Religija
08 28. Kodėl taip svarbu atleisti?
Dainius A. Butautas, publicistas
Atleisti ar priimti, kovoti ar nusileisti, siekti asmeninės ar bendros naudos. Su tokiomis ar panašiomis mintimis mes keliamės ir gulamės, gyvename ir mirštame, džiaugiamės ir liūdime; ir viską apibendrinus- Gyvename. Nes Dievas sukūrė pasaulį gerą (Pradžios knyga). Atleidimas leidžia to gėrio pamatyti ir paskanauti daugiau, daug daugiau jau čia žemėje. Tiesa, atleidimas tai jokiu būdu nereiškia susitaikymą su blogiu, o jo nugalėjimo pradžią. Atsakydamas blogiu į blogį tampi šios pasekmės įrankiu. O žmogus sukurtas tapti Aukščiausiojo Gėrio bendrakūrėju. Tokio gyvenimo tikrovišką pavyzdį yra mums palikęs Palaimintasis Jurgis Matulaitis, pataręs, kad save tobulindamas tobulini ir pasaulį. Lietuvių tautai tai būdinga- tobulinti save, tobuliau gyventi, tobuliau kurti. Gal Atleidimas-yra šio tobulumo pradžia?
1. Bažnyčia- atleidžianti ir kovojanti ar susitaikanti?
Popiežius Benediktas XVI Enciklikoje Meilė tiesoje rašo, kad Meilę ir tiesą būtina priimti (52). Tuo tarpu apaštalai ir pirmieji krikščionys visu savo gyvenimu įrodė, kad Bažnyčia yra kovojanti, o ne susitaikanti. Kovoti ragina ir Palaimintasis Jurgis Matulaitis.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tarp kovoti ir priimti yra tam tikras prieštaravimas. Kaip yra iš tikrųjų?
Priimti ar kovoti, keistis ar keisti, atleisti ar nusileisti- tarp šių sąvokų slypi didesnė dalis viso žmogaus gyvenimo. Nekovodamas turi priimti tas vertybes, kurioms nusileidi. Bet tuomet nebėra reikalingas atleidimas, kuris leidžia ir padeda ne susitaikyti, nors ir priimti tokį elgesį, kuris yra moraliniu požiūriu nepriimtinas.
Kai trūkstas atleidimo, ši dovana ir dorybė išleidžiama iš akiračio, atleidimas virsta nusileidimu, o tai toli gražu nėra tas pats. Kai neatleidi, o nusileidi, nebegali augti ir meilėje bei tiesoje, ir iš to taip pat kurti ir eiti pirmyn. Be to, nusileidimas netgi gali paskatinti neapykantą, kad nieko negali pakeisti, nes priimi tai, kas tau nepriimtina, nuomonę be atleidimo, t.y. susitaikinimo.
Tuo tarpu atleidimas skatina su nepriimtina moraliniu požiūriu yda kovoti ir ieškoti išradingų sprendimų šiai kovai įprasminti ir įgyvendinti. Suprantama, visiškai pasitikint Dievo malone, nes žmogiškos pastangos net ir atleidus išlieka vis dėl to ribotos, nors ir apsaugotos nuo papildomų apribojimų išreikštų gundymais.
Tad, Dievo malonė, atleidimas ir žmogaus išradingumas leidžia siekti daugiau Dievo Karalystės, t.y. mažiau neteisingumo ir daugiau teisingumo jau čia žemėje.
Atleidimas, savo ruožtu, kyla iš savęs priėmimo tokiu, kokiu esi sukurtas- silpno ir netobulo. Tik tuomet gali iš tiesų atleisti. Bet vien atleidimo gali ir neužtekti, nors jau pats atleidimo procesas pirmas žingsnis į jį : „atleidžiu, taip“- yra ir savęs ir artimo priėmimas. Vis dėl to būtinas po priėmimo ir atleidimo kitas žingsnis: atgaila ir atsivertimas. Nežengus šių žingsnių atleidimas nepilnai išsiskleidžia ir kartu atleidimas skatina atgailą ir atsivertimą.
Gali būti ir taip, kad atgaila skatina atleidimą, nes, kai gailiesi savo nuodėmių, jas Supratimo dvasios ir Dievo Gailestingumo paskatintas gali atleisti ir kitam prieš tai ar po to supratęs, kad žmogus linkęs į blogį ( Benediktas XVI), kaip ir į gėrį, o kova vyksta ne tarp žmonių, o tarp gėrio ir blogio danguje.
Nors tik gėrio ir blogio pažinimas savaime dar nenuima žmogaus atsakomybės nuo jo netinkamų poelgių priėmimo. Atleidimo ir atgailos procesą vainikuotų, žinoma, atsivertimas, kuris skatina ne tik priimti kito ir savo silpnumus bei netobulumus, bet ir kovoti už dorybes ir Dangaus karalystę, kuris skatina kiekvieną žmogų autentiškai mylėti ir tik jam vienam prieinamu ir suprantamu būdu; Dievo Apvaizdai visame kame vadovaujant ir tinkamai nukreipiant kurti geresnį Pasaulį.
Todėl priėmimas ir kova dėl šio priėmimo bei atleidimas yra dvi viena kitą papildančios autentiško žmogaus ir visuomenės vystimosi priemonės.
2010 metų pavasaris.
2. Kaip svarbu yra atleisti?
Atleidus gali vėl bendrauti su tave įskaudinusiu asmeniu ir taip praturtinti abejus: įskaudintąjį ir įskaudinusį. O pastarasis vėl gali bendrauti su tavimi. Tokiu būdu vėl galite patirti abipusę bendrystės dovaną, išgyventi dėkingumo ir džiaugsmo kupiną pilnatvę.
Neatleidus- atsisakai laimės, be to, prisiimi pyktį, kuris suparalyžiuoja tave ir tavo mąstymą. Išmintis be atleidimo taip pat negali veikti žmoguje pilnai. Atleidimas yra begalinė Viešpaties malonė, kuriai reikia tavo pritarimo- atleisk, kad tau būtų atleista. Juk taip gera, kai tau atleidžia tavo nusižengimus bei nuodėmes. O jeigu dar ir dideles..., tad lygiai taip pat gera ir tavo artimui. Auksinė taisyklė skelbia ir mus skatina trokšti kitam to, ko pats nori kad tau būtų padaryta. Apie tai rašė dar Seneka Laiškuose Liucilijui. Tad atleisk, kad tau būtų atleista ir būtum kupinas išminties, nes atleidimas reikalauja nuolankumo ir susitaikinimo, kad ne tu vienas viską žinai geriausiai. Su nuolankumu ateina Dievo malonė, Tikėjimas ir Pažinimas, Viltis ir Meilė, Išmintis ir Ramybė.
Ar verta neatleisti, kad atsisakytum tokių gražių dovanų ir paverstum savo gyvenimą beprasme kančia. Juk tai netgi ne-visai protinga.
Tuo tarpu atleidimas bet kokią kančią įprasmina ir ją išaukština- kaip Jėzus ant iškelto kryžiaus- kartu su atleidusiuoju ir netgi atleistajam sugrįžta malonė. Kaip tam šalia Jėzaus pasmerktajam.
Su atleidimu ateina prisikėlimas, meilė sau ir savo artimui, ir gyvenimas. Tad atleisk, kad prisikeltum ne tik žemiškam, bet ir dangiškam gyvenimui. Atleisk, būk išmintingas, džiaukis kiekviena diena, tikėk ir mylėk. Tau tereikia niekingai mažai- pradžiai atleisti. Amen. Tikiu.
Parašyta Marijos paėmimo į dangų iškilmių, Žolinių šventės dienoje, 2010m rugpjūčio 15d.
3. Atleidimas- tai išskleistos laivo burės.
Kaip laivas išplaukdamas į kelionę turi pakelti inkarą ir išskleisti bures, taip ir žmogus- atleidęs pakelia neatleidimo inkarą, kad galėtų plaukti jam dovanotu gyvenimu. Jei laikai pyktį, tai tarsi įsmeigi inkarą į dugną ir negali pakilti ir eiti, kad būtum laimingas. Kaip inkaras „pririša“ laivą prie dugno, taip ir pyktis – vieną žmogų prie kito ir padaro pykstantįjį vergu to, ant kurio pykstama ir kuriam negalima atleisti. Tuomet tampi visiškai priklausomu nuo to žmogaus, o neduok Dieve, jam pasiseks. Tuomet Viskas- tavo laimei ateina galas, tave ištinka visiška katastrofa, nes negali susitaikyti su kito žmogaus laime, matyt, pelnyta, nes Kūrėjas geriausiai žino, kuris vertas būti laimingu, kam, kada ir kurias dovanas dalinti.
Be to, pyktis užnuodija sielą, o siela- tai laivo burės, kuriai sergant- burės tiesiog negali išsiskleisti ir laivas nebegali plaukti, o žmogus- eiti, kurti, augti Dievo malonėje ir dorybėse, tikėti, nes Tikėjimas yra, visų pirma tik-ėjimas. Neatleidimas trukdo tik-ėjimui, vadinasi ir Vilčiai, ir Meilei, ir suprantama, Laimei. Kurios taip trokšta kiekvienas žmogus; vyras ir moteris.
Ir net jeigu inkaras pakeltas, burės išsiskleidžia- dar būtinas sveikas laivo korpusas- žmogaus kūnas- be skylių, veikiantys mechanizmai, komanda turi būti savo vietose ir nuolat budėti, kad keliaujant būtu saugu ir smagu keliauti, t.y. kad žmogus galėtų atskirti gera nuo bloga, susilaikyti nuo bloga ir daryti tik gera.
Tegul kasdienė duona mūsų būna atleidimas, dėkojimas ir džiaugsmas, nes atleidžiant gali dėkoti, o todėl ir džiaugtis net menkiausiais artimo, priešo ir savo pasiekimais. Kuris nenori džiaugsmo, laimės tikrojo palydovo, turėti apsčiai?- juk džiaugiesi, kai esi laimingas. Tad atleisk, kad galėtum padėkoti ir tuomet džiaugtis ir būti laimingu. Ar dažnai reikia atleisti? Jėzus Petrus sako:“ Aš nesakau tau- iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18,22). T.y. atleisti kas dvylika minučių arba išgyventi nuolatinį atleidimo būvį, gyventi nuolatiniame atleidimo stovyje, kuris nutiesia kelią į orų ir kilnų gyvenimą, į žmogaus pilnavertišką vystimąsi.
Be to reikia prisiminti, kad kitame matai tas ydas, kurias pats turi ( Kristaus sekimas), kaip kitaip jas atpažintum kitame žmoguje ir jos tave skaudintų? Taip ir žmogus, kuriam karalius dovanojo skolą, puolė skolas išmušinėti iš savo, matyt, gero draugo, nors pirmajam ir buvo dovanota, atleista ( plg. Mt 18, 23-35). Todėl labai svarbu kiekvienam iš tikros širdies atleisti savo broliui ( plg. Mt 18,35).
Be to, nepamirškime, kad mums atleidus savo broliui ir dangiškasis Tėvas mums atleidžia ( plg. Mt 18, 35), kai tik jo prašome nė kiek neabejodami.
Kodėl taip svarbu atleidimas?
Jeigu tavo brolis ar taip vadinamas „priešas“ jau paimtas iš begalinės Viešpaties malonės visiškai nepelnytai į Dangaus Karalystę, tai kaipgi tu pats pateksi į dangų, kuriame nėra nei atleidimo, nei pykčio? Bet jeigu tu pats meldiesi už žmogų ant kurio pykai, vadinasi ir atleidi ( Šv. Teresė. Sielos pilis). Šv. Apaštalas Paulius laiške kolosiečiams rašo, kad „Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūsų atleiskite“ (Kol 3,11). Vadinasi, atleidimas yra dangiškoji dovana, nes Viešpats mums pirmiau atleido (plg. Kol 3,13). Tad jeigu negalime atleisti, prašykime šios malonės, šios dovanos ir dėl begalinio Viešpaties Gailestingumo „ mums bus suteikta“ mūsų tikėjimui ir džiaugsmui.
Pats didžiausias žmonijos ir Dievo istorijoje Atleidimo aktas yra įvykęs ant Golgotos kalno beveik prieš du tūkst. metų, kai ant Kryžiaus numirė žmogus- Dievas Jėzus Kristus už kitų nuodėmes, už mano ir tavo nuodėmes : „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34). Neįmanoma, kad Tėvas nebūtų išklausęs šios savo mylimiausiojo Sūnaus maldos kančioje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
