VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Sportas

03 16. Jubiliejaus proga – erškėčių puokštė

Gediminas Kalinauskas

Futbolo istorikas ir statistikas, AIPS narys,

rašytojas

Oficialiam Lietuvos futbolui – 90

Minėdami garbingą mūsų futbolo jubiliejų, galime pagrįstai didžiuotis, kad ir lietuvių tauta viso pasaulio sporto karaliui atidavė pagarbą ir savo duoklę, už tai gaudama nepalyginamai daugiau. Buvo laikai, kai futbolą žaisdavo kaimiškose vakaruškose ir religinių švenčių proga, o sunkiais karo ir pirmaisiais pokario metais futbolas buvo pagrindinis kultūrinis renginys.

Tokį populiarumą šis žaidimas įgavo dėl to, kad prie jo ištakų stovėjo mūsų tautos šviesuoliai, o prie plėtotės prisidėjo iš kitų kraštų sugrįžę tautiečiai, kurių daugelis kovojo dėl Nepriklausomybės.

Futbolo kūrėjai V. Petrauskas, S. Darius, S. Garbačiauskas, V. Balčiūnas, N. Stonis, A. Vasiliauskas, D. Žilevičius, N. Čerekas ir kt. tuo pačiu metu buvo ir žaidėjai, vadovai, teisėjai, mokytojai. Visi jie pasižymėjo aukštu intelektu – buvo valdininkai ir žinomų įstaigų tarnautojai.

Vėliau futbolo vadovais buvo Seimo narys K. Ralys (1925 m.), karininkai S. Darius (1926 m. – antrą kartą), J. Pyragius (1927 m.), A. Ardickas (1928 m.), B. Štencelis (1931–1932 m.), bankininkai V. Zakarevičius (1930 m.), V. Butavičius (1935 m.) ir kt.

Tačiau futbolo kelias nebuvo rožėmis klotas. Jis išgyveno permainingus laikus. Dar Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu futbolo gėlyne buvo ir piktžolių. Nesant tokios gausos partijų kaip dabar, daugelis blogybių sulindo į futbolą. Savo pyktį pirmiausia buvo galima išlieti futbolo aikštėje arba po rungtynių, nes šis žaidimas turėjo visaliaudinį pobūdį. Futbolo archyvuose yra išlikę šūsnys pagiežos išmargintų dokumentų, daug negatyvių dalykų atsispindėjo spaudoje.

Sovietmečiu futbolas taip pat daug prisidėjo prie tautos kultūrinio gyvenimo ir ilgą laiką savo populiarumu lenkė krepšinį, kuris pasiekė aukštesnių laimėjimų. Tačiau futbole buvo didžiausia terpė bujoti blogybėms. Gamyklų vadovai, vienvaldės komunistų partijos remiami, galėjo suburti komandas ir plyname lauke, nes lėšų surasdavo ne vien teisėtais būdais. Vis dėlto, įdiegus darnią futbolo sistemą, buvo pasiekta ir šaunių pergalių.

Deja, per 22 atkurtos nepriklausomybės metus mūsų futbolas atsidūrė posūnio vietoje ir išgyvena patį didžiausią nuosmukį. Prieš šį jubiliejų buvo galutinai sužlugdytas futbolas jo sostinėje Kaune ir paliktas likimo valiai citadelėje Klaipėdoje.

Tačiau futbolo valdovai vis dar gyvena kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, nors patyrė skaudžias patyčias nuo nykštuko Lichtenšteino. Kuriamos utopinės vizijos, kad mums futbolo riterius nuo mažens augins užsienio klubai.

„Lietuvos Aidas“, savo laiku buvęs vienas pagrindinių mūsų futbolo propaguotojų, jubiliejaus proga tęsia rašinių ciklą, pradėtą š. m. kovo 7 d.

Kūrimosi metai

Šie metai Lietuvos futbolui ypač reikšmingi, nes sukanka 90 metų, kai Lietuvos sporto sąjungoje buvo sudarytas Futbolo komitetas, kuris surengė pirmąjį futbolo čempionatą. Pirmasis futbolo organas faktiškai buvo Futbolo federacijos atmaina, jos užuomazga.

Tiesa, 1919–1920 metais veikusi Lietuvos sporto sąjunga (LSS) kažkiek rūpinosi ir futbolo reikalais. Ji 1919 m. suorganizavo pirmąją kuklią sporto šventę, per kurią įvyko ir parodomosios futbolo rungtynės. LSS futbolininkai žaidė su aviacijos komanda, kurioje buvo vokiečiai, pasamdyti aviacijai, aviacijos mokyklos mokiniai ir „pasiskolintieji“ iš LSS.

Deja, LSS buvo neveikli, todėl grupė entuziastų nutarė įsteigti Fizinio lavinimosi sąjungą (LFLS). 1920 m. rugsėjo 15 d. buvo sudarytas organizacinis komitetas – pirm. K. Dineika, vicepirm. P. Oleka, sekretorė E. Kubiliūnaitė, narys S. Garbačiauskas. Jie turėjo parengti statutą. 1921 m. įvyko LFLS skyrių atstovų suvažiavimas, kuriame jie išrinko pirmą Centro valdybą – pirm. S. Garbačiauskas, nariai V. Dineika, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, leitenantas J. Zamkus ir B. Kšivickas.

LFLS apėmė kelias sporto šakas, bet pirmenybė, be abejo, buvo teikiama futbolui. Jam vadovavo ir atskira futbolo sekcija. 1921 m. įvyko keliolika rungtynių.

1922 m. vasario 5 d. įvyko visuotinis futbolo sekcijos narių susirinkimas, kuriame diskutuota apie futbolininkų treniruotes ir rengimąsi pirmajam Lietuvos futbolo čempionatui. Futbolo sekcijos vadovu išrinktas J. Šodė, jo padėjėju S. Darius, o žaislo (žaidimų) komisijos – S. Garbačiauskas (jis tuo metu buvo ir LFLS Centro valdybos pirmininkas), S. Darius ir I.Toliušis.

Deja, ne šiai organizacijai buvo lemta tapti organizuoto futbolo pradininke. Jau kovo 22 d. Švietimo ministerijos patalpose įvyko steigiamasis Lietuvos sporto lygos (LSL) susirinkimas. Jam vadovavęs generolas J. Bulota kalbėjo apie sporto svarbą valstybei ir ypač jaunimui. Jis net akcentavo: „Kiekvienos tautos kultūros aukštumą galima atspėti iš sporto aukštumos“. Susirinkime buvo priimtas Lygos statutas, iškeltas klausimas dėl stadiono statybos.

Išrinktojo LSL CK nariai po savaitės pasiskirstė pareigomis. Įdomu, kad aktyvūs futbolininkai S. Garbačiauskas ir S. Darius šioje vadovaujančioje sporto organizacijoje užėmė aukštus postus: pirmasis tapo viceprezidentu, o antrasis – iždininku. Be jų futbolo reikalus dar buvo įpareigotas tvarkyti ir K. Bulota.

Balandžio mėn. viduryje „Lietuvos“ laikraštyje ir „Lietuvos sporto“ bei „Trimito“ žurnaluose buvo išspausdinti tokie skelbimai: „Visoms Lietuvos futbolo komandoms. Šiuo pranešama, kad veikiai prasidės futbolo rungtynės Lietuvos pirmenybėms, todėl pranešame visoms futbolo komandoms, norinčioms dalyvauti minėtose pirmenybėse, kad privalo netrukus įsiregistruoti Lietuvos Sporto Lygos Futbolo skyriuje, atsiunčiant visą komandos pavadinimą, sąstatą, atsargą, nurodymą jos formos, ženklo spalvos ir t. t.“ (Kalba netaisyta)

Dalyvauti pirmajame Lietuvos futbolo čempionate panoro 10 Kauno komandų: LFLS I, LFLS II, LFLS Šančių skyrius, Šaulių (LŠS) I, Šaulių II, Baltgudžių atskiras batalionas, Centrinių įstaigų raštininkų kuopa (CRK), iš tikrųjų tai buvo Krašto apsaugos ministerijos ūkio dalies darbuotojai, „Aviacija“, „Makabi“ ir lenkų gimnazija (FKLG).

Gegužės 7-oji tapo tikrai didžiule švente futbolo mėgėjams, nes tą dieną dvejose Ąžuolyno aikštėse lygiagrečiai įvyko net ketverios rungtynės – po dvejas iš karto. Iš pradžių LFLS pirmoji komanda 5:0 nugalėjo LŠS pagrindinę vienuolikę. Per antrąsias rungtynes pusvalandžiu vėliau gretimoje aikštėje antroji LFLS ekipa dar lengviau (8:0) laimėjo prieš šaulių pamainą.

Per trečiąsias rungtynes pirmojoje aikštėje LFLS Šančių skyrius (vėliau „Kovas“) tik 2:1 nugalėjo lenkų gimnazistus.

Atkaklus buvo ir ketvirtasis susitikimas, tačiau labiau patyrę „Makabi“ futbolininkai 4:2 įveikė CRK komandą.

Deja, vėliau dėl oro išdaigų neįvyko kelerios rungtynės. Tačiau ne vien orai buvo kalti. Greitai ėmė ryškėti visokiausi nesklandumai. Trūko patyrimo rengti varžybas ir teisėjų (kartais linijų teisėjais būdavo kviečiami žmonės iš žiūrovų minios). Komandos atvykdavo ne visos sudėties arba iš viso nepasirodydavo nei jos, nei teisėjai. Be to, komandose neretai žaisdavo neregistruotų žaidėjų, todėl tekdavo rungtynių rezultatus anuliuoti arba peržaisti.

Įdomu, kad kiekviena komanda privalėjo turėti po 3 linijų prižiūrėtojus (po 1 šoninėms linijoms ir po 2 prie vartų). Dėl jų neobjektyvumo kildavo daug ginčų, ir rungtynės kartais baigdavosi net muštynėmis.

Pirmenybės buvo pradėtos neparengus net pačių paprasčiausių nuostatų. Pirmieji menki paaiškinimai, kaip ir dėl ko rungtyniaujama, kaip skaičiuojami taškai, buvo paskelbti po pirmojo turo rungtynių. O išsamesnis 25 punktų aplinkraštis (savotiški nuostatai) buvo išplatintas tik liepos mėnesį.

Prieš antrąjį pirmenybių ratą, kuris prasidėjo rugpjūčio 20 d., buvo paskelbtas griežtas LSL CK ir Futbolo skyriaus nutarimas. Pirmiausia už rungtynių „Aviacija“– FKLG, įvykusių 18 d., nutraukimą „tvarkingumo dėlei“ iš pirmenybių pašalinta lenkų komanda. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad šios komandos vartininkas, nežinodamas futbolo taisyklių, su kamuoliu bėgiojo baudos aikštelėje, o teisėjas S. Garbačiauskas (LFLS) paskyrė 11 m baudinį. Lenkai dėl tokio sprendimo išėjo iš aikštės, nors šį nesusipratimą būtų išsprendę tinkamai įformintu protestu.

Tą pačią dieną LŠS I komanda be leidimo žaidė Klaipėdoje su vokiečių MTV draugiškas rungtynes ir gėdingai pralaimėjo net 0:21. Beje, uostamiestyje buvo išplatinti skelbimai, kad atvyko pajėgiausioji Kauno komanda. Dėl tokios reklamos šauliams reikėjo atsisakyti žaisti, bet nebuvo suvokta tai padaryti. Be to, grįžtant namo sugedo garlaivis, todėl futbolininkai pavėlavo į pirmenybių rungtynes. Už šiuos nusižengimus, pavadinus ekskursantais, šauliai buvo pašalinti iš pirmenybių.

Antroji LŠS komanda neatvyko net į kelerias pirmenybių rungtynes, kai kuriose žaidė ne visos sudėties, be to, naudojosi pirmosios ekipos futbolininkais, todėl nutarta ir jai neleisti rungtyniauti antrajame rate.

„Aviacijos“ ekipa pati pasitraukė iš varžybų. S. Darius ir S. Razma perėjo į LFLS ir dar labiau sustiprino šią komandą, kuri, laimėjusi visus susitikimus, tapo pirmąja šalies čempione. Įdomu dar ir tai, kad ir kitas prizines vietas užėmė „dukterinės“ LFLS komandos: antras buvo LFLS Šančių skyrius, o trečioji atiteko LFLS antrajai ekipai.

Ne mažiau reikšmingi buvo ir 1923-ieji metai. Gegužės 21 d. Ženevoje (Šveicarija) vykusiame FIFA kongrese Lietuvos sporto lyga buvo priimta į šią tarptautinę organizaciją. Tai leido mūsų šalies futbolo rinktinei rengti tarpvalstybines rungtynes. Greitai mūsiškiai tuo ir pasinaudojo. Birželio 24 d. į Kauną buvo pakviesta Estijos rinktinė. Pralaimėta net 0:5. Nė kiek nenuostabu, nes mūsų futbolininkai žaidė drauge net nesitreniravę, nebuvo trenerio.

Lietuvos futbolo pirmenybės vėl vyko tik Kauno apygardoje, bet komandos pagal pajėgumą jau buvo suskirstytos į klases. A klasėje 2 ratais rungtyniavo tik 4 ekipos. Dėl tariamos diskriminacijos žydų „Makabi“ komanda po pirmojo rato pasitraukė iš pirmenybių. Tad pirmą ir kol kas vienintelį kartą prizininkėmis tapo tik 3 likusios čempionato dalyvės – LFLS, „Kovas“ ir vokiečių KSK (Kauno sporto klubas). Įdomu, kad pastarajai atstovavo iš LFLS pasitraukęs Futbolo komiteto pirmininkas S. Garbačiauskas.

Savarankišku keliu

1923 m. spalio mėn. 4 d. „Lietuvos žinios“ pranešė, kad iš LSL pasitraukė jos vadovas generolas V. Nagevičius, K. Blažys ir A.Karnauskaitė, o CK liko tik vicepirmininkas S. Garbačiauskas. Be to, esą į futbolo skyriaus komitetą (futbolo vadovaujamąjį organą) įeina net nerinkti asmenys.

Susidarius tokiai situacijai, futbolui ištikimi žmonės - S. Garbačiauskas, V. Balčiūnas, E. Fersteris, J. Kremeris ir kt. - lapkričio 25 d. Kaune sušaukė pirmąjį futbolo kongresą.

Štai ką apie tai vėliau rašė žurnalas „Sportas“: „Kongresą šaukė Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas. Jame dalyvavo visos Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sporto organizacijos, jau nemažai pasidarbavusios ir žinomos Lietuvos sporto šeimynoje. Kauno: Lietuvos Fizinio Lavinimosi Sąjunga (LFLS), Sporto klubas „Kovas“, Lietuvos Dviratininkų Sąjunga (LDS), Kauno Sporto Klubas (KSK), Mažosios Lietuvos: M. T. V., Klaipėdos „Sportverein“, Lietuvos sporto draugija „Šarūnas“, Turn und Sportverein–Heydekrug (Šilutė), Stoniškių „Mowe“, Pagėgių „Sportverein“, Turn und Sportverein Goidjuthen, VfB Wischwill (Viešvilė), Klaipėdos „Freya“, Šilutės sporto draugija „Laisvė“. Provincijos: Kybartų sporto sąjunga „Sveikata“, Mažeikių sporto organizacija, Radviliškio „Žiežirba“, Marijampolės šaulių sąjunga.

Atgal