VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Rinkimai

04 04. Ką išsirinksim, tą turėsim

Vaclovas Volkus

Didžioji dalis pretenduojančių kandidatais į prezidentus yra deleguojami partijų, jų atstovų tarpe vis mažiau lieka moralaus ir švento, bet manančių, kad jie turi teisę gyventi nevaržomai, leidžiantys sau šalies interesus painioti su savo, savo partijos siekais, gyventi geriau valdomųjų sąskaita. Nesusimąstoma tautos dvasinio paveldo puoselėjimu, globalizacijos – kosmopolitizmo akivaizdoje tautos savasties išlikimu. Nesuvokiama, kad tautos išlieka ne vien duona gyvos.

Ikirinkiminis periodas, įsisiūbuojanti rinkiminė kampanija parodo, kad kai kuriems pretendentams – partokratams siekiantiems būti valstybės vadovais dėl tautinės sąmonės ribotumo, intelektualumo, kompetencijos stokos tai yra svetima, nesuvokiama. O kas svetima, nesuvokiama apie tai ir nekalbama, nesusimąstoma.

Kyla konkretus klausimas – kas tie dvylika pretendentų siekiančių registruotis į Lietuvos valstybės prezidentus? Ko jie eina į rinkimus? Ką iki šiol nuveikė ir ką žada nuveikti Lietuvai? Siekti tautos gerovės, apginti ją nuo įžūlios penktos kolonos remiamos iš užsienio užmačių? Manau, toli gražu ne. Be mažos išimties juos vilioja garbė ir turtiniai dalykai, būti matomai. Tokias tendencijas liudija praeities kadencijos Seimo sudėtis ir jo veikla.

Partijoms iš savo tarpo pasiūliusioms į dabartinės kadencijos Seimą geriausius iš geriausių sąrašinius be nedidelės išimties ir nesąrašinius, vos metams tepraėjus išrinktaisiais tepasitiki vos 25 procentai rinkėjų – ką liudija gyventojų apklausos statistika. Kodėl nepasitikima? Ir kairiųjų, ir dešiniųjų žadėti pažadai pamiršti, partijų ideologiniai nuostatai – socialdemokratų, DP neatspindi jų praktinės veiklos turinio, tautos gerovės siekių. Socialinė atskirtis didžiulė, ji gilėja ir platėja, progresiniai – tarifiniai mokesčiai likę popieriuje, elito atlyginimai, visokios prigalvotos priemokos, privilegijos – kalba apie jų gerbūvį neproporcingai – aukšta lyginant su daugumos gyventojų gerbūviu. Vienam poliaus gale prabanga, kitam – skurdas, sunkiai galą su galu suduriantys bėga svetur duoneliauti. Įžūlus, begėdiškas atvejis, kada valdantieji, pasitelkę teismus nusprendė pirmoje eilėje krizės metu apkarpytus atlyginimus atkurti sau – su tūkstantinėmis algomis su priedais, dar gi pasididinami atlyginimus, o ne daugumai – biudžetininkams, mažai uždirbantiems, pensininkams, kurie to atkūrimo gali ir nesulaukti.

Valdančiųjų amoralumas, pažadų išdavystė, LLRA nepagarba Konstitucijai, lietuvių valstybinei kalbai, nesantaikos kurstymas veda prie politinio nestabilumo, nepasitikėjimo valdžia, nepagarba teisėtvarkai. Tautos garbė yra teisingumas, o ne deklaruojama teisė yra mūsų valstybės tikrovė. Šios tikrovės akivaizdoje ruošiamasi rinkti prezidentą.

Daugelis faktų liudija, kad daugumai valdantiesiems – vadinamam elitui, pretendentams į prezidentus yra svetimi amžinumo paženklinti Dekalogo dėsniai, kuriuos prieš du tūkstančius metų priminė apaštalas Paulius: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvės. Tik dėl tos laisvės nepataikausite kūnui. Stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“.

Manau, kad dauguma kandidatų į prezidento postą toli gražu neatstovauja, anot apaštalo Pauliaus „su meile tarnauti“ tautai. Kai kurie jų visiškai nesuvokia prezidento atsakomybės. Ją užgožusi sąmoninga savireklama, kitus užvaldęs psichiškai keistas emocinis ir dvasinis būvis siekti nepasiekiamo.

Manau, kad teisingumas laisvoje Lietuvoje reikalauja turėti drąsios ir ryškio asmenybės, nepriekaištingos reputacijos, dorovinio autoriteto, lietuvybę puoselėjančio prezidento.

Manau, kad pretendentas į prezidentus turėtų būti išsilavinęs, nepartinis, atstovaujantis ne kokios tai partijos, o visos tautos socialinio teisingumo ir protingumo lūkesčius. Esamomis sąlygomis Lietuvai reikia tokios asmenybės, kuri šventai stovėtų Konstitucijos sargyboje – už valstybės teritorinį vientisumą, kad tautos paveldas – valstybinė lietuvių kalba neturėtų būti derybų ar politinių susitarimų objektu.

Realus pretendentas į prezidentus yra socialdemokratų partijos remiamas socialdemokratas Zigmantas Balčytis. Ši partija su socialdemokratijos iškaba ir reklaminiais rinkiminiais pažadais realiame valstybės gyvenime neatstovauja fizinį darbą dirbančius, vargstančiuosius, galą su galu nesuduriančius, daugelį dešimtmečių dirbusių – pensinio amžiaus žmonių. Ji toli nuo Lietuvos socialdemokratijos tėvo Stepono Kairio programinių nuostatų, tarpukario Lietuvos socialdemokratų, lietuvybės puoselėjimo. Z. Balčytis būdamas asmeniškai supančiotas partijos praktinės veiklos nuostatais nebus pajėgus matyti valstybės interesų visumos. Veržimasis į Euro parlamentą ir tuo pačiu noras būti prezidentu primena „dvarų rūmų“ dvariškių sindromą. Iš jo naujovių, kuris inicijuotų stagnacinį gyvenimą, stabdytų gilėjančią socialinę atskirtį nėra ko tikėtis.

Vienos iš skaitlingiausių partijų – Darbo partijos sprendimas siūlyti ir remti Artūrą Paulauską kandidatu į prezidentus visuomenėj buvo netikėtumas, atrodo, lyg partijoj nebūtų rimto kompetentingo žmogaus. Tai garbėtroška, nesugebėjęs išsilaikyti Seime politinėse pozicijose, pagarsėjęs žemės grobimu Vilniaus priemiestyje Tarandėje, netekęs rinkėjų pasitikėjimo su savo „Naujosios sąjungos“ partijos šūkiu „nusipelnėm gyventi geriau“, bankrutavęs. Pasinaudojęs atviraširdžiu Viktoru Uspaskichu su savo partijos likučiais perėjo į Darbo partiją ir po jos vėliava tapo Seimo nariu. Tai besiblaškanti, niekur ilgesniam laikui nepritampanti politinė figūra, mėgstanti afišuotis, tolima nuo Lietuvos tautinių interesų.

Likusius keturis pretendentus į prezidentus rinkėjai prisimena: vienus teistus už kriminalinius nusikaltimus arba iki ausų praskolinusius savivaldybes, kitus - girtavusius, anot žmonių „iki dugno pasiekimo“, kitus – tarptautiniu mastu pagarsėjusius Lietuvos šmeižikus. Kiekvienas jų galėtų surinkti 2-4 procentus savo šalininkų balsų.

Manau, kad dabar esanti prezidentė Dalia Grybauskaitė, nežiūrint pretendentų ir jų šalininkų kritikos savo savybėmis, darbo patirtimi, krašte ir už jo ribų įvaizdžiu, Lietuvos reprezentavimu yra pirmaujanti pretendentų tarpe.

Atgal