VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Šeima ir lyčių santykiai

08 10. Aš nenoriu būti kvotinė moteris

Kotryna Tamkutė

Praeitą savaitę Seimo posėdžių sekretoriato rankose atsidūrė trijų socialdemokratų partijos atstovių parengta Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pataisa, kuria siekiama įpareigoti valstybės ir savivaldybių institucijas, kad jų „įmonių, biržinių bendrovių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų valdybose būtų ne mažiau 30 proc. vienos lyties atstovų“.

Iš pirmo žvilgsnio, kaip visuomet, labai graži idėja. Ne pirmas kartas, kuomet tiek atskirų valstybių, tiek tarptautinės bendruomenės institucijų koridoriuose vaikščioja užmojai skirtingais būdais taikant kvotas įprasminti ir įtvirtinti kiek įmanoma platesnį moterų įtraukimą bei visuotinį atstovavimą. Paskutinis tokių siekių – Europos Sąjungos nuostata iki 2020-ųjų įtvirtinti 40 proc. moterų atstovavimą visoje bendrijoje. Lietuvoje taip pat šis klausimas keliamas jau ne pirmi metai, tačiau vienintelis pasiekimas - Lietuvos socialdemokratų partijos statute įtvirtintos 40 proc. lyčių kvotos sudarant rinkiminių kandidatų sąrašus. O ir Prezidentės pozicija šiuo klausimu itin griežta: “Lietuvoje nereikalingos kvotos moterims į vadovaujančius postus”.

Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima

Siūlymas įvesti kvotas įmonių vadovų pozicijoms užimti – tiesioginis Vakarų demokratijos atkartojimas,  apeliuojant į šių valstybių, ypač Skandinavijos šalių, sėkmės su laimingomis pabaigomis istorijas. Tačiau problema yra ta, kad nėra atsižvelgiama tiek į esamą valstybių padėtį, tiek istorinį kontekstą. Svarbu prisiminti, kad šios šalys turi ilgametes demokratijos tradicijas, o su lyčių lygybe ir vienodų galimybių užtikrinimu jose dirbama ne vieną ir ne du dešimtmečius.

Maža to, Lietuvai kvotų įvedimas - tai sprendimas, reiškiantis atgrasų valstybės įsikišimą ir kiekvieną asmenį individualizuojančių dalykų – išskirtinumo ir savarankiškumo – paneigimą. 30 proc. atstovavimo slenksčio įtvirtinimas remiasi tikslingu prioritetų, veiklos krypčių ir darbuotojų pasirinkimo nustatymu konkrečiai įstaigai ar organizacijai trečiosios šalies rankomis. 

Demokratija remiasi pasitikėjimu ir savanorišku atstovavimu

Būtent tai apsprendžia savaveiksmių jėgų, kuriančių iniciatyvos laisvę, ir demokratijos bendrąja prasme paneigimą individo ir visuomenės gyvenime. Žmogus, nepaisant jo išskirtinumo, savo vertės pajautimo, būdo ar kitų savybių yra įstatomas į tam tikrus rėmus. Tai naikina skirtingus interesus ir jų skirtingą suvokimą. Šiuo atveju sukuriamas dirbtinis moters interesas vienai ar kitai pozicijai, o ne skatinamas jos tobulėjimas ir savęs atradimas.

Atstovavimas šiuolaikinėje visuomenėje yra esminis demokratijos principas. Tai - skirtingų bendruomenių, individų, organizacijų ar grupių interesų perkėlimas į politinę darbotvarkę. Įvedant kvotas, galios delegavimas pasidaro priverstinis, o asmuo imamas vertinti atsižvelgiant į lytį, o ne į jo gabumus, įgūdžius bei kompetencijas. Tokiu būdu pažeidžiamos vyrų teisės, o moterims atimama galimybė pačioms eiti konkurencijos ir tobulėjimo keliu.

 Kyla klausimas, ar mes taip stipriai nepasitikime moterimis? Ar manome, kad jos negali pačios savarankiškai atstovauti savo interesų - išsakyti idėjas, burtis į bendruomenes, kurti verslus ir pačios pasiekti vadovaujančias pozicijas, nors gali ir nori tai padaryti?

Vertinant įstatymo pataisą, atrodo, kad taip. Tokie barjerai, kaip siūlomas 30 proc. vienos lyties slenkstis, teigia, kad moterys yra nepajėgios dalyvauti konkurencinėje kovoje su vyrais, tad jas reikia “stumtelėti” arba “pakelti” aukščiau. Gal jau pats laikas nustoti žeminti moteris? Juk kvotų taikymas – tai dvigubi standartai, sąlygojantys neefektyvumą ir naikinantys demokratijos kokybę.

Kvotos – atvirkštinis procesas lygybei pasiekti

Tam, kad būtų pasiekta lygybė, nereikia vadovautis šūkiu „iš visų pagal galimybes, visiems pagal poreikius“. Reikia siekti žmogaus teisių užtikrinimo ir realizuoti jas didinant informuotumo, išsilavinimo, dalyvavimo ir infrastruktūrinius valstybės pajėgumus.

Lietuva visą nepriklausomybės laikotarpį eina teisingu keliu. Žingsnis po žingsnio visuomenė kratosi sovietmečio palikimo - priverstinės lygybės, nesavarankiškumo ir abejingumo, įsišaknijusi pavaldinio kultūra yra keičiama piliečio - žmonės atranda erdves, kur tobulėti, kur realizuoti save, valstybė mokosi nebekurti bendrų tikslų. Po truputį ji imasi teikti bendras galimybės ir formuoti visiems bendras taisykles.

Pačios moterys ima suvokti, kad lyčių lygybės klausimas visgi yra ne tik socialinės, bet ir politinės darbotvarkės klausimas. Lietuva – viena iš labai retų šalių, kur moterys turi 2 iš 3 aukščiausiųjų valstybės pareigūnų postų. Nuo 2009 metų Respublikos Prezidento ir nuo 2013 metų Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas eina moterys. Jų, išrinktų į Lietuvos Respublikos Seimą, dalis padidėjo 5 proc. – nuo 18 proc. 2008 metais iki 23 proc. 2012 metais, Europos lyčių lygybės instituto 2013 metais parengtame tyrime „Lyčių lygybės pažangai skirtų institucinių mechanizmų efektyvumas“ Lietuva įvertinta 10 balų iš 10, o bylų, susijusių su lytine diskriminacija, kiekvienais metais sumažėja perpus.

Atsigręžus atgal, akmeniu pavirstama

Ar po tokių pasiekimų vis dar norisi grįžti atgal? Įsivesti lyčių kvotas ir teigti, kad modernėjame, kad leidžiame kurti ir tobulėti? Kad kuriame patys sau ir kitiems alternatyvas, o ne reguliavimus ir limitus, kad ieškome sprendimo būdų, o ne formuojame barjerus? Kad atsisakome stereotipų ir baimių, kad juos pakeičiame realiais pavyzdžiais ir įgyvendintais darbais?

Situacijos gerėjimas rodo, kad moterų įtraukimo ir atstovavimo problemos sprendimo būdų ieškoti toli nereikia. Jie pirmiausia glūdi mumyse ir mums belieka tik atlikti namų darbus: išsilaisvinti iš per amžius trunkančio įstrigimo patriarchaliniame savęs suvokime, iš nepagrįstų stereotipų ir baimių bei spręsti problemas iš vidaus peržvelgus įvairiausius aspektus - nuo visuomenės švietimo iki valstybės vykdomos politikos bendrąja prasme (šeimos politikos, alternatyvių socialinių paslaugų, valstybės taikomų standartų įsidarbinimui ir kt.).

Ir tam nereikia jokios pozityviosios diskriminacijos, tik dar labiau stiprinančios atskirtį ir savęs pozicionavimą vienoje ar kitoje barikadų pusėje. O riba tarp pozityviosios ir tikrosios diskriminacijos yra labai nežymi.

Atgal