Religija
Dievas ir jo uždarymas į muziejų
„Visi, kurie girdėjo, stebėjosi...“
Č.H.Sperdženas
Mes turime nesiliauti stebėjęsi didingais Dievo stebuklais. Kiekvienam tikinčiajam atpirkimas yra nuostabiausias, kai patiriamas asmeniškai. Jėzus turėjo palikti sostus ir karališkas privilegijas viršuje, kad atsiduotų gėdingai kančiai už tave čia, žemai. Tai pats didžiausias malonės stebuklas. Tegul tavo siela paskęsta nuostaboje, nes nuostaba šiuo atveju yra labai praktiškas jausmas. Šventa nuostaba sužadins tavyje dėkingą garbinimą ir nuoširdų dėkojimą. Ji įdiegs tavyje dievobaimingą budrumą; tu bijosi nusidėti tokiai meilei. Jusdamas galingo Dievo buvimą ir suvokdamas Jo brangaus Sūnaus dovaną, tu nusiausi nuo kojų batus, nes vieta, kurioje stovi, šventa. Tuo pat metu būsi pakylėtas į šlovingą viltį. Jeigu Jėzus padarė dėl tavęs tokių nuostabių dalykų, suprasi, kad ir dangus nėra tau nepasiekiamas. Ar gali mus dar kas nustebinti, jei jau kartą nustebino ėdžios ir kryžius? Ar liko dar kuo stebėtis žmogui, kuris jau pamatė savo gelbėtoją?
Brangus skaitytojau, galbūt dėl tau būdingo ramumo ir vienišumo tau vargiai pasisektų pamėgdžioti Betliejaus piemenis, kaip jie pasakojo, ką matė ir girdėjo. Tačiau tu gali bent jau papildyti garbintojų būrį prie Jo sosto- stebėtis tuo, ką padarė Dievas.
Saulės laikrodis
Bruno Ferrero
Vienas Rytų valdovas, grįždamas iš kelionės po Vakarų šalis, parvežė savo pavaldiniams, dar nemokėjusiems skaičiuoti valandų, saulės laikrodį. Ši ypatinga dovana pakeitė karalystės žmonių gyvenimą. Žiūrėdami į laikrodį, jie greitai išmoko padalyti dieną į valandas ir tinkamai paskirstyti laiką. Jie tapo punktualūs, tvarkingi, patikimi, uolūs. Todėl jau po poros metų jų gerovė išaugo ir jie susikrovė didžiulius turtus. Kai valdovas mirė, geraširdžiai, klestėte klestėję pavaldiniai nusprendė pastatyti paminklą tauriam valdovui.
Kadangi saulės laikrodis buvo karaliaus gerumo ir pavaldinių turtingumo simbolis, karalystės gyventojai aplink laikrodį sumūrijo nuostabią pilį su žvilgančiu aukso kupolu. Kai pilis iškilo ir aukso kupolas uždengė brangųjį laikrodį, saulės spinduliai, žinoma, negalėjo iki jo prasiskverbti.
Šešėlio linija, saulės dėka rodžiusi žmonėms valandas, išnyko, ir laikrodis neteko prasmės. Karalystės gyventojai nebebuvo punktualūs, ėmė vėluoti, tapo ne tokie uolūs. Kiekvienas darė savo, negalvodamas apie artimą. Ir visa karalystė nuskurdo.
*
Įžvalgu, tiesa? Bet ar šiandien mes nedarome to paties, uždarydami Dievą į muziejų ar paversdami jį kapinių sargu?
Parinko E.Mažeika
Atgal
.jpg)
(1).png)
