Penktadienio vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje iškilmingai pakeltos Baltijos valstybių vėliavos. Šią ceremoniją stebėjo valstybės vadovai, Kovo 11-osios Akto signatarai, vilniečiai ir sostinės svečiai.

Šiandieną mūsų visuomenėje susidarė tokia padėtis, kad šią temą paliesti jau yra būtina. Pateiktu posakiu apie dviejų peštynes ir trečiojo pergalę, mūsų senoliai pasakodavo ir sakydavo remdamiesi šimtmečių patirtimi. Patirtimi, perduodama iš kartos į kartą. Kokia tai buvo patirtis? Pažvelkime praeitin ir gerai gerai pamąstykime. O būta štai ko.

„Vardą ir pavardę rašykite lietuviškomis raidėmis (ą, č, ę ir pan.)“ – skelbia elektroninio gyventojų surašymo svetainė www.esurašymas.lt“. Verta susimąstyti. Surašymas vyksta Lietuvoje, kurioje valstybinė kalba lietuvių. Ir surašymo lapas lietuviškas. Tad ar gali kam nors kilti mintis vartoti kitos kalbos abėcėlę?

Toks paprastas klausimas, o vien jį išgirdęs sunerimsti. Kai kam atrodo, kad šito klausti netgi negalima. Tai politiškai nekorektiška. Juk bandydamas save apsibrėžti, tarsi atskiri nuo kitų, o ieškodamas gerųjų savo tautos savybių įžeidi kaimynus.

Tęsdama tautiškumo temą Lietuvos moterų lyga apskritojo stalo diskusijų ciklo antrame renginyje, sausio mėnesio 25 dieną pakvietė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedros profesorių habilituotą daktarą Povilą Algirdą Ažubalį. Profesorius yra matematikos didaktikos ir pedagogikos istorijos specialistas. Matematikos tema parašęs penkias mokomąsias knygas, vadovėlį, šešias monografijas. Paskelbęs per 300 mokslinių, metodinių ir mokslo populiarinimo straipsnių įvairiuose laikraščiuose, žurnaluose, knygose. Dalyvavęs ir skaitęs pranešimus apie 100 tarptautinių ir šalies mokslinių konferencijų.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba mūsų sostinėje Vilniuje pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kuris nutiesė kelią į šiek tiek ilgiau nei dvidešimt metų trukusį Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį. Apie šį svarbų įvykį buvo paskelbta 1918 vasario 19 d. „Lietuvos Aido“ numeryje. Per pasaulį praūžus Antrajam pasauliniam karui, Sovietų okupuotoje Lietuvoje 1949 m. vasario 16 d. partizanai, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos nariai Minaičių kaime, Radviliškio rajone pasirašė LLKS Tarybos Deklaraciją, taip dar kartą raštu pažymėdami Lietuvos Laisvės siekį. Sovietmečiu Vasario 16-osios minėti viešai negalėjome ir faktai apie LLKS Tarybos Deklaracijos pasirašymą buvo griežtai nutylimi. Tik 1990 m. kovo 11 d., atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo galima viešai prabilti apie šiuos mūsų istorijos puslapius.

Nesu lituanistas – tik paprastas gimtosios kalbos vartotojas. Tačiau man kaip tautiečiui, savo šalies patriotui (kas negerbia savo tautos – tas nemyli ir kitų!), niekada nebuvo tas pats, kas susiję su lietuvių tautos kultūra, pačia seniausia ir gražiausia jos kalba. Vyresnioji karta dar prisimena, kokia lietuvių kalbos padėtis buvo „prie ruso“, mato, kas su ja darosi dabar, kai esame lyg ir laisvi, bet... Ir aš su nerimu stebiu, kad dabar dažnai daug svarbių (gal ir lemtingų?!) sprendimų daroma neatsakingai, be įsipareigojimų lietuvių tautos ateičiai, t. y. ne tam, dėl ko ant Laisvės aukuro sudėta tiek daug aukų. Tada mus prievartavo okupantai, o dabar patys save niekiname, demonstruodami savo nepilnavertiškumą. Nors būna ir išimčių, pavyzdžiui, Europos vyrų krepšinio čempionato burtų traukimo ceremonijoje iš dalies parodyta, kad galime dainuoti ir lietuviškai. Kaip puiku! Žinoma, ir čia neapsieita be „šampaninių“ chorų – o gal ir gerai? Tikėkimės ir sėkmės įvairiose „eurovizijose“. Užtenka kvailioti!

Viename laikraštyje 2011 m. sausio 26 d. paskelbtas Tomo Vaisetos pokalbis su Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vedėja Loreta Vaicekauskiene (Kalbininkė L.Vaicekauskienė: “Mes manipuliuojame visuomene, kai nuolat kalbame apie grėsmes lietuvių kalbai“). Valstybinė lietuvių kalbos komisija jaučia pareigą atkreipti dėmesį į kai kuriuos visuomenę klaidinančius L. Vaicekauskienės teiginius. Pokalbyje Kalbos komisijai prikišamas kalbos norminimo diktatas ir reiškiamos abejonės šios institucijos reikalingumu. L. Vaicekauskienė teigia nežinanti kitos šalies, „kur būtų institucija, kuri, kaip Lietuvoje, reguliuotų kalbos prestižą“.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, net reikalaujama, kad bet kuriam užsieniečiui būtų suteikiama teisė įsigyti žemės Lietuvoje. Kadangi klausimas gana rimtas, pažvelkime praeitin, pasidomėkime, kaip šią problemą sprendė mūsų protėviai.

Bet nugriaudėjo, nudundėjo Sąjūdis, ir šiandieną tepagalvoju, kodėl valdžion nuėję taip greitai mus pamiršo. Per šiuos dešimtmečius niekas net grupių vadovų nebuvo surinkę į vieną būrį, niekad nekvietė į valstybinės ar kiek kuklesnės reikšmės renginius, paminėjimus, niekas net nepaklausė: o kaip gi gyveni nepriklausomybėje, sąjūdiste? Gal mauras savo darbą padarė ir vėl rinkti laisvėjančios tautos jėgą jau kiek pavojinga? Buvai – gerai, nesi – gal dar geriau?

Prie rusų Maskvos komunistinės viršūnės politika buvo sunaikinti lietuvių kalbą, mus nutautinti. Jie žinojo, kad tautos gyvybė yra kalba, atimti kalbą – reiškė sunaikinti tautą. Viskas, kas buvo oficialu, buvo daroma rusiškai – partijos CK, vyriausybinių įstaigų ataskaitos, instrukcijos (taip pat ir dėl atvežtų rusų darbuotojų) – rusų kalba, net institutų ataskaitos – rusiškai. Tai buvo grėsminga politika, nuleidžiama iš viršaus. Po karo atėjusi KGB kariuomenė „dėjo Tarybinės Respublikos ideologinius pagrindus, valė tautą nuo liaudies priešų“. Priešas buvo jiems ir kalba. Buvo kalbama, kad buvo ketinta įvesti rašybą kirilica (kaip seniau caro laikais). Kažkodėl pabūgo. Jau kiek vėliau buvo Maskvoje planuojama mūsų tris respublikas ir Rytprūsius sujungti į vieną „Severo-zapadnyj kraj“, aišku su rusų kalba.

1968-ieji metai įėjo į pasaulio istoriją gausybe įvairių sąjūdžių: antikarinės demonstracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prahos pavasaris, studentų judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje ir kt. Studentų revoliucijų įkvėpėjai buvo kairiųjų pažiūrų, tai pasakytina ir apie Vokietijos jaunimą. Jų programines nuostatas, pagijęs po pasikėsinimo, savo disertacijoje „Dėl azijietiškojo ir Vakarų Europos kelio į socializmą skirtumų“ išdėstė idėjinis Vokietijos studentų revoliucijos vadas Rudi Dutschke. Jis įsivaizdavo vokiečių kelią į socializmą be Maskvos, Rytų Berlyno ar Pekino vadovavimo.

Jau praslinko, nepastebimai prabėgo 20 metų nuo tos dienos, kai mūsų Tauta vėl pakilo kovai už Tėvynės ir Tautos laisvę. Tik šį kartą nebuvo imtasi ginklo. Kovojome taikiai, su daina, kaip niekada vieningai, susikibę rankomis. Ir laimėjome. Per šiuos pora dešimtmečių netekome daug garbingų žmonių, tų tragiškų dienų įvykių liudytojų, iškeliavusių Amžinybėn, netekome ir daugelio tų, kurie duonelės kasdieninės išvyko ieškoti į svečias šalis.

Darbas Seime turi privalumą: susitinki su labai įvairiais žmonėmis, sužinai jų nuomones apie pasaulį, Lietuvą ir gyvenimą. Verslininkas iš Jordanijos, arabas ir musulmonas. Kalbamės apie verslą. Atsargiai teiraujuosi, kuo Lietuva patraukli, kokie jos privalumai. Atsakymas: „Dar nežinau. Nesigilinau. Bet jūs drąsūs žmones. Be ginklų stovite prieš tankus. Tokių žmonių kitur nėra. Noriu daryti verslą su tais, kuriuos gerbiu“.

Šių metų sausio 1 d. mūsų trispalvės vėliavos iškėlimo Vilniuje iškilmėse dalyvavę žmonės ne visi žinojo, kokį sunkų kelią nuėjo lietuvių tauta, kad dabar Gedimino pilies bokšte laisvai plevėsuotų mūsų trispalvė. Noriu kiek plačiau apie tai papasakoti. Petro Jurgėlos knygoje „Lietuviškoji skautija“ taip rašoma: ,,1919 m. faktiškai buvo pirmieji nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metai. Tų metų sausio 1 lietuvišką vėliavą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos kūrėjai - savanoriai.

Atsidūrėme ekonominės – finansinės ir dvasinės krizės duobės dugne. Lietuvos piliečiai mažai prieštaravo, kad Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės sutrukdytų šios duobės kasybą. Po 20 metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio puoselėjamas Tautinės vienybės principas dingo iš Seimo ir Vyriausybės organizuojamų įstatymų kūrybos ir jų realizacijos procesų.

Atrodo, palyginti neseniai būta plačių diskusijų dėl svetimžodžių rašybos lietuviškame tekste – lietuvinant ar į tekstą įterpiant juos originalo (anglų, latvių ir t.t.) kalba (Žinoma, kosmopolitai („Pasaulio žmonės“) originalia laiko anglų kalbą. Gi bolševikai buvo už rusų („Lenino“) kalbą. Taigi ir dabartinių, mėlynųjų, ir buvusių, bet nepražuvusių, raudonųjų bolševikų tikslai buvo ir išliko tie patys – išnaikinti tautas, kad „elitui“ būtų lengviau valdyti).