Religija
02 22. „Marijos radijo“ laida, skirta Dievo tarnui M. Reiniui
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2012 m. vasario 14 d. „Marijos radijo“ tiesioginėje laidoje iš Kauno „Religija, mokslas ir kultūra“, vedamoje prof. habil. dr. Alfonso Motuzo, pasirinkta tema „Iš Vladimiro (prie Kliazmos) sugrįžus“. Laida skirta arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) artėjančioms 60-osioms mirties metinėms Vladimiro centrale (kalėjime).
Į radijo laidą prof. A. Motuzas pakvietė dr. Aldoną Vasiliauskienę – pirmąją lietuvę patekusią į Vladimiro kalėjimo archyvą ir galėjusią nagrinėti kalinių – dvasininkų bylas; M. Reinio giminaitį LEU rektorių akademiką Algirdą Gaižutį, Daugailių mokyklos bičiulių pirmininką, UAB "Vilava" generalinį direktorių, p. Antaną Vilūną – 2010 m. keliavusį į Vladimirą ir mecenavusį šią kelionę.
Prof. A. Motuzas, pakalbėjęs apie religines šventes, akcentavo, kad gavėnios – ramybės, susikaupimo bei meditacijos metą akademinės bendruomenės nariams mokslo šviesoje tikslinga prisiminti savo tikėjimo vedlius, šviesuolius. Profesorius sakė: „Manau, kad pirmasis būtų Vilniaus arkivyskupas, teologijos ir filosofijos profesorius, politikas, Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, sovietų sąjungos politinis kalinys, kankinys, šiandien žengiantis palaimintojo beatifikacijos bylos keliu Mečislovas Reinys. Prie jo biografijos jau daug metų dirba Lietuvos dvasininkijos mokslo atstovai bei garbūs istorikai. Tarp jų savo tyrimais arkivyskupo M. Reinio gyvenimo kontekste, viena iškiliausių yra istorikė, dr. Aldona Vasiliauskienė, paskelbusi ne vieną mokslinį ir publicistinį straipsnį bei monografiją“.
Pakviesta žodžiui straipsnio autorė kalbėjo apie savo keturias keliones į Vladimirą: du kartus 2010 metais ir du kartus 2012 metais. Akcentavo, kad kiekviena kelionė turėjo savo tikslus, uždavinius, siekius ir visa apie ką buvo mąstyta, svajota, globojant Dievo tarnui Mečislovui Reiniui, buvo įgyvendinta.
Keli faktai iš M. Reinio gyvenimo ir veiklos
Radijo klausytojams buvo glaustai priminta arkivyskupo Mečislovo Reinio asmenybė, ryškus, kupinas pasiaukojimo gyvenimo kelias: nuo kunigo (1907), vyskupo (1926) iki arkivyskupo (1940); nuo pedagoginio darbo gimnazijoje (1915) iki profesoriaus Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete (1922); psichologijos terminijos kūrėjo (1921), nuo profesoriaus iki Lietuvos katalikų universiteto steigėjo ir šios institucijos rektoriaus – kanclerio (1932); nuo tuo metu itin reikalingų populiariai parašytų mokslinių straipsnių iki išsamių darbų ir studijos ,,Rasizmo problema” (1939); nuo mokslininko iki Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko (1939); nuo žymaus visuomenininko (M. Reinys du kartus buvo rinktas „Ryto“ draugijos, neseniai minėjusios 100-metį, pirmininku) iki užsienio reikalų ministro (1925 09 25–1926 04 20)... Visose srityse M. Reinys sugebėjo pasiekti aukštumų. Tačiau tos aukštumos – nebuvo karjeristo, dažniausiai sietino su egoistu, kelias. Jis nepavargdamas kantriai ir atkakliai ėjo–ėjo meilės Dievui, Tėvynei ir Žmonėms keliu, likdamas ištikimas savo idealams net ir tada, kai tas kelias vedė nuo įkaito kančių Lukiškių, Daugpilio ir Smolensko kalėjimuose 1919 m. iki antrojo suėmimo 1947 m. birželio 12 d. (suėmus Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, Lietuvoje liko vienintelis vyskupas – Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas).
M. Reinys daugiau pusę metų laikytas Vilniaus KGB rūsiuose, dažniausia tardytas naktimis, siekiant įrodyti jo nusikaltimus sovietinei valstybei. 1947 m. gruodžio 25 d. jam praneštas Ypatingojo posėdžio nuosprendis: Už Baudžiamojo kodekso straipsnių (17–58–1a; 58–10 II d.; 58–11) pažeidimus, t. y. tėvynės išdavimą, dalyvavimą antitarybinėse nacionalistinėse organizacijose ir antitarybinę agitaciją, nuteistas 8 metams bausmės griežto rėžimo kalėjime (Vladimiro centrale), konfiskuojant asmeninį turtą.
Ypatingame vagone, griežtai izoliuotas nuo kitų kalinių, garbus dvasininkas išvežtas į Vladimiro kalėjimą, kurį pasiekė 1948 m. sausio 20 d.
Vladimiro centralas – ypatingai griežto rėžimo kalėjimas, kuriame kartu su įvairių tautų žymiais žmonėmis kalėjo ir mirė Lietuvos valstybės, mokslo ir kultūros veikėjai – mūsų tautos elitas. Šiame kalėjime paskutinius savo gyvenimo metus (beveik šešerius metus) buvo kankinamas ir Dievo tarnas. 1953 m. lapkričio 8 d. 18 val. M. Reinys užbaigė gyvenimo kančias. Palaidotas Vladimiro miesto kapinėse, esančiose prie kalėjimo, 11 d. naktį 2 val. 30 min. nežinomoje vietoje. Šiuos faktus liudija M. Reinio byloje esantys dokumentai.
M. Reinio jau nebėra, o 1954 m. pradžioje į kalėjimą ateina telegrama. Vilkaviškio vyskupijos kunigas Alvydas Dvaranauskas sveikina arkivyskupą Mečislovą Reinį su 70-mečiu – tai kraupi žinia.
Dar baisesnis faktas, kad žinia apie M. Reinio mirtį giminaičius pasiekia tik po pusmečio. M. Reinio seseriai Julijonai Martinėnienei (vienintelei nepatyrusiai Sibiro kančių) apie brolio mirtį pranešta tik 1954 gegužės 28 d. Šį pranešimą pagreitino kun. Jono Skardinsko 1954 m. balandžio 30 d. parašytas laiškas Vladimiro kalėjimo viršininkui. Kunigas rašo, kad M. Reiniui siunčiami siuntiniai ir pinigų perlaidos grįžta, iš M. Reinio nesulaukiama laiškų. Tad klausiama: jei M. Reinys gyvas – tai koks jo adresas, jei ne – tai kada mirė ir kur palaidotas.
Pirmosios kelionės į Vladimirą
Nepriklausomybės aušroje 1988–1989 m. kun. Edmundas Paulionis, žurnalistė Aldona Kudžmaitė (1923 06 23–1993 01 05) ir Viktoras Petkus (1928 05 27–2012 05 01), vėliau Regimantas Paulionis ir Sigitas Luneckas vyko į Vladimirą ieškoti arkivysk. M. Reinio kapo. Sužinojo, kad jis palaidotas bendrame kalinių kape ir nėra jokių galimybių identifikuoti palaikų. Į Lietuvą jie parvežė tik žemių iš kapinių, filmuotą medžiagą ir arkivyskupo nuotrauką iš bylos, kurioje buvo vos pora lapelių. Jiems buvo pasakyta, kad daugiau jokių dokumentų nėra – taigi ir tikros bylos nėra...
Parvežta žemė buvo įdėta į kapsules ir palaidota: 1990 m. liepos 15 d. šviesios atminties monsinjoro Petro Baltuškos (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13) iniciatyva Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje, simboliniame kape, kartu pašventintas arkivysk. M. Reiniui pastatytas kryžius (autorius daugailiškis Edvardas Mozūra, 15 metų praleidęs lageriuose). Dalį lėšų paminklui surinko Bronius Kviklys (iš Čikagos), aukojo kun. Juozas Čepėnas iš Kauno, Amerikoje gyvenantis jo brolis Algirdas Čepėnas ir kiti asmenys.
Kita kapsulė su žemėmis įmūryta Vilniaus Arkikatedros Bazilikos Kankinių koplyčios dešinėje sienoje (2000 06 12), o po savaitės birželio 18 d., minint arkivysk. Julijono Steponavičiaus devintąsias mirties metines, tuometinio administratoriaus kun. Gintaro Petronio iniciatyva minėtoje koplyčioje pašventintos sienoje įtaisytos plokštės su arkivysk. M. Reinio ir arkivysk. J. Steponavičiaus bareljefais (skulptorius – Kęstutis Balčiūnas iš Marijampolės).
Pastangos patekti į Vladimirą
Žinant, kad Vladimire M. Reinio archyvinės bylos nėra, pastangos patekti į šį archyvą daug kam atrodė bereikalingos ir net juokingos... Beveik tris metus jos užsitęsė. Ir tik tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Rusijos Federacijoje pono Antano Vinkaus dėka davė rezultatų: buvo gauta personali Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministro nota darbui prie Vladimiro kalėjimo bylų.
Pirmoji, po kurio laiko ir antroji kelionė buvo darbinės. Dirbta prie 3 bylų: Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio, kun. Vlado Mirono ir ukrainiečio studitų ordino archimandrito 2001 m. jau paskelbto palaimintuoju Klementijaus Šeptyckio bylų.
M. Reinio bylos pagrindu žurnale „Genocidas ir rezistencija“ išspausdintas platus straipsnis. Tai tarsi tęsinys dar 2005 metais čia spausdinto šaltinio „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: laiškai iš Vladimiro kalėjimo“.
Iš kelionių į Vladimirą, darbo archyve, pažinties su atsakingais administracijos darbuotojais parašyta daugybė publikacijų periodikoje. Rašyta apie patį Vladimiro miestą, ten esančios vienintelės katalikų bažnyčios tituluotas Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės vardu istoriją, ten dirbusius ir dabar dirbančius dvasininkus, seseris felicijietes.
Iš 2010 metų kelionių ir Vladimire atliktų darbų išspausdinti 27 straipsniai: „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“, „Mokslo Lietuva“, „Utenis“, „Utenos apskrities žinios“, „Voruta“.
Iš 2012 m. kelionių periodikoje publikuota 14 straipsnių: 7 straipsniai 2012 m. ir 7 straipsniai 2013 m. – jau minėtuose leidiniuose: dar keli straipsniai laukia savo eilės.
Reikia pasidžiaugti, kad Kanadoje leidžiamas laikraštis „Tėviškės žiburiai“ spausdinta gausiai iliustruotą straipsnių ciklą „Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimas Vladimire“. Be to, išspausdinti 6 moksliniai straipsniai (vienas jų Lvovo mokslinių straipsnių rinkinyje ir rusų kalba. Jame pravestos paralelės tarp M. Reinio ir K. Šeptyckio – Vladimiro centralo kalinių). M. Reinys ir Vladimiro kalėjimas įvairiais aspektais nagrinėti straipsniuose, išspausdintuose moksliniuose leidiniuose.
Vladimiro miesto kapinėse prie Memoriale 2010 m. spalio 30 d. atidengtos paminklinės lentos mons. Robertas Šalaševičius (2012 10 06).Nuotrauka iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Kiekvienos kelionės metu buvo padaryta nemažai nuotraukų, kurios susistemintos ir rodytos mokslo konferencijose (Pasaulio lietuvių simpoziume, Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime, Pabaltijo mokslo istorikų ir Mokslo istorikų konferencijose, mokinių konferencijose mokyklose (Skapiškis, Bazilionai), parapijų salėse (Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijos salėje, Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos salėje). Apie M. Reinio įamžinimą Vladimire kalbėta Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje, įvairiuose renginiuose bei susitikimuose.
Paminklinė lenta Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje
Reikia pasidžiaugti, kad 2012 m. spalio 6 d. į Dievo tarnui M. Reiniui paminklinės lentos (skulptorius Vitalijus Valentinovičius Leksas) Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje šventinimo iškilmes atvyko atsakingų Lietuvos valstybės atstovų, Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris, Vilniaus arkikatedros administratorius mons. Robertas Šalaševičius, vietos gyventojų. Paminklinę lentą atidengė LUR viceministras Evaldas Ignatavičius, pašventino šv. Mišias aukojęs ir pamokslą pasakęs Dievo Motinos vyskupijos Maskvoje arkivyskupas metropolitas Pavelas Pecci (Paolo Pezzi). Šiai šventei straipsnio autorė parengė lankstinuką M. Reiniui, kurio, kaip ir paveikslėlio su malda išleidimą (rusų ir lietuvių kalbomis) finansavo Lietuvos Užsienio reikalų ministerija. Lankstinukai ir paveikslėliai rusų kalba palikti Vladimiro bažnyčioje bus dalijami į šį miestą gausiai atvykstantiems iš įvairių pasaulio kraštų katalikams. Tad galima tikėtis, kad žinios apie M. Reinį plačiai pasklis. Plečiantis žinioms, reikia manyti, formuosis ir pamaldumas į Dievo tarną M. Reinį. Tad reikia turėti didžiulę viltį, kad visa tai prisidės prie pozityvios Beatifikacijos bylos baigties.
Akademikas Algirdas Gaižutis – M. Reinio giminaitis
LEU rektorius akademikas A. Gaižutis pasakojo apie močiutę Reinytę, kuri jį augino keletą metų, kol mama, o vėliau ir tėtis, kentėjo Sibire. Iš vaikystės ateinantys prisiminimai labai brangūs, ir svarbūs žmogaus brandai, jo kelio pasirinkimui. Akademikas kalbėjo į atlaidus atvykstančių kunigų ypatingą dėmesį ir pagarbą močiutei, kurio tuo metu, jis būdamas vaikas, nesuprato.
Akademikas iškėlė M. Reinio asmenybės didybę, sugretindamas ją su kitais to laikmečio žymiais veikėjais, mokslininkais, dvasininkais. Jie visi kartu formavo visuomenę, tautos sampratą, diegė atsakomybės bei pareigos jausmą, dvasingumą, dorą, tikėjimą ir meilę.
Rektorius kalbėjo apie M. Reinio vardo įamžinimą LEU: įkurtas Arkivyskupo M. Reinio krikščioniškosios antropologijos tyrimų centras (2005 04 27), atidaryta Arkivyskupo Mečislovo Reinio auditorija (2008 11 07).
Akademikas A. Gaižutis kalbėjo, kad jau seniai pribrendęs reikalas išleisti arkivyskupo Mečislovo Reinio „Raštus“, nes žymių to laikmečio veikėjų A. Maceinos, S. Šalkauskio ir kitų jau išleisti. Akademikas kalbėjo, kad bus dedamos visos pastangos šį tikslą įgyvendinti.
Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas Antanas Vilūnas
Savo įspūdžiais iš kelionės į Vladimirą dalijosi Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas, UAB "Vilava" generalinis direktorius Antanas Vilūnas. „Marijos radijo“ klausytojams A. Vilūnas kalbėjo, kad 2010 m. spalio-lapkričio mėn. kelionės metu Dievo tarno M. Reinio vardas buvo įamžintas keliais aspektais: bažnyčioje pakabintas M. Reinio portretas (tai giminaičio akademiko Algirdo Gaižučio dovana), kitas M. Reinio portretas padovanotas Vladimiro kalėjimo muziejui (tai Utenos savivaldybės mero Alvydo Katino dovana); parengtas M. Reiniui skirtas kilnojamas stendas bažnyčioje; dr. A. Vasiliauskienė skaitė pranešimus dvejose konferencijose (bažnyčioje ir plačiai visuomenei – muziejuje), o svarbiausia Vladimiro miesto kapinių memoriale atidengta paminklinė lenta arkivyskupui užsienio reikalų ministrui M. Reiniui.
A. Vilūnas kalbėjo: „Buvau nustebintas šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje, kurias aukojo per 10 kunigų. Itin gausi dvasininkų delegacija atvyko iš Ukrainos (kartu su paminkline lenta M. Reiniui, buvo atidengta lenta ir ukrainiečiui Klementijui Šeptyckiui). Tarp besimeldžiančių dvasininkų buvo ir Vilniaus Šv. Onos bažnyčios rektorius mons. Kęstutis Latoža... Vladimire didžiulį įspūdį paliko bendravimas su katalikiškos parapijos klebonu Sergiejum Zujevu, jo dėmesys ir pagarba mūsų tautiečiui, arkivyskupui M. Reiniui. Susipažinta ir maloniai bendrauta su šiame mieste gyvenančiu lietuviu verslininku Ramūnu Babensku“.
A. Vilūnas pasidžiaugė šviesios atminties Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonomonsinjoro Petro Baltuškos (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13) atliktais darbais, įamžinant M. Reinio vardąne tik Daugailiuose, Utenos krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Paminėjo, kad M. Reinio atminimą saugo ir Daugailių pagrindinės mokyklos muziejus, kuriam vadovauja mokytoja Rita Jurkevičienė – čia sukaupta nemažai įvairių eksponatų... Tačiau A. Vilūnui, kaip Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkui didžiausias širdies skausmas yra netoli Daugailių esanti M. Reinio gimtinė Madagaskare ir jos likimas...
Rusų tautybės asmenų dėmesys M. Reiniui
„Marijos radijo“ laidos „Religija, mokslas ir kultūra“pabaigoje straipsnio autorė akcentavo keletą faktų: Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios klebono t. Sergiejaus Zujevo asmenybę (šioje parapijoje dirba nuo 2004 m., apie jį parašytas platus straipsnis „Lietuvos aidas“, 2010. Spalio 13. Nr. 239, 240, 241. P. 6–7). Kunigo didžiulė meilė, pagarba Vladimiro kalėjimo – centralo kaliniams kankiniams ir netgi kaltės jausmas už sovietų vykdytą ateistinę nužmoginimo politiką. T. Sergiejaus noras ir pastangos ne tik įamžinti arkivyskupo M. Reinio vardą paminkluose – tai jo didelių pastangų dėka bažnyčioje pašventinta M. Reiniui paminklinė lenta – bet ir plačiai paskleisti apie jį žinias...
Paminklinė lenta Dievo tarnui M. Reiniui Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje (2012 10 06)
Kitas akcentas – stačiatikių protojerėjo Georgijaus Gorbačiuko– Vladimiro dvasinės seminarijos rektoriaus, dalyvavusio atidengiant M. Reinio paminklinę lentą ir ją pašventinant, susidomėjimas mūsų – lietuvių Dievo tarnu. Jis pasakė, kad M. Reinio asmenybė jį labai sudomino ir jis savo studentus seminaristus ragins tyrinėti M. Reinio veiklą...
Tad neatsitiktinai straipsnio autorė buvo pakviesta į tarptautinę mokslinę konferenciją „Pokrovskio skaitymai“ (2012 11 30). Vykstant į konferenciją Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris, Vilniaus arkikatedros administratorius mons. Robertas Šalaševičius bei Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės rektorius kun. Vaidas Vaišvilas, įdėjo Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos paveikslėlių – kalendorių bei Dievo Gailestingumo paveikslų, kurie buvo įteikti konferencijos dalyviams. Iš Lietuvos atvežtas dovanas t. S. Zujevas, tapęs naujai sukurto dekanato dekanu, džiaugėsi galėsiąs išdalinti parapijose.
Padėka mecenatams
Dar 2012 m. t. Sergiejus Zujevas bandė organizuoti savo parapijiečių piligriminę kelionę į Lietuvą M. Reinio keliais – deja, mūsų rengtas projektas dėl daugelio priežasčių sužlugo. Tačiau pati idėja tebegyvuoja, tikėkimės, kad gal ją pavyks realizuoti šią vasarą, minint M. Reinio 60-ąsias mirties metines.
Po „Marijos radijo“ laidos„Mokslas. Religija. Kultūra“. Iš dešinės: „Marijos radijo“ talkininkas Kunigų seminarijos klierikas mgsr. Nerijus Pipiras, laidos vedėjas prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas UAB „Vilava“ generalinis direktorius Antanas Vilūnas (2012 02 14)
Tačiau tokioms kelionėms būtini mecenatai: 2010 m. antroji kelionė vyko geranoriškos p. Antano Vilūno pagalbos dėka, parėmė Versmės leidyklos, leidžiančios knygų seriją „Lietuvos valsčiai“ vadovas Petras Jonušas, jau minėtas mons. Petras Baltuška (jis ne tik finansiškai parėmė, bet pritarė ir skatino pačią pirmąją kelionę į Vladimirą).
Būtų nepaprastai gražu ir kilnu, jeigu Vladimiro katalikams parapijiečiams pavyktų įgyvendinti jų svajonę – kelionę į Lietuvą M. Reinio keliais... Tad jeigu į Lietuvą M. Reinio keliais ruošiasi atvykti katalikai rusai iš Vladimiro, tai kuo, sakykime, mes lietuviai prastesni, kad negalėtume nuvykti į Vladimirą, pasidžiaugti ten atliktais darbais įamžinusiais lietuvio M. Reinio vardą... Tikiu, kad ir šioms kelionėms mecenatų atsirastų...
Laidos „Religija, mokslas ir kultūra“ dalyviai dėkojo profesoriui Alfonsui Motuzui, kuris ėmėsi tokios gražios iniciatyvos – pagarsinti M. Reinio vardo įamžinimą Vladimire per „Marijos radiją“, - tai pirmas tokio plataus masto renginys artėjančiai 60-mečio mirties dienai 2013 m. lapkričio 8-ąją.
Atgal
.jpg)
(1).png)
