VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

2011-07-05
Jau baigėsi šių metų pirmasis pusmetis, ir birželis buvo gausus įvairiomis bažnytinėmis šventėmis: Sekminės, Šv. Trejybės, Dievo Kūno ir Kraujo, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Petro ir Pauliaus. Paminėta 1940 birželio 15 d. - Lietuvos okupacija - ir 1941 birželio 13 – 14 d. - trėmimai, o taip pat - daugelio partizano vadų žūtis. Dėl gausybės renginių buvo sunku visus aplankyti ir pabuvoti. Teko pasitenkinti artimesniais ir didesniais renginiais. Buvo galimybė atgaivinti atmintį ir širdžiai suteikti mums taip reikalingo džiaugsmo, pagerbti šventuosius ir tautos didvyrius. Pabandysiu trumpai pasidalinti savo skausmu. Šios šventės atnešė ir skausmo. Sakoma, kad ir šaukštas deguto sugadina visą medaus statinės skonį. Plačiau
2011-07-01
Kasdien žiniasklaidoje tenka girdėti ar skaityti žodį „sovietmečiu“. Bet niekada žodžių „vokietmečiu“ ar „lenkmečiu“. Kodėl? Kartais paminimi nacių okupacijos laikai, labai nedrąsiai ir Vilniaus krašto lenkų okupacijos laikai, bet nesakoma, kad buvo bolševikų, arba rusų okupacijos laikai. Kodėl? Tarsi rusų okupaciją minėti būtų tabu. Kartais paminima sovietinė okupacija. O labai daug kas tuos laikus dar vadina „tarybiniais arba sovietiniais laikais“. Ką tai reiškia? Juk sovietai arba tarybos Lietuvos nebuvo okupavę. Sovietai nėra žmonės. Jokių tarybinių arba sovietinių laikų taipogi nebuvo, nes tarybos neturėjo valdžios, jos nevaldė nei rusų, nei tuo labiau lietuvių ar kitos tautos. Valdė komunistų partija – jos Centro komitetas, partiniai komitetai, partiniai biurai, partorgai. Todėl jokio sovietmečio nebuvo. Mus buvo okupavę ne sovietai (tarybos), pagaliau ne gruzinai ar armėnai, o rusai. Ir reiktų tiksliai vartoti sąvokas. Plačiau
2011-07-01
Taigi ,,Švogerių Lietuva”. Kas taip vaizdžiai pasakė? Seimūnė Vilija Abramikienė. Mes okupuoti ne svetimų, o savų. Nesusipratėlių. Jie kala į galvas žaliam jaunimėliui: gyvenimas trumpas – reikia stengtis kuo greičiau būti laimingu, t. y. turtingu. O kur toji burtų lazdelė? Svetur. Tik svetur. Iš pradžių kad ir braškes rinkti. Keturiomis, po dvylika valandų per parą. O pamažėliu jau pomidorus, stačiomis. Vėliau – obuolius, užsilipus ant kopėčių. Iš aukščiau geriau matosi. Štai ten galėtų savas stačiakampis dygti. Savas, laimę nešantis... Grįžti į tėvynę? Ne! Mūs politikų dvasia pajuodus, ji sutaiso tautai nuodus. Valdžia viena sprendžia aktualius tautai klausimus, tik ne jos labui, o savai kišenei. Va čia ir praverčia švogeriai. Vien seime yra dvidešimt milijonierių. Iš kur tie lobiai? Iš mūsų vargdienių juodai dienai surištų mazgelių ir saugomų lovos kamputyje... Plačiau
2011-06-18
Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kalbėdamas 1931 m. Lietuvos tautininkų sąjungos skyrių atstovų metiniame suvažiavime klausė: „Kas yra lietuvių tauta? Ar tik tie, kurie kalba lietuviškai, ar ir tie, kurie kalba kitaip, bet jie jaučiasi lietuviai?“ Tauta, išsikovojusi laisvę,  sudaro valstybę. Reta valstybė sudaryta iš vienos tautos. Tačiau kitoms tautoms įstatymų pripažintos lygios teisės su tauta kūrėja. Joms leidžiama šviestis gimtąja kalba, bet iš jų reikalaujama būti ištikimoms valstybei. Ir čia yra dvi skirtingos sąvokos: tautiečio ir piliečio. Lietuvoje tautinės mažumos turi tiek teisių, kiek reta kita valstybė jų duoda. Plačiau
2011-06-18
Lietuvos istorinis laikas nušvinta su Mindaugo karūnavimo dienos švente. 2011 m. birželio 13 d. Ministro Pirmininko tarnybos Spaudos tarnyba paskelbė pranešimą – Lietuvos Vyriausybė kviečia tęsti Tautinės giesmės giedojimo tradiciją Mindaugo karūnavimo dieną. Vyriausybės raginimas viso pasaulio lietuviams kaip istorinio rago gaudesys – Lietuvos žmonių tėvynėje ir užsienyje patriotiškumo ir vienybės jausmu išreikšti pasididžiavimą savo šalimi, savo istorija. Plačiau
2011-06-10
Pamąstykime, atraskime, ką reiškia, kai žmogus, mokslo daktaras, istorikas, vyr. redaktorius Kazys Račkauskas pašvenčia tam visą savo gyvenimą. Kiek tai paaukota laiko, sveikatos, energijos tautotyros puoselėjimui, tradicijų išsaugojimui. Manau, jei ne šis atsidavęs žmogus - net Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) pradininkui Tadui Daugirdui nebūtų suteikta tiek iškilumo ir įvertinimo. Plačiau
2011-06-10
Tai žeidžia kiekvieno padoraus Lietuvos piliečio garbę ir orumą. Tokia pažiūra, kad lietuvių kalboje galima taikyti kitų kalbų taisykles, prieštarauja lietuvių kalbos kaip linksniuojamos kalbos vartojimo logikai. Plačiau
2011-06-03
Vilniaus žemaičių kultūros draugija (VŽKD) vienija įvairių Žemaitijos kraštų (rajonų) žemaičius, kiekvieną mėnesio antradienį susieinančius į Vilniaus mokytojų namų svetainę, kultūringai pavakaroti, broliškai pabendrauti. Draugijos veikla plati ir įvairiapusė. Praėjo respublikiniai Lietuviškos spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, gegužės 7 renginiai- Rasų kapinėse ir kitur, kuriuose dalyvavo gausus Vilniaus žemaičių būrys. Gegužės 17 dienos renginį skyrėme minėtai atmintinai dienai paminėti savo kraštiečių būryje. Plačiau
2011-05-21
Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė vienas internetinis portalas). Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“. Pokalbiui toną duoda Loreta Vaicekauskienė, paskelbdama, kad oficialioji ideologija yra „iš esmės gynybinė ir puristinė“ ir „ne kartą kritikuota viešųjų autoritetų“, prie kurių, žinoma, priskiria ir pokalbio dalyvius. O kokia jų ideologija? Pamėginkime ją atsekti iš atskirų pokalbio dalyvių nuostatų ir teiginių. Plačiau
2011-05-11
Kovo 11-oji yra Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo diena. Ja atkuriamas nepriklausomos Lietuvos valstybės istorinis tęstinumas ir gyvybingumas. Įvykiai įvairių renginių pavidalu vykstantys tomis atmintinomis dienomis yra tarsi simboliai įprasminantys lietuvių tautą laike. Plačiau
2011-05-10
Prieš daugelį metų, tai - 1929 –aisiais metais - Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas kunigas Vincas Zajančkauskas mums, moksleiviams, pasakojo, su kokiu užsidegimu Nepriklausomojoje Lietuvoje jau dabar yra ruošiamasi Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų jubiliejui, kurį 1930 metais švęs visa lietuvių tauta, taigi ir tie lietuviai, kurie gyvena kituose pasaulio kraštuose. Mokytojas patylėjęs su jauduliu balse tarė: „Vaikai, juk jubiliejaus šventės metu Lietuvą lankys pats Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Mes visi nuščiuvome ir nustebę klausiamai sužiurome į mokytoją. Tuomet jis papasakojo, kad Lietuvai pagražinti draugija, steigėjo kanauninko Tumo-Vaižganto iniciatyva ir tos Draugijos pastangomis 1930 metais Vytauto Didžiojo atvaizdas su didele pagarba bus nešamas po visus Lietuvos miestus, miestelius, bažnytkaimius ir kaimus, kur žmonės iškilmingai jį sutiks ir palydės. Plačiau
2011-05-06
Šiandieninė lietuvių proza išgyvena ne pačius geriausius savo egzistencijos metus. Per pastarąjį dešimtmetį neskaitėme tokio romano ar apysakos, kurie būtų dvasiškai sukrėtę, meniškai įteigę, emocionaliai patenkinę mąslųjį skaitytoją, kuriuos tuojau pat būtų nusitvėrę į rankas latvių, estų, rusų, vokiečių, švedų ar lenkų vertėjai. Kur ta geroji R.Granausko, J. Apučio, R. Šavelio, S. Šaltenio apysakų epocha, kur tie intensyvieji J. Mikelinsko, R. Lankausko, V. Bubnio, M. Sluckio, R.Kašausko romanų metai? Juk tai jau klasika tapę kūriniai. Neįvardinu jų pavadinimų – jų būtų ne vienas. Plačiau
2011-05-03
Kalba kūrėsi per ilgus amžius, vis įgydama savitumą. Prieš šešiolika - aštuoniolika šimtmečių senosios lietuvių gentys atsiskyrė nuo latvių genčių ir ilgainiui jų šnekos ėmė tolti viena nuo kitos, kol susiformavo dvi baltų kalbos, labai savarankiškos, tik kai kuriais leksikos, gramatikos brėžiais yra panašios. Ne kartą yra pripažinta, kad kalba veikia lyg magija, kad jos žodžiuose daug simbolių ir įvairiaprasmybių bei stilistinių, frazeologinių niuansų. Štai žodis „sveikas“. Jis įvairuoja savo prasmėmis – tai būdvardis (sveikas žmogus), tai daiktavardis (kaip sveikas begyveni). Kalbėdami metaforomis ar palyginimais, epitetais ar metonimijomis taip pat paregėsime daug kalbos subtilybių. „Žemė – tai mažas aguonos grūdelis“, „Džiaugsmu ir nemunai patvino“ (S. Nėris). Be abejonės, šiais atvejais su logika labai prasilenkiama, bet nuo to nesumažėja meninė įtaiga, vaizdumas, raiškumas. Tai daugiau poetinis pasaulis, kuriame daug vaizduotės ir išmonės, vaizdinių ir neįprastybių, kas šnekamajai kalbai mažiau būdinga. Plačiau
2011-04-22
Perskaičiau prof. Giedriaus Subačiaus atsiliepimą „Ar lietuvių kalbos baimė yra mūsų prestižas?“ ginantį dr. Loretos Vaicekauskienės samprotavimus apie lietuvių bendrinės kalbos nesėkmes ir smerkiantį Lietuvių kalbos instituto raštą „Dėl dr. Loretos Vaicekauskienės 2011 m. sausio 26 d. interviu“. Pirmiausia suabejojau, ar tiksli to atsiliepimo antraštė. Iš tikrųjų kas čia taip jau bijo lietuvių kalbos? Juk daugiausia bijoma ne kalbos, bet dėl kalbos. Dėl jos  likimo ir ateities būgštauja tūkstančiai, o gal net pora milijonų lietuvių – pradedant jautriais kalbininkais ir baigiant paprastais, bet ne vien apie kasdienę duoną mąstančiais žmonėmis. Plačiau
2011-04-22
Šiemet Šv. Velykos vėlyvos. Saulė kasdien aukščiau pakyla. Nebus purvo. Kaimuose bus lengviau pasiekti bažnyčią. Iš vienos pusės - Velykų šventėje, galime ir reikia džiaugtis. Iš antros – reikia galvoti, mąstyti ir susimąstyti. Kiekvienas žmogus susiduria su savo, Lietuvos, gyvenimo reiškiniais ir su pasaulio įvykiais, kurie žmogų užpuola staigiai ir netikėtai. Plačiau
2011-04-15
Jau eina 21-ieji metai, kai gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau, gerai įsiklausius, galima pajusti - pas mus kažkas vis tik yra negerai. Sakyti, kad lietuviai kažkokių niurgzlių tauta – nedora, net ciniška! Daug rašoma ir kalbama – Lietuva išsivaikščioja, nyksta. Net prognozuojama, kad po kokių 50 metų joje gali dominuoti jau ne lietuviai. Ir čia yra racijos. Pavyzdžiui, ne tik man kelia nerimą nesena informacija spaudoje, kad Panevėžyje kasmet tenka uždaryti vos ne po vieną vidurinę mokyklą. Gal ir ne taip? Jeigu taip, tai nesusimąstoma – kodėl? O gal norima to nematyti – laikytis stručio politikos? Juk kai kas ir sako – tokios spaudos geriau neskaityti – atseit, tik nuotaiką gadina, net skatina tokius dalykus, reikia nekreipti dėmesio į visokias šnekas... Plačiau
2011-04-08
Kuo toliau, tuo vis akivaizdžiau girdisi, kad vis garsiau falsifikuojami istoriniai įvykiai ir tiesos. Vis dar nenutylant maskvėnų balsams apie prūsų žemes kaip apie „russkyje iskonnyje zemli“, jau vis garsiau pasigirsta (ar tik ne labai gabių maskvėnų mokinių) Vilnijos „tuteišių“ pritariantys balseliai: „Vilno - istorinės mūsų žemės“. Jeigu V.Tomaševskio ir jo akcijos narių istorijos pažinimas prasideda gėdinga, kruvinai purvina Vilniaus krašto okupacija 1919 metais, laikau pareiga nors trumpai priminti kur kas galingesnius ir gilesnius istorinius laikus. Prieš daugelį tūkstantmečių, vos nuslinkus ledynams, prie Nemuno apsigyveno žmonės. Per ilgus tūkstantmečius šiose žemėse susiformavo mūsų protėviai baltai – jų tautos, gentys. Susiformavusių tautų pagrindu ir jų gyvenamosiose žemėse iškilo ir valstybė. Prie Nemuno, ant mūsų protėvių baltų žemių iškilo Lietuva. Plačiau
2011-04-08
Vasario 16 – tosios programos per Vilniaus televiziją nutraukimas dėl „mūsų poeto“ J. Marcinkevičiaus buvo tarsi perkūnas iš žiemos dangaus. Šį reiškinį lydėjo šokas ir liūdesys. Dabar surinkęs šiek tiek medžiagos apie J. Marcinkevičių, imuosi plunksnos, nieko nuo savęs nepridėdamas, bandysiu ginti Lietuvą. Be to, noriu savo skausmu pasidalinti su artimaisiais ir Laisvės kovotojais. Plačiau
2011-04-08
Artimiausioje ateityje reikėtų susimąstyti, ar verta žaisti demokratiją postsovietinėje visuomenėje, nes tie žaidimai gali baigtis neprognozuojamai... Kartais reikia labai nedaug, tiesiog keleto ryžtingų žmonių, ir viskas sustoja į savo vietas. Pažvelkime į praeitį ir pasisemkime ryžtingumo ir išminties. Plačiau
2011-04-05
Straipsnyje „Kas yra bendrinė kalba?“ rašėme, kaip buvo pasiektas toks lietuvių bendrinės kalbos brandos lygis, kuriame atsiskleidė visos jos esminės ypatybės (LA, 2011 03 15, Nr. 58-60; 03 23, Nr. 63-68). Tačiau kelias į šį lygį buvo nelengvas, o palyginti su kitomis bendrinėmis kalbomis, gal net išimtinai ilgas ir vingiuotas. Prasidėjo jis su  pirmaisiais lietuviškais spausdintais raštais XVI a. viduryje ir vedė per tarmių tankmes, įveikdamas valdančiųjų sluoksnių abejingumą ar net priešiškumą, kol 1883 m. Ragainėje ėmęs eiti laikraštis „Aušra“ galiausiai paskelbė, jog klaidžiojimai baigėsi. Rasta kryptis, kuria vedama lietuvių kalba taps tautos pasididžiavimu ir išlikimo laidu. Vis dėlto, apsisprendus dėl perspektyvaus kelio, ir toliau būta visokių vargų. Kokių radosi vargų dėl bendrinės kalbos? Plačiau