Tautos mokykla
03 29. Istorijos pamokos turi ugdyti patriotizmą
Jurgis Gendrutis Dalmotas
Lietuvos PKTB etikos komisijos narys,
Vilniaus PKTB etikos komisijos pirmininkas
Vienu iš tautinės mokyklos uždavinių turi būti Lietuvos jaunimo patriotiškumo, pasididžiavimo savo valstybe ir jos istorija ugdymas. Lietuvos himne – Tautiškoje giesmėje giedame: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Todėl pagrindiniais dalykais bendrojo lavinimo mokyklose, turinčiais tiesioginę įtaką patriotiškumo ugdymui, yra valstybinės kalbos ir savo Tėvynės istorijos mokymasis. Mikalojus Daukša sakė: „...maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didelė gėda – savosios nemokėti“. Šiek tiek perfrazavus tą patį galima pasakyti ir apie istoriją. Maža garbė žinoti pasaulio ir Europos istoriją, didelė gėda nežinoti savosios, Lietuvos istorijos, Jos istorinių asmenybių ir kovų už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.
Peržiūrėjus iki šiol vienoje Vilniaus miesto bendrojo lavinimo mokykloje naudojamus istorijos vadovėlius nuo 5 iki 10 klasės, liko slogus įspūdis, kad Lietuvos istorija dėstoma bendroje visuotinės istorijos apimtyje. Vientisai ir nuosekliai Lietuvos istorija dėstoma tik 5-je klasėje, tokiu lygiu, koks suprantamas 11-os metų penktokėliui. Kitose klasėse dėstoma visuotinė istorija nuo pirmųjų civilizacijų iki mūsų laikų. Šioje pasaulinės istorijos įvykių masėje Lietuvos istorija minima tik epizodais, įterptais tarp pasaulio ir Europos įvykių, labai lakoniškai. Daug svarbių istorinių įvykių visai nepaminimi (knygnešystė, kova prieš bažnyčių naikinimą, Vilniaus krašto okupavimas vadinamas labai švelniai – tik konfliktu tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus, Klaipėdos okupavimas, 1941 m. birželio 22-23 d. sukilimas, Lietuvos katalikų bažnyčios kronika ir t. t.). Antroji sovietinė okupacija įvardinama kaip „antroji Lietuvos sovietizacija“. O tai jau galima suprasti ne kaip prievartinį prijungimą, o kaip sovietinės teritorijos „išvadavimą“. Lietuvių tautos laisvės kovai partizaninio karo sąlygomis skirta 6 puslapiai, iš kurių 2 psl. – dokumentų ištraukos, 1 psl. – iliustracijos. Tekstui lieka 3 puslapiai.
Toks išmėtytas atskirais epizodais dalykas labai sunkiai įsimenamas ir nepilnas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, dėstyta 5-je klasėje 11-kos metų amžiaus vaikų supratimo lygiu, bus visai pamiršta. Tai ką gi iš Lietuvos istorijos įsimins ir prisimins Lietuvos tautinės mokyklos abiturientas – jaunasis Lietuvos pilietis? Kiek stiprybės jis gali pasisemti iš primirštos LDK valstybės galybės, iš 3-juose puslapiuose išdėstyto partizaninio pasipriešinimo istorijos?
Įvertinusi tai, ir mūsų bendrijos nario Algimanto Lelešiaus pradėtas pastangas dėl pasipriešinimo istorijos dėstymo mokyklose, LPKTB Valdyba kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę ir Švietimo ir mokslo ministeriją, prašydama sudaryti švietimo ir istorijos specialistų bei LPKTB deleguotų atstovų komisiją, kuri pateiktų siūlymus dėl galimybės švietimo įstaigose dėstyti Lietuvos istoriją kaip vientisą, nuoseklų ir išsamų Lietuvos pasipriešinimo okupacijoms istorijos kursą.
Į mūsų kreipimąsi Švietimo ir mokslo Ministerija (toliau ŠMM) pateikė 37 psl. apimties „Vidurinio ugdymo bendrosios programos „Istorija“ projektą“, skirtą pedagogams, mokymo priemonių rengėjams, švietimo administratoriams ir visiems, susijusiems su istorijos mokymu 11-12 vidurinės mokyklos (III-IV gimnazijų) klasėse. Kaip rašoma projekte, istorija priskirta humanitarinių mokslų grupei, ir jos paskirtis „... ne tiek įgyti paprastą žinojimą, kiek interpretuoti turimas žinias“. Be to, mokytojui paliekama autonomija pasirenkant mokymo metodus ir turinį.
Susipažinę su pateiktu mums programos projektu, paruošėme savo išvadas, kuriose smulkiai išdėstėme pastabas ir pasiūlymus Lietuvos istoriją išskirti į atskirą kursą, kuriame būtų Lietuvos ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms skyrius. Siūlėme mokinių žinių ir supratimo reikalavimus konkretizuoti, nurodant pagrindinius to laikotarpio istorinius asmenis ir įvykius, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį. Pateikėme pageidaujamą pasipriešinimo okupacijoms skyriaus turinį, ypatingą dėmesį atkreipiant į laisvės kovos istoriją, pagal Nijolės Gaškaitės knygą „Pasipriešinimo istorija“. Kategoriškai pasisakėme prieš mokinių ugdymą interpretuoti istoriją. Taialiuzija į istorijos klastojimus, kurių buvo ir tebėra iki mūsų dienų. Ne visai mums draugiškų valstybių istorikai iki šiol tvirtina, kad Želigovskis neokupavo Vilniaus, o tik išlaisvino ir apgynė Vilnijos lenkų (?) visuomenę. Kad Hitleris ne okupavo Klaipėdos kraštą, o tik išlaisvino ir apgynė Memelio krašto vokiečių interesus. Kad SSSR ne okupavo Lietuvą, o tik padėjo „darbo liaudžiai“ laisvai įsijungti į SSSR. O integravus Lietuvos istoriją į TSRS istoriją, buvo teigiama, kad LDK Kunigaikščiai buvo stambūs feodalai, engę varguolius, kad Žalgirio mūšį laimėjo Smolensko pulkai ir t. t. O ir šių dienų mūsų tautos atplaišos tvirtina, kad tą įsimintiną sausio 13-tosios naktį „savi šaudė į savus“. Tokių interpretuotojų buvo ir bus, tik gal neverta jų ugdyti istorijos pamokose? Bendrojo lavinimo tautinės mokyklos mokinys turi įgyti išsamų Lietuvos istorijos, tokios, kokia ji buvo iš tikrųjų, žinojimą.
Į mūsų išvadas ir pasiūlymus ŠMM atsakė dviem raštais, aiškindama, kodėl priimti tokie sprendimai. Tačiau ne su visais iš jų galima sutikti a priori. Atsakyme teigiama, kad mūsų siūlomas vientisas, nuoseklus (jų vadinamas „linijinis“) istorijos dėstymas, būdingas sovietinės istorijos mokymo sistemai, yra ydingas. Mes gi remiamės ne sovietine, integruota į TSRS Lietuvos istorija, o pirmosios Lietuvos Respublikos šviesuolio A.Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“, išugdžiusia tūkstančius Lietuvos patriotų – partizanų, ir prof. E. Gudavičiaus 1999 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ I tomu. Šie veikalai su sovietizmu nieko bendro tikrai neturi. Galima sutikti, kad Lietuvos, kaip pasaulio ir Europos sudėtinės dalies, istorijos būtų mokoma integruotai. Tačiau integracijos laipsnis turi būti toks, kad Lietuvos istorija dominuotų. Atsakymo teiginys, kad kiekvienam programoje minimam faktui vadovėlių autoriai skiria tiek dėmesio, kiek mano esant reikalinga, o mokytojui paliekama autonomija pasirinkti vadovėlį ir mokymoturinį, tik patvirtina mūsų abejones, ar bus tinkamai įvertinti programoje neminimi istoriniai asmenys ir įvykiai (LDK Kunigaikščiai ir jų mūšiai, Lietuvos tautinio atgimimo XIX-XX a. pr. žymiausi veikėjai, pirmosios Lietuvos respublikos prezidentai, laisvės kovų vadai ir t. t.). Dėl teiginio, kad yra išleista daug istorijos vadovėlių, tenka priminti, kad tiek spaudoje, tiek žiniasklaidoje mokytojai tvirtina, kad trūksta gero vadovėlio, kad pasirinkimas labai sudėtingas.
ŠMM siūlo mokiniams sudaryti galimybę papildyti ir praplėsti vadovėlines žinias lankant muziejus, bibliotekas, būrelius, nagrinėjant istorinius šaltinius bei archyvus. Būrelių, muziejų ir bibliotekų lankymas priklauso nuo mokytojo iniciatyvos, o kokia kryptimi „prasiplės“ mokinių istorinės žinios – nuo mokytojo tautinės ir politinės orientacijos, ypač tautinių mažumų mokyklose. Be to, istoriniai muziejai yra tik didžiuosiuose miestuose. Provincijos mokykloms tai labai problematiška. O siūlymas nagrinėti istorinius šaltinius bei archyvus, kurie yra tik Vilniuje, ir priėjimas prie jų leidžiamas labai ribotam asmenų skaičiui, skamba visai nesuprantamai.
Yra ir daugiau klausimų, kuriuos derėtų aptarti. Vienok ŠMM pripažįsta, kad sutinka su mūsų išdėstytais pasipriešinimo istorijos ir jos prasmės vertinimais, mano, kad yra daug galimybių konstruktyviai bendradarbiauti, kad teisingai pastebėti esminiai programos momentai, kad programa nėra konkreti. Atnaujinant programą numatoma padidinti Lietuvos istorijai skiriamų pamokų ir temų dalį. Atnaujinus programas Lietuvos istorijai bus skiriama ne mažiau pamokų, nei viso likusio pasaulio istorijai.
Tikimės, kad ŠMM vadovai supras, kad geriausių rezultatų pasieksime ne susirašinėdami, o dalykiškai kalbėdami, aiškindamiesi savo pozicijas. O tam būtina sudaryti kompetentingą komisiją iš švietimo specialistų (ministerijos atstovų ir Lietuvos istorijos dėstytojų), Lietuvos istorijos specialistų-mokslininkų ir mūsų deleguotų atstovų, kad tokios komisijos išvados būtų prioritetinės tiek programų sudarytojams, tiek vadovėlių autoriams, tiek istorijos mokytojams visose Lietuvos mokyklose.
Atgal
.jpg)
(1).png)
