Švietimas ir mokslas
10 27. Rekviem išniekintai Antalieptės mokyklai
Vytautas Indrašius
Žinių ir mokslo šventovės šviesa
2015 m. spalio 3 d. mes, buvę mokiniai, mokytojai ir svečiai susirinkome į Antalieptę, Zarasų rajone, mokyklos įsteigimo 150 metų šventę..Nesitikėjome tokio gausaus žmonių antplūdžio. Dauguma stebėjosi „tiek nesuvažiuodavo ir į Porciunkulės atlaidus“.
Prisiminti istorinius šios mokyklos dešimtmečius, mokytojus ir mokinius, pabendrauti atvyko Seimo nariai Algimantas Dumbrava ir Rokas Žilinskas, Zarasų rajono mero patarėjas Arvydas Veikšra, buvę mokiniai iš įvairių vietovių, net iš Šiaulių, Klaipėdos, Rygos.
Prie pasodinto Antalieptės mokyklos kieme ąžuolėlio (iš kairės). teisininkas Vytautas Zabiela, mokytoja Valerija Bertašienė ir Šiaulių kolegijos dėstytojas dr. Vytautas Umaras
Renginio organizatorės, buvusios mokytojos Danutė Rubliauskienė, Valerija Bertašienė ir Marytė Misiūnaitė sumanė įdomų scenarijų, kuris neprailgo visą pusdienį. Pradžioje mokyklos kiemelyje prie paradinio įėjimo pasodinome ąžuoliuką. Duobę jam kasėme visi: ir mokytojai, ir buvę mokiniai, ir Seimo nariai. Lai jis augs, lapos ir primins mokyklos šlovingą istoriją ir jos našlaitės išniekinimą po uždarymo 2010 metais. Pirmo aukšto langai išdaužyti ir seniūno nurodymu užkalti plokštėmis, Vidaus patalpos išdraskytos, išniekintos, įrengimai išgrobstyti. Taigi, negalėjome pavaikščioti koridoriais, pasėdėti savo klasėse. Apverkę liūdną mokyklos dalią, įsiamžinome grupinėje nuotraukoje ant paradinių laiptų ir suėjome į buvusio vienuolyno salę. Iš istorijos žinome, kad mokyklos pastatas, vienuolynas ir barokinė šv, Kryžiaus atradimo bažnyčia yra vientisas XVIII amžiaus architektūros ansamblis saugomas valstybės. Apie tai liudija dar sovietmečiu pritvirtinta lenta.
Mes, buvę mokiniai, ant buvusios mokyklos sienos palikome atminimo lentą, meniškai atliktą ir mokyklos jubiliejui padovanotą Sauliaus Savicko,kad čia 1865 – 1924 metais veikė pradinė, 1924 – 1948 metais – progimnazija, 1948 – 2000 metais – vidurinė, 2000 – 2009 metais – pagrindinė, 2009 – 2010 metais pradinė, 2010 09 01 – uždaryta.
Taip švietė, spindėjo, užgeso žinių ir mokslo židinys Antalieptėje. Koks skaudus šlovingos mokyklos ir tuštėjančio miestelio likimas. Juk 1924 – 1976 metais Antalieptė buvo mokyklų miestelis. Veikė pradinė mokykla, progimnazija, vidurinė mokykla, žemės ūkio mokykla, po karo reorganizuota į Žemės ūkio technikumą. Šurmuliavo vaikų namai, chorais ir ansambliais garsėjo Kultūros namai. 1962 metais vaikų namus iškėlė į Antazavę, 1976 metais technikumą panaikino. Pritilo jaunimo balsai, ženkliai sumažėjo gyventojų.
Antalieptės vidurinė mokykla per 51 metus į gyvenimą išleido 52 abiturientų laidas. 1950 metais pirmąją ir gausiausią – 20 merginų ir 12 jaunuolių, 2001 metais baigimo atestatus gavo paskutiniai 11 moksleivių. Su aukso medaliais mokyklą baigė Joana Guntulytė, Vidmantas Drobelis, Roma Gražytė, Rimantas Liaudanskas, Larisa Kolesnikova ir Inga Nenėnaitė. Sidabro medaliais apdovanoti; Jorūnė Steikūnaitė, Petras Vaškas, Vytautas Rinkevičius, Vidmantas Kondroška, Darius Jatkūnas, Ramūnas Pamakštys, Rasa Vėžytė ir Otaras Urbanas.
Mokytoja Danutė Rubliauskienė, ir pirmos laidos abiturientas Vytautas Zabiela prie Antalieptės mokyklos 150 metų atminimo lentos.2015 m. spalio 3 d.
Mokyklos vardą respublikoje garsino akademikas Vytautas Statulevičius, įvairių mokslų daktarai; Zenonas Alaunė, Egidijus Bukelskis, Joana Guntulytė – Šimkūnienė, Henrikas Jasiūnas, Bronius Kvedaras, Valdas Kvedaras, Saulius Matulis, Vilius Matulis, Kazimieras Musteikis, Vytautas Rinkevičius, Petras Vaškas, Vanda Zabielaitė – Miškinienė,
Mokytoja Danutė Rubliauskienė ir buvusi mokinė Gintarė Diržytė - Lauritėnienė pagarsino kreipinio tekstą tiems, kurie ateityje minės mokyklos įsteigimo 200 metines. Šį puošnų raštą su daugybe parašų perdavėme saugoti Antalieptės kraštotyros muziejui. Gal 2165 metais susibūrę entuziastai sugiedos Rekviem senai, senai uždarytai ir išniekintai mokyklai. O gal ir paties mokyklos pastato neliks, nors jis architektūrinio paveldo dalis.
O mes išklausę šv. Mišias, pasimeldę už Amžinybėn išėjusius mokyklos darbuotojus ir mokinius, pasidžiaugę pamokančiai gražiu klebono Stasio Tamulionio pamokslu, dalinomės prisiminimais. Ekrane keitėsi vaizdai su Antalieptės miestelio ir mokyklos nuotraukomis, iškildavo ir nuplaukdavo moksleivių ir mokytojų veidai, primindami kokie tuomet buvome jauni ir energingi, kiek sumanymų ir idėjų turėjome garsindami Lietuvą. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dizaino katedros vedėja dr. Dalia Matijkienė, žymaus antalieptėno, chemijos mokslų daktaro Zenono Alaunės (1930 – 2004) duktė, pristatė dokumentinį filmą „Antalieptė“, sukurtą Multimedijos dizaino studentų kūrybinės praktikos 2014 m.
Pirmos laidos abiturientas, garsus teisininkas Vytautas Zabiela prisiminė savo bendramokslius. Dauguma jų, net 20 dirbo pedagogais įvairiose Lietuvos vietovėse. Vytauto Mieželio pedagoginė bei visuomeninė veikla įvertinta suteikiant jam Utenos rajono Garbės piliečio vardą. Linas Janulionis ir Alfonsas Yla buvo pasižymėję dėstytojai: pirmasis Vilniaus inžinieriniame institute, antrasis – Vilniaus politechnikume. Kiti pasirinko įvairias profesijas. Vaclovas Šablinskas tapo kariškiu. Vytautas Bražiulis buvo ir karo lakūnas, ir partinis darbuotojas, ir istorikas išleidęs keletą knygų. Povilas Saladžius žinomas tiltų statybos inžinierius, Plentų valdybos skyriaus viršininkas ir tiltų inspekcijos tarnautojas. O teisininko profesiją pasirinko tik Vytautas Zabiela.
Antalieptės mokyklos 150 metų paminėjimo šventės dalyviai ant išniekintos mokyklos laiptų 2015 m. spalio 3 d.
Buvę 24 laidos abiturientai Aušra Mieželytė, Milda ir Viktorija Morozovaitės, Vidmantas Drobelis, Eugenijus Jasiūnas ir Gintautas Strelčiūnas gražiai ir išradingai, žodžiais ir dovanėlėmis pasveikino savo buvusius mokytojus.
Šiltai buvo sutiktas ir pagerbtas kraujagyslių chirurgas, profesorius Vytautas Triponis, Antalieptės mokyklą su broliu Algimantu lankęs iki 1947 metų. Jo tėvelis Jonas Triponis (1903 – 1942) nuo 1926 m. būdamas Antalieptės pradinės mokyklos vedėju atliko didelį švietėjišką darbą, buvo beveik visų politinių, kultūrinių ir visuomeninių organizacijų steigėjas ir vadovas. Apdovanotas „Trijų liepsnų III laipsnio“ žymeniu, „Šaulių žvaigždės“ ir DLK Gedimino V laipsnio ordinais (abu 1939 m.). Švietimo vadovai pristatydami Joną Triponį pastarajam apdovanojimui rašė: „Dirbdamas Antalieptės pradinės mokyklos vedėju, per 13 metų uoliai auklėjo visą apylinkės jaunimą tautinėje ir valstybinėje dvasioje. Be to, būdamas ilgametis Jaunųjų ūkininkų ratelio ir kitų tautiškų organizacijų vadovu, daug pasidarbavo prie dvasinės ir materialinės kultūros pakėlimo visoje Antalieptės apylinkėje. Nuo 1935 m. buvo Antalieptės apylinkės jaunalietuvių vadu, dabar eina Lietuvos tautininkų „Jaunoji Lietuva“ sąjungos Zarasų rajono vado pareigas“.
Lietuvą okupavę komunistai, 1940 m. liepos 12 d. Joną Triponį areštavo, nuteisė 8 metams ir 1942 m. sausio 20 d. nukankino Vorkutoje. Tenka apgailestauti, kad Antalieptėje ne tik nėra jo vardo gatvės, bet ir nuotraukos Antalieptės kraštotyros muziejuje.
Iš Klaipėdos atvykęs žvejybinių laivų bocmanas Rimantas Ragaišis prisiminė savo mokytojus, paegzaminavo apie jūrą ir laivus, apdalino parašytomis knygomis „Ko bangos nenuplovė“, „Reisai baltais chalatais“.
Liaudies meistras, garsus kryžiadirbys Pranas Savickas garbius jubiliejaus dalyvius pamalonino savo originaliais drožiniais, o žinomas solistas Mykolas Piurko mus džiugino dainomis iš naujo repertuaro. O kaip įtikinančiai mums perteikė mamos ir močiutės sukurtus nutikimus Emilis Strunkevičius, - Daugailių pagrindinės mokyklos pirmokas. Antalieptė ir joje vykstatys renginiai netektų dalies žavesio be vadovės Loretos Alaunienės bažnytinio choro, moterų ansamblio ir kapelos. Jos vadovaujami vyrai ir moterys mus džiugino nuo susitikimo iki atsisveikinimo.
Dėkingi esame Antalieptėje įsikūrusio Jaunimo ir neformalaus ugdymo centro vadovams Urtei Žukauskaitei ir Arūnui Survilai. Jie mus sutiko, pasikvietė pas save pabendrauti prie kavos ir arbatos. Visi jautėmės kaip šeima ir kalbėjome, kad reikia daugiau panašių sueigų.
Seimo narys Algimantas Dumbrava, Antalieptės mokyklos jubiliejaus organizatorius Danutę Rubliauskienę, Valeriją Bertašienę ir Marytę Misiūnaitę pamalonino Padėkos raštais. O šių eilučių autorius, išgarsinęs Antalieptę kraštą knygomis, buvo pagerbtas ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus Padėkos raštu.
Užgesusio židinio išniekinimas
Rašytojas Jonas Avyžius romane sielojosi dėl tuštėjančių sodybų, nes kartu su jomis prarandame gimtosios kalbos švarumą, papročius, išsigimsta tradicijos, susvetimėja žmonės. Štai tokie susvetimėję ir išsigimę padarai išdaužė Antalieptės mokyklos langus, sudarkė vidaus patalpas, išgrobstė įrengimus.
Buvęs mokinys Vidmantas Drobelis pasveikino ilgametį Antalieptės vidurinės mokyklos direktorių Vincą Kibirkštį
Išniekino mūsų mokyklą ir liko nenubausti. Kas tai, nuolaidžiavimas jų savivalei, kai žinomos niekadėjų pavardės? Gal tai seniūnijos vadovo bejėgiškumas ar baimė, nebylus jų palaikymas?
Išsakydamas šias abejones, prisimenu pamokančią istoriją rastą archyve. Antalieptės valsčiaus valdyba 1931 m. rudenį gavo žinią, kad plėšiami apleisti Vasaknų dvaro rūmai. Valsčiaus viršaitis Vilius Skakauskas pasikvietė Utenos apskrities žemės tvarkytoją S. Jasudį, Padusčio apylinkės seniūną Juozą Baskevičių ir nuvykę į Vasaknas nustatė, kad iš rūmų pastato išluptos dvi uosinės durys, sugriauta ir išvogta dviejų baltų koklių krosnys, nuimta lubų lentos ir išpjauti balkiai, dalimis išplėštas parketas, kambariuose išgriautos mūrinės pertvaros, o plytos išnešiotos. Iš fasado pusės išardyti ir išvogti tašyto akmens laiptai.
Pasitelkęs policijos pareigūną ir liudininkus, viršaitis V. Skakauskas nurodytų piktadarių sodybose padarė kratas, rado pagrobtas medžiagas, surašė aktus ir atidavė teisėtvarkai.
1933 m. birželio 9 d, Panevėžio apygardos teismas šiems piktadariams skyrė po keletą mėnesių kalėjimo, bei pinigines baudas nuo 100 iki 300 litų.(LCVA, f, 831, ap. 3, bylos 165, 177)
O ką padarė mūsų seniūnas? Paskėsčiojo rankomis, paaimanavo ir pratylėjo kaip bežadis. Jeigu seniūnas toks bejėgis, tai nors pagarsinkime niekadėjų pavardes. Istorija tikrai juos prikals prie gėdos stulpo, o kartu su jais ir bejėgį Antalieptės seniūnijos vadovą Arvydą Saulių.
Mes neturime likti abejingi naikinamam istoriniam paveldui. Juk Antalieptės mokyklos pastatas, kartu su vienuolyno rūmais ir baroko stiliaus šv, Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra vientisas XVIII amžiaus architektūros ansamblis saugomas valstybės. Šimtmečių tėkmėje, per karus, prie kaizerinių vokiečių ir sovietų šie statiniai išliko beveik nepakitę. O Nepriklausomoje Lietuvoje, laisvi, nepriklausomi ir nebaudžiami piliečiai juos plėšia ir niekina.
Antalieptėje gyvena garbūs pedagogai: Vincas Kibirkštis ir Romualdas Baniulis. Vincas Antalieptės mokyklai vadovavo 23 metus, Romualdas – 11 metų ir paskutinis uždarė mokyklos duris. Klausiu jų, ar neskauda širdies žiūrint į niekinamą žinių ir mokslo šventovę? Kodėl tylite, kodėl neišliejate to skaudulio straipsniais spaudoje?. Baniulis, aišku, nerašė ir nerašys, - jis linksta ten iš kur pučia valdžiai palankūs vėjai. Vincas Kibirkštis kažkada garsėjęs aktyvumu bei visuomenine veikla, man atsakė: „O kas nuo to pasikeis? Nei piktadarius išgaudysime, nei juos nubausime. Nenoriu nieko nei kaltinti, nei nuteisti, - yra tam valdžios institucijos“.
Mokytojas Jonas Triponis,pasižymėjęs Antalieptės pradinės mokyklos 1926-1938m.vedėjas. Nuotraukos Albino Janulaičio
Garbingą 80 – tį atšventęs žmogus, išleidęs atsiminimus ir knygą apiė biteles, dar vadovauja Kraštotyros muziejui, turi pavyzdinį bityną kitas lengvatas, tad nenori užsitraukti seniūno nemalonės. Tiesa, muziejus po mokyklos uždarymo perkeltas į Kultūros centrą neteko dalies savo eksponatų ir išrodo skurdžiai. Tiesiog šaukte šaukiasi atnaujinimo ir papildymo naujomis ekspozicijomis.
Tačiau ne visi yra taip nuolankūs, kiti turi pilietinės drąsos išsakyti susikaupusį skaudulį. Buvusi mokytoja Danutė Rubliauskienė rajono laikraštyje „Zarasų kraštas“ (2015 09 18) paskelbė straipsnį „Kitokia šventė“. Drauge su kitais mokytojais dėjo gėles ant pedagogų kapų Antalieptės kapinėse ir ant išniekintos mokyklos laiptų. Tuo išreikšdamos nebylų protestą niekadėjams, pagarbą išniekintai mokyklai ir šventą atminimą Amžinybėn išėjusiems bendradarbiams.
Skaitytojus sujaudino laikraščio „Zarasų kraštas“ redaktoriaus Valdo Šerėno straipsnis „Gėlės... ant negyvos mokyklos laiptų“. Be kaltinimų išsakė paprastus, nuoširdžius žodžius, tarsi Rekviem užgesusiam ir išniekintam žinių ir mokslo židiniui.
Atgal
.jpg)
(1).png)
