VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Šeima ir lyčių santykiai

11.06. 10 metų - tiek siūloma maksimaliai saugoti embrioną

 Pagalbinio apvaisinimo įstatyme siūloma numatyti maksimalų embrionų saugojimo terminą. Jeigu Seimas pritartų, embrionai pagal sutuoktinių (sugyventinių) raštu pareikštą valią jų lėšomis būtų saugomi informuoto paciento sutikime nurodytą terminą, bet ne mažiau kaip dvejus metus nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios ir ne ilgiau kaip dešimt metų. 

Tokias nuostatas siūlo įteisinti Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narės Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Aušrinė Armonaitė, praėjusią savaitę kartu su kitais frakcijos nariais užregistravusi Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektą ir lydimąsias Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo pataisas.
Projekte siūloma naikinti draudimus ir prievoles poroms dėl „amžinojo" embrionų saugojimo ir skatinti embrionų donorystę.
Pagal siūlomą projektą, pasibaigus pagal sutuoktinių (sugyventinių) raštu pareikštą valią embrionų saugojimo terminui, mirus vienam ar abiem sutuoktiniams (sugyventiniams), taip pat pasibaigus santuokai ar registruotai partnerystei embrionų saugojimas gali būti tęsiamas valstybės lėšomis, jei abu sutuoktiniai (sugyventiniai) yra sutikę dėl embrionų panaudojimo donorystei, tačiau ne ilgiau kaip dešimt metų nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios. 
„Minimalus embrionų saugojimo terminas sutaptų su šiuo metu Pagalbinio apvaisinimo įstatyme nustatytu dvejų metų terminu, kuriam pasibaigus poros gali atsisakyti embriono, ir jis gali būti panaudotas donorystei. Maksimalus saugojimo terminas paremtas, visų pirma, pasauline medicinine praktika, vertinant tai, kad po ilgesnio termino yra menka tikimybė, jog embrionas išliks gyvybingas ir bus tinkamas pagalbiniam apvaisinimui", - sako projekto autoriai. 
Tačiau poroms, visų pirma, būtų suteikiama teisė pačioms spręsti, kokį racionalų laiką jos yra pasiryžusios savo lėšomis saugoti sukurtus, tačiau į moters organizmą neperkeltus embrionus. 
„Reikia pažymėti, kad poroms nebūtų pareigos ilgiau nei dvejus metus savo lėšomis saugoti embrionus. Šią pareigą galėtų perimti valstybė ir saugojimą iki 10 metų finansuoti valstybės biudžeto lėšomis. Tačiau ir šiuo atveju saugojimas negali būti betikslis - jis būtų susietas su porų vieninga valia dėl embrionų donorystės. Jei nėra sutikimo panaudoti sukurtus, tačiau neperkeltus į moters organizmą, embrionus donorystei, toks jų saugojimas būtų beprasmis ir būtų nepateisinamas valstybės lėšų naudojimas. Be sutikimo panaudoti embrionus donorystei, taip pat ir lytines ląsteles, būtų amoralu ir nesuderinama su žmogaus teisėmis ir medicinine etika", - sako įstatymo pataisų rengėjai.
Atsižvelgiant į tai, kad siūlomas embrionų saugojimo terminas ir embrionų panaudojimas siejamas tik su porų išreikštu sutikimu, Pagalbinio apvaisinimo įstatyme siūloma numatyti išimtinius atvejus, kada nėra draudžiama pagalbinio apvaisinimo metu sukurtą ir į moters organizmą neperkeltą embrioną sunaikinti ir (ar) nutraukti jo saugojimą (šaldymą). Visų pirma, draudimas naikinti embrioną ir (ar) nutraukti jo saugojimą būtų siejamas su tais embrionais, kurie po sukūrimo yra besivystantys. Antra, išimtis dėl šių embrionų naikinimo ir (ar) saugojimo nutraukimo būtų galima, pagal projektą, tais atvejais, kai pasibaigia embriono saugojimo terminas, ir embrionas šio įstatymo nustatyta tvarka nėra panaudojamas donorystei, taip pat, kai miršta vienas ar abu sutuoktiniai (sugyventiniai) arba pasibaigia santuoka ar registruota partnerystė ir nėra abiejų šių asmenų šio įstatymo nustatyta tvarka išreikšto sutikimo dėl saugomų embrionų panaudojimo donorystei.
Projekte siūloma numatyti, kad donorystei leidžiama naudoti lytinių ląstelių banke laikomą embrioną pasibaigus nustatytam jo saugojimo terminui arba mirus vienam ar abiem sutuoktiniams (sugyventiniams), arba pasibaigus santuokai ar registruotai partnerystei, tačiau visais atvejais tik esant abiejų sutuoktinių (sugyventinių) (embriono donorų) sutikimui dėl embriono panaudojimo donorytei.
Įstatymo pataisomis taip pat siekiama nustatyti vieną pavyzdinę formą rašytiniam prašymui atlikti pagalbinį apvaisinimą ir informuoto paciento sutikimui. Tai leistų vienodai suprasti nustatytus formos reikalavimus skirtingose gydymo įstaigose, išvengti galimų klaidų.
Projekto autoriai siūlo įstatymą papildyti reikalavimais, kurie taikomi pasirašant informuoto paciento sutikimą, kai numatoma pagalbiniam apvaisinimui sukurti ir saugoti į moters organizmą neperkeltus embrionus: numatyti, kad tokiame sutikime papildomai nurodomas terminas, kurį sutuoktinių (sugyventinių) lėšomis saugomi sukurti, tačiau į moters organizmą neperkelti embrionai, taip pat ar sutinkama vieno ar abiejų sutuoktinių (sugyventinių) mirties atveju, taip pat pasibaigus sutuoktinių (sugyventinių) nustatytam embrionų saugojimo laikui, santuokai ar registruotai partnerystei embrionus panaudoti donorystei.
Pagalbinio apvaisinimo įstatyme siūloma nustatyti, kad medicinos dokumentuose turi būti fiksuojama informacija ir apie embrionų, kurie teisėtai buvo sunaikinti ir (ar) nutrauktas jų saugojimas, skaičių. 
Pagal projektą, iš PSDF arba valstybės biudžeto lėšų būtų kompensuojamos visos būtinos nevaisingumo gydymo, onkologinėmis ligomis sergančių asmenų iki 40 metų vaisingumo išsaugojimo, lytinių ląstelių donorų ištyrimo, lytinių ląstelių paėmimo, laikymo, pagalbinio apvaisinimo procedūrų (įskaitant vaistus) ir embrionų, kuriems šio įstatymo nustatyta tvarka tęsiamas saugojimas pasibaigus pagal sutuoktinių (sugyventinių) raštu pareikštą valią saugojimo terminui, saugojimo išlaidos.
Taip pat numatoma, kad už paimtas lytines ląsteles lytinių ląstelių donorams yra atlyginama iš valstybės biudžeto, o sveikatos apsaugos ministras nustato atlyginimo dydį, sąlygas ir tvarką. „Atlygintinumas siejamas su tuo, kad kiekvienas donoras patiria išlaidas, nepatogumus, o tam tikrais atvejais (pvz., moteriškųjų lytinių ląstelių paėmimo atveju) ir skausmą bei medikamentų šalutinį poveikį. Ši donorystė nesisieja su žmogaus gyvybės gelbėjimu, kaip kraujo donorystės atveju, todėl ji negali būti traktuojama kaip altruistinė", - sako parlamentarai.
Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo pakeitimo projekte numatomi atvejai, kai su embrionu gali būti atliekami biomedicininiai tyrimai. Tuo pačiu būtų atsisakoma nuostatų, kuriomis iki šiol draudžiama atlikti biomedicininius tyrimus su žmogaus embrionu ir žmogaus vaisiumi, žuvusiais po nėštumo nutraukimo moters pageidavimu, kai nėra medicininių indikacijų.
Šiuo metu Pagalbinio apvaisinimo įstatyme nustatyta, kad draudžiama naikinti pagalbinio apvaisinimo metu sukurtą ir į moters organizmą neperkeltą embrioną. 
Pagalbinio apvaisinimo įstatyme numatyta tik viena išimtinė aplinkybė, kuomet nėra draudžiama embriono donorystė - donorystei yra naudojamas lytinių ląstelių banke laikomas embrionas, kurio raštu (ne anksčiau kaip praėjus dvejiems metams nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios) atsisakė santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę veiksnūs asmenys, patys dalyvaujantys pagalbinio apvaisinimo procese.
Pagalbinio apvaisinimo ir Biomedicininių tyrimų etikos įstatymų pakeitimų projektus Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narė Viktorija Čmilytė-Nielsen ketina pateikti Seimui šių metų lapkričio 9 d. per opozicinės Liberalų sąjūdžio frakcijos formuojamą plenarinių posėdžių darbotvarkę. 
Parlamentarės duomenimis, Lietuvoje gyvena apie 50 tūkst. nevaisingų porų.
 
Atgal