlecko, Juliaus Sasnausko ir kitų Pabaltijo disidentų pasirašytą „45 pabaltijiečių memorandumą“, nukreiptą prieš Molotovo-Ribbentropo paktą. Tai vis tokie drąsūs ir ryžtingi politinio pobūdžio veiksmai, verti nuolatinio prisiminimo ir įvertinimo.

Bet būta ir kitokio pobūdžio veiksmų. Tai buvo religiniai veiksmai, turėję lemiamos reikšmės mūsų šalies išsilaisvinimui iš geležinių imperijos gniaužtų. Turima galvoje ne kas kita, o 1972–1989 metais leista ir platinta „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“. „Kronika“ buvo drąsus pavergtos tautos žingsnis, išreiškęs jos religinį apsisprendimą tarnauti ne Stalinui ar Brežnevui, bet Dievui, o drąsūs monsinjoro Alfonso Svarinsko, vyskupo Sigito Tamkevičiaus, sesės Nijolės Sadūnaitės, kunigo Juozo Zdebskio, Genovaitės Navickaitės, Vlado Lapienio ir kitų veiksmai sudarė sąlygas religiniam žodžiui plisti tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų.

Nenuostabu, kad leidinys buvo persekiojamas, o jo platintojai bausti kaip tarybiniai nusikaltėliai bei sovietinio režimo priešai. Reikalas tas, kad Katalikų religijos skelbiama žmogaus ir pasaulio samprata buvo pavojinga alternatyva bolševikinei ideologijai. Žmogus kaip Dievo kūrinys ir krikščioniškos bendruomenės, pasižyminčios stipria religine savimone, dalis, o ne kaip marksistinė „socialinių santykių visuma“, buvo didelis kliuvinys bolševikinės ideologijos įsigalėjimui į amžinybę orientuotoje lietuvio sąmonėje.

Net ir šiandien yra bandoma perinterpretuoti Lietuvos pokario istoriją ir teigiama jog ne nacionalinės ir demokratinės Lietuvos valstybės reikėjo siekti, o tik demokratinės, netiesiogiai pasakant, kad vienintelė ir nepakeičiama Lietuvos valstybės ateitis yra ištirpimas „demokratinėje“ Europos sąjungoje. O pavyzdžių toli ieškoti nereikia. „Žmogaus teisių stebėjimo instituto“ direktoriaus Henriko Mickevičiaus mintys šiuo atžvilgiu yra labai iškalbingos: „Tai, kas Lietuvoje įvyko prieš 22 metus, buvo nacionalinio išsivadavimo revoliucija. Sąjūdžio viršūnėje tuo metu atsidūrę žmonės, mano požiūriu, tikrai nebuvo demokratai. Tai ryškėja, pasiklausius V. Radžvilo, Arvydo Juozaičio ir Romualdo Ozolo kalbų. Šiuo metu yra labai svarbu, kad mūsų kultūrinė kaita vytųsi institucinę, procedūrinę kaitą.“ (Daugiau rasite tekste:  H.Mickevičius: Lietuvoje vyraujantis mąstymas yra iššūkis ES.)

  Net ir tarp šiandienių man pažįstamų krikščionių, tenka klausytis kalbų apie krikščioniško tikėjimo sklaidą Lietuvoje ir, sąmoningai ar ne, yra bandoma apeiti „Katalikų Bažnyčios kronikos“ reikšmė bei prasmė, sudarant įspūdį, kad tokios (atseit kronikos) net nebuvo. Toks istorinės sąmonės konstravimo būdas yra kur kas subtilesnis ir veiksmingesnis nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk atidžiau pagalvojus, visai nebūtina aršiai kritikuoti ir pulti mums neįtinkančias idėjas ir tokiu būdu jas išrauti iš žmonių sąmonės. Yra galima ir kita – nutylėjimo taktika.

 Negalima leisti, kad „Katalikų Bažnyčios kronikos“ indėlis į nepriklausomą Lietuvos valstybę būtų pamirštas. Ši užmarštis leidžia kuo įvairausiems veikėjams manipuliuoti šalies piliečių sąmone ir iškreipti tikruosius iki nepriklausomybės gyvenusių žmonių siekius.

Drįsčiau teigti, kad religinis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žodis buvo stiprus impulsas, pažadinęs lietuvių tautą dar kartą pakilti kovai už ne tik religinę, bet ir politinę nepriklausomybę. Tokiu būdu atsiskleidžia ir iškovotos laisvės prasmė: tarnauti Dievui ir žmogui, kalbant gimtąja kalba, gyvenant, kuriant ir dirbant istorinėje savo protėvių žemėje.

 

 

 

 

Atgal