Tautos mokykla
07 23. Paminklas, primenantis 1794 m. sukilimą
Bronislovas Mažylis
Prieš 220 metų įvyko sukilimas, kuris dar bandė pakeisti į pražūtį besiritančios Abiejų Tautų Respublikos likimą. Gan svarbūs šio sukilimo momentai palietė ir Šiaurės Lietuvos vietoves, nors svarbiausi ir lemiami vyko Vilniuje ir jo apylinkėse. Minint šį jubiliejų norisi priminti to meto įvykius ir objektus Šiauriniame Lietuvos pakraštyje.
XVIII a. pabaigos betvarkė Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje atvedė iki kaimyninių valstybių: Austrijos, Prūsijos ir Rusijos mūsų didžiulės valstybės pirmojo ir antrojo pasidalinimo.
Generolas Tomas Vavžeckis
Mąstanti abiejų valstybių diduomenė pamačiusi, kad jos teritorijoje jau įkuriamos Rusijos karinės įgulos, o Abiejų Tautų Respublikai tebuvo leista turėti tik 15 tūkstančių karių – sunerimo. Užsienyje gyvenę patriotai pradėjo ruošti sukilimą ir bandyti atsikratyti nemėgstamų įnamių. Sukilimui vadovauti buvo pakviestas iš LDK kilęs, JAV kovose dėl nepriklausomybės pasižymėjęs, generolas Tadas Kosciuška.
Sukilimas buvo pradėtas Krokuvoje 1794 m. kovo 24 d., paskelbiant manifestą su šūkiu: „laisvė, žemių nedalijimas ir nepriklausomybė“. Jau balandžio vidury sukilėliai užėmė Varšuvą ir sukilimas persimetė į Lietuvą. Pirmieji pradėjo šiauliečiai, sumušę čia buvusią rusų įgulą. Vilniuje sukilėliai vadovaujami inž. Jokūbo Jasinskio, padedant iš Šiaulių ir Panevėžio atskubėjusiems būriams puolė rusų įgulų postus ir užėmė miestą. Buvo sudaryta Lietuvos tautinė taryba, tėvynei ginti. Rusijos kariuomenė atsitraukė link Ašmenos ir Gardino. Ir laukė pastiprinimo.
Šiaurinių Lietuvos sienų apsaugai nuo rusų įsiveržimo iš dabartinės Latvijos, kurios dalis tada priklausė LDK irgi analogiškai buvo įvestos rusų įgulos. Jos daugiausia buvo Bauskėje ir kiek mažiau Skaistkalnėje.
Apie Pušalotą (Pasvalio raj.) buvo pradėtos telkti sukilėlių pajėgos. Joms vadovauti buvo paskirtas generolas leitenantas Tomas Vavžeckis (1754 – 1816), kilęs iš dabartinio Ignalinos rajono, daugiausia dirbęs LDK teisės srityje. Jo vadovaujamos pajėgos pavadintos Žemaičių divizija, turėjo ginti ruožą nuo Brėslaujos iki Baltijos. Ši divizija atrėmė rusų įsiveržimus nuo Akmenės, Linkuvos, Joniškėlio, Pasvalio, Vabalninko... ir atliko jai skirtą užduotį. Upytės paviete T. Vavžeckis išbuvo nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos. Jo štabas buvo Panevėžyje. Pušalote, Pumpėnuose, Vabalninke.
Birželio gale T. Vavžeckis su dalimi Žemaičių divizijos, sukilimo vadovybės buvo perkeltas vadovauti, rusų rankose buvusios, Liepojos užėmimui. Vadovybė tikėjosi iš Švedijos gauti ginklų, kuriuos laivais turėjo atplukdyti į Liepoją. Tuo metu LDK daugiau uostų neturėjo. Klaipėda priklausė Prūsijai. Liepoją sukilėliai buvo užėmę ir valdė nuo birželio iki liepos vidurio ir nuo rugpjūčio 8d. iki mėnesio galo. Deja, sukilėliai ginklų nesulaukė, atplaukė vienas laivas ir tas pateko rusams.
Išvykus T. Vavžeckiui, į Pušalotą atvyko vadovauti generolas Romualdas Giedraitis (1750 – 1824). Jo vadovaujami sukilėliai liepos gale prie Saločių sumušė įsiveržusias gausias rusų pajėgas ir pastarieji jau ruošėsi trauktis už Dauguvos. Vavžeckis ir Giedraitis planavo pulti Mintaują, tačiau rugpjūčio 12 rusams užėmus Vilnių ir caro kariuomenei, vadovaujamai A. Suvorovo, pradėjus puolimą Varšuvos kryptimi, Žemaičių divizija gavo įsakymą trauktis į Užnemunę, o vėliau į Lenkiją, ginti Varšuvos.
Netoli Varšuvos Maciejovicų mūšyje sužeistam T.Kosciuškai patekus rusų nelaisvėn ir išgabentam į Peterburgą, Varšuvos sukilimo valdžia T.Vavžeckį paskyrė vietoj T. Kosciuškos vadovauti sukilėlių ginkluotosioms pajėgoms. Jam teko organizuoti Varšuvos gynybą nuo A.Suvorovo vadovaujamos rusų armijos. Spalio 4 d., Suvorovui šturmavus Varšuvos priemiestį Pragą, sutriuškinus sukilėlių pajėgas, Varšuva kapituliavo. Čia žuvo ir Lietuvos sukilėlių vadas J. Jasinskis. Likę sukilėlių likučiai dar traukėsi Lenkijos pietų kryptimi, kol lapkričio 18 Radošicuose apsupti buvo paimti į nelaisvę. T. Vavžeckis, išgabentas į Peterburgą ir su kitais sukilimo vadais, kalintas Petropavlovsko tvirtovėje. Tik mirus carienei Jekaterinai II, naujas caras Pavlas I malonėjo savo 1796m. lapkričio mėnesio įsaku paleisti sukilimo dalyvius.
Grįžęs į Lietuvą T. Vavžeckis dirbo įvairiose organizacijose, kaip teisininkas. Karo su Napoleonu metus praleido Peterburge. Po karo, kai caras Aleksandras I atkūrė autonominę Lenkijos karalystę T. Vavžeckis buvo teisingumo ministru. 1816m., pablogėjus sveikatai grižo į Lietuvą ir tais pačiais metais, besigydydamas mirė. Palaidotas Vydžiuose, Baltarusijoje.
Niurkonių koplyčia
Ant dabartinių Panevėžio ir Pasvalio rajonų ribos tų įvykių metu, buvęs Niurkonių dvaras priklausė Tomo Vavžeckio broliui, irgi generolui Juozapui Vavžeckiui, taipogi dalyvavusiam sukilime.
Aprimus sukilimo sukeltom bangom, Juozapas, norėdamas pagerbti brolio Tomo atminimą, 1827 m. savo dvare pastatė koplyčią (fasade yra buvusi tokia data), ji buvo pašventinta 1828 m. gruodžio 27 d. Tomo vardinių dieną, o altoriuje įtaisytas šv. Tomo paveikslas.
Taigi Niurkonių koplyčia yra vienintelis Šiaurinėje Lietuvos dalyje, o gal ir visoje Lietuvoje paminklas, šiemet du šimtus dvidešimt metų minimam sukilimui atminti. Dar iki 1972m. koplyčios viduje ant zakrastikos durų buvo prikalta atminimo lenta su Tomo Vavžeckio gyvenimo datomis ir nuopelnais. Rūsyje buvo palaidotas ir koplyčios statytojas Juozapas Vavžeckis (1760 - ?)
Ši šiandien vidury laukų pamiršta ir apleista koplyčia, skirta pagerbti žymiems LDK veikėjams bei istoriniam įvykiui atminti. Nors sukilėliai nelaimėjo ir 1795m, toms pačioms grobikiškoms kaimynėms įvykdžius trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos pasidalinimą, Lietuva atiteko Rusijai. Sukilėlių kovos ir aukos, sudėtos už laisvę, tenelieka pamirštos. Keliaudami šiomis apylinkėmis būtinai aplankykime šį paminklą, pagerbkim praeitį, nes tie kas negerbia praeities, neturi ir ateities.
Atgal
.jpg)
