Vasario 16-ąją skamba žodžiai „meilė“, „laisvė“, „tėvynė“. Ar tikrai žinome, kas šiuos žodžius sieja su Vasario 16-ąja? Pasiaiškinkime, kas šiuos žodžius sieja istoriniu, idėjiniu, teisingumo požiūriais.

Vasario 16-sios dienos išvakarėse gavau malonią žinią iš Vilniaus miesto vaikų darželio-lopšelio „Pasaka” kolektyvas kartu su vaikų tėveliais ir seneliais noriai dalyvaus projekte gaminant inkilus.

Mąstydami ir kalbėdami apie Lietuvos valstybę – aiškiname savo istorijos vingius, savo pačių dvasią, darbus ir žygius. Kasmet Vasario 16-ąją valstybės atkūrimo minėjimuose prisimename, jog amžių bėgyje subrandintos tautos galios nepriklausomybei XIII a. karaliaus Mindaugo buvo inkrustuotos Lietuvos karalystės karūna. Istorinė tautos suvereniteto raiška Europoje tapo pasiekimu, kuris visais amžiais įkvepia tautą nacionalinio savarankiškumo puoselėjimui.

Mes, sovietmečio vaikai, apie Nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918 – 1940) istoriją beveik nieko nežinojome: nei mokykloje, nei universitete jos nemokė, ypač Nepriklausomybės metai buvo tabu. To laikotarpio visa literatūra buvo uždaryta į spec. fondus ir neprieinama. Šiek tiek žinojau apie tarpukario Lietuvos gyvenimą iš tėvų pasakojimų.

Reikšminga šventė lanko mūsų kraštą, Ji sudrumsčia gimtos pastogės tylą, Apšviesdama darbščios tautietės austą raštą, Lietuvio giedrą veidą, žvilgsnį tyrą.

Lietuvos kariuomenė kviečia neabejingus savo tautos karybos istorijai prisidėti prie vienos iš didžiausių pergalių Salaspilio mūšyje įamžinimo. Paminklas bus statomas bendromis Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų, kariuomenės, ministerijos, Atsargos karininkų sąjungos pastangomis.

Ar ne per dažnai viešumoje vis dažniau girdime: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Mes taip nesakome, tačiau labai rimtai susirūpinę, kad iškovoję Laisvę, Nepriklausomybę ir toliau kantriai, ramiai kurdami mūsų Lietuvą, nepastebėjome kaip atsidūrėme sovietinės ideologijos ir laukinio kapitalizmo gniaužtuose.

Visuomenės susirūpinimą tolydžio kelia prastėjanti viešumoje vartojama Valstybinė lietuvių kalba, ypač tai pastebima sostinėje Vilniuje bei didesniuose šalies miestuose, kai kuriose televizijos bei radijo laidose, reklamoje.

Kai žvelgiu į baltų ir Lietuvos istoriją, tai prieš mane atsiveria geografiniai plotai nuo Vyslos iki Okos ir nuo Ilmenio ežero iki Kijevo, kuriuose ilgus tūkstantmečius gyvavo ir brendo baltų kultūra, o antrajame tūkstantmetyje ši kultūra atgimė valstybės pavidalu, išsiplėtusi iki Juodųjų marių - vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija. Baltų ir Lietuvos kultūros reliktai šiose teritorijose ir dabar glosto mūsų tautinę savimonę ir ugdo savigarbą.

Be gailesčio, be pasipriešinimo iš Aukštaitijos, Suvalkijos ir Žemaitijos laukų išvaryti linai, mūsų nacionalinis turtas, kultūros paveldas. Linininkystės prisikėlimu betiki nebent naujas linų veisles vis dar išvedinėjantys mokslininkai. Pernai mūsų šalyje linų mėlynavo vos 50 ha. Užtat lietuviškų veislių linai jau parūpo kinams.

Baltai – viena iš unikaliausių pasaulio tautų. Apie tai byloja ne tik legendos, bet seniai patvirtinta ir moksliškai. Tai patvirtina iškiliausi ir mūsų dienų mokslininkai baltistai: ir akademikai V. Toporovas, Z.Zinkevičius, ir mūsų tautos ištakų tyrinėtojos mokslininkės M.Gimbutienė, J. Statkutė de Rosales. Visame pasaulyje kuo toliau, tuo vis intensyvėja tautinės savasties plėtojimas. Jau ne tik meno kūrėjai, ne tik istorinės praeities tyrinėtojai, bet jau net ir kriminalistai, ekspertai, antropologai, genetikai, pasitelkę naujausias mokslo technologijas, išsijuosę ieško savasties, savo tautų ištakų, giminystės šaknų. Ypač kosmopolitizmo plėtros amžiuje, akivaizdžiai ryškėja bene visų valstybių (tautų) prioritetai – savasties paieškos, fundamentalus tautinių ištakų puoselėjimas ir dvasinis pakylėjimas.

Per Lietuvos valstybės istoriją būta begalės grėsmių ir pavojų, patirta skausmingų smūgių. LDK (XIII – XVIII a.) buvusi didelė valstybė, turėjusi gražių kultūros pasiekimų ir daug kovojusi už išlikimą. XIX amžiuje buvo prarastas netgi Lietuvos vardas, tada vadinta Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, 40 metų iškentėtas lietuvių kalbos draudimas. Mūsų senelių, tėvų ir daugumos pačių yra išgyventas labai neramus XX a.: du pasauliniai karai ir beveik pusšimtis okupacijos metų, pareikalavusių kraujo, tūkstantinių fizinių ir moralinių netekčių.

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesnė už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotyno kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio - lietuvių kalbos.

Šių metų Kultūros ministerijos premijomis apdovanoti 19 kultūros ir meno kūrėjų ir 1 įstaiga - už geras edukacines programas, puikų darbą su vaikais ir jaunimu premija paskatintas Kultūrinių projektų centras už projektą "Kinobusas".

Jau Nepriklausomybės metais mieloji ir išmintingoji mano Senelė kartą tarsi visai atsitiktinai paklausė kažką apie ateitininkus. Tuomet visai be nuovokos pats sau tyliai pamąsčiau, kas čia per ateistai? Tuomet net nenuvokiau, kad su šitais „ateistais“ dar ne kartą teks susidurti.

Pagrindinė mokyklos problema – ne mokinio krepšelis, o tai, kad tie pinigai paleidžiami vėjais: vis stiprėja įspūdis, kad Lietuvos vaikai ne mokomi ar ugdomi, o jiems tik teikiamos „mokymo paslaugos“, nesirūpinama grįžtamuoju ryšiu. O ką jie išmoko, kokia idėjas ir kokią moralę pasisavino, niekam nerūpi. Atrodo, svarbiausias tikslas - švietimą privatizuoti, padaryti mokamu, paversti verslu.

Prieš rašydamas tokį sudėtingą tekstą apie lietuvybės problemą, straipsnio autorius jaučia bei supranta pareigą supažindinti būsimąjį skaitytoją su savo asmeniniu žiūros kampu, kuris įtakoja rašomo teksto turinį bei stilių. Straipsnio autoriaus supratimu bei giliu įsitikinimu, nėra tokio dalyko kaip grynai moksliškai objektyvus darbas ar vertybiškai neutralus žurnalistinio pobūdžio tekstas.

Gruodžio 2 dieną sostinėje, Rašytojų sąjungos klube, įvyko radviliškėnų sambūris. Į šį tradicinį renginį susirinko Vilniuje gyvenančių radviliškėnų bendrijos nariai, atvyko Radviliškio rajono delegacija, vadovaujama mero Antano Čepononio, Kauno radviliškiečių bendrijos atstovai.

  Šį laikraštį skaitau gana daug metų. Keitėsi leidėjai, redaktoriai, o šis dienraštis savo skaitytoją išsaugojo. Išsaugojo todėl, kad tai rimtas, tautinės orientacijos laikraštis. Beje, čia nerasime pasakojimų apie „žvaigždžių“ nuotykius, pigias intrigas ir kitokius niekus.

Lietuvoje nuo seno gyvena daugelio tautybių žmonės. Atvykę Lietuvon ir susipažinę su gyvenimo ir darbo sąlygomis, jie pasistengia galimai greičiau išmokti valstybinę kalbą, kad galėtų rasti tinkamą darbą ar pradėti verslą.