Tautos mokykla
12 09. Užkopkime ant Medvėgalio...
Aleksandras Šidlauskas
Tikrai verta patikėti graikais, kurie senovėje pasakė, kad istorija – tai gyvenimo mokytoja. Ji tokia išliko iki mūsų dienų. Neveltui šiandien galima išgirsti tokį patarlinį pasakymą – gyveno, o iš istorijos nepasimokė. Istorija, kokia ji bebūtų, nėra pamotė žiežula bet tikrovės vaizdinys, aprašas, gyvenimo apibendrinimas. Žinia, istorija ne iš piršto laužta, ji visuomet paremta konkrečiais žmonėmis, tikrais faktais, patvirtintais duomenimis, sukaupta įvairia medžiaga: dokumentais, laiškais, atsiminimais, fotonuotraukomis, konkretaus žmogaus biografija.
Yra žmonių (jų kaskart daugėja), kurie kuria, sudaro savo giminės genealoginį medį. Panašiai galima kalbėti ir apie tautos istoriją, kuri tarsi yra valstybės genealoginis „medis“, kurį kuria ne vienas žmogus, o visa tauta. Kol kas dar savo populiarumo neprarado istoriko specialybė, o Istorijos institutas – tai toji įstaiga, kuri rašo ir reikalui esant, perrašo savo gimtojo krašto istoriją. Vieni istorikai dažniausiai archeologai, domisi pirmykštės (pirmapradės) bendruomenės gyvenimu, kiti gi „vaikšto po baudžiavinį kaimą“, tretieji gilinasi į kapitalistinio gyvenimo žemes, Ir tai dar ne viskas. Kiekvienas specialistas pasirenka ir siauresnes gyvensenos sritis: žemės ūkį, pramonę, mokslą, švietimą, kultūrą, sociumą. Visa tai sudėjus vienon vieton atsiranda daugiatomiai leidiniai. Jei gimnazijoje tautos istorija telpa į vieną storoką vadovėlį, tai minėtasis institutas šiuo metu rašo ir spausdina dvylikatomę Lietuvos istoriją – nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Istorikai sau pirminės medžiagos ieško archyvuose, bibliotekose, muziejuose, senuosiuose istoriniuose leidiniuose. Juk vien apie Mindaugą ar Vytautą surinktume nemažą bibliotekos lentynėlę. Apie juos rašė vokiečių, rusų, švedų, lenkų kronikos, jų gyvenimu ir veikla ypač susidomėta pastaraisiais dviem šimtmečiais.
Kiekvienas naujas domuo (jų vis dar surandama) naujai nušviečia karaliaus, kunigaikščio, bajoro, mokslo ar meno vyro, karvedžio, politiko gyvenimą. Senoji istorija vislab papildoma naujais puslapiais, o šiandien atsispindi politiniame, socialiniame, ekonominiame, kultūriniame gyvenime.
Grasusis sovietmetis buvo itin nepalankus talentingiems istorikams. Jie visos tiesos negalėjo pasakyti, nes sovietinis melas buvo apraizgęs ir visuomenę, ir mokslą, ir meną. Politizuotas gyvenimas buvo paremtas vienos partijos ir vieno „vado“ ideologija. Tais nuožmiais pokario ir vėlesniais metais Lietuvos istoriją iš viso buvo stengiamasi ištrinti iš mokyklų, ir universitetų, Rusijos istorijai buvo skirtas ypatingas dėmesys kaip vyriausiajai penkiolikos respublikų „sesei“. Dar smetoninėje Lietuvoje buvo išleista Adolfo Šapokos parengta ir redaguota „Lietuvos istorija“. Ji objektyviai vertino mūsų valstybės istoriją. Tuo tarpu sovietizmas ją išmetė į šiukšlyną, o tie, kurie šią knygą turėjo ir skaitė, buvo represuojami: studentai buvo šalinami iš studijų, mokytojai taip pat netekdavo teisių dirbti pedagogais. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kur vedė leninizmo, stalinizmo doktrinos, kaip buvo paniekintas žmogaus asmenybė, tauta, gimtojo krašto istorija, tas pamatinis, ugdomasis jaunojo žmogaus mokslas. Laimei, komunistiniai svaičiojimai visiems laikams nuėjo į praeitį, o istorikai apie tai rašo kaip apie didžiąją melo citadėlę.
Lietuvos istoriografija neturi tokių tradicijų, ką turi didžiosios mūsų kaimynės, bet ji turi nemažą amžių įdirbį. Nuo A. Kojelavičiaus iki S.Daukanto, nuo J.Basanavičiaus iki E.Gudavičiaus, nuo Z.Ivinskio iki A.Bumblausko – ilgi istorinių ieškojimų ir atradimų metai, kupini dėmesio istorinėms asmenybėms, visuomeniniams pokyčiams, kultūros sklaidai. Istorijos objektyvumas – svarbiausia istoriko siekiamybė, kai faktai neiškraipomi, o tikrovė ir asmenybės nepolizuojamos, Netgi dar ir šiandien yra priešingai vertinama smetoninė Lietuva, pokario partizanų kovos, netgi Sąjūdžio veikla, nekalbant apie sovietinės Lietuvos vadovus J.Paleckį, M.Gelvicą ir A.Sniečkų. Vis dar šmėsteli prorusiškos ir prolenkiškos tendencijos apie kai kuriuos Lietuvos istorinius įvykius. Lengva iškreipti tiesą ir paskleisti melą. Pasitaiko faktų, kai patys istorikai, vulgarizuodami praeitį, vis dar pagieda ditiranbus buvusiai Sovietų sąjungai. Tarsi būtų prisikėlę iš J.Žiugždos tamsiojo laikotarpio, kai šis pseudoistorikas dėl visų tautos pasiekimų dėkojo rusų tautai. Dera prisiminti, kad toji sovietinė keturtomė J.Žiugždos parengta Lietuvos istorija buvo „aprengta“ juodais viršeliais. Kai kuriose sovietinėse Lietuvos enciklopedijose faktinių klaidų ir tendencingo vertinimo buvo itin daug. Apie kažkokį beraštį „revoliucinio“ judėjimo dalyvį, buvo rašoma daugiau negu apie Lietuvą garsinusį mokslininką, menininką, kultūrininką. Laimei, tie nesusipratimai naujoje daugiatomėje, dabar leidžiamoje enciklopedijoje iš pagrindų ištaisyti.
Paaugliai ir jaunimas yra nepaprastai imlūs istorinėms (daugiausia herojinėms) grožinio pobūdžio knygoms. Deja, šioje srityje literatūros laukai dar dirvonuote dirvonuoja. Verta prisiminti tiktai P.Tarnsenkos, k.Almeno, V.Alanto, Vienuolio, K.Puidos, P.Dirgėlos, K.Užurkos, V.Martinkaus, B.Kralikausko istorinės apysakas ar romanus. Tiesa daugumos šių autorių kūriniai nėra estetiškai pagavūs ir meniškai įtaigūs, bet geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje. Galbūt tiktai dramaturgijai istorija turi būti dėkinga, nes tokie rašytojai kaip R.Samulevičius, B.Sruoga, K.Saja, J.Grušas, J.Marcinkevičius nepaprastai plačiai atskleidė kai kurias lietuvių tautos istorines asmenybes, meniškai įprasmino praėjusiųjų epochų gyvenimo vaizdus.
Istoriją rašo ne tiktai istorikas. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė romane „Silva rarum“ atkuria 17–18 amžiaus barokinį Vilnių, tapytojas Giedrius kazimierėnas savo masštabiškose drobėse „nusidaužė“ į kunigaikščio Algirdo laikus, o kompozitorius Bronius Kutavičius sėkmingai nusikelia į jotvingių, pagonybės metų. Šie minėtieji menininkai, remdamiesi konkrečiais duomenimis, pasitelkę savo kūrybinę vaizduotę, atkuria istoriją gyvais vaizdais. Marijono Giedrio filmas „Herkus Mantas“ ir Vinco Mykolaičio-Putino drama „Valdovas“ akivaizdžiausiai kalba apie praeitį. Net istorikas, pusiau juokais, o gal pusiau rimtai prasitaria, kad Justino Marcinkevičiaus „Mindauge“ yra daugiau istorinės tiesos negu kai kuriuose istorikų darbuose. Grafikas Arvydas Každailis, iliustruodamas Simono Daukanto „Būdą“, taip pat, pasijunta vaikštantis po senąją patriarchalinę Lietuvą, etniškai įvairią, etnografiškai savitą. Tokių pavyzdžių yra nemažai.
Profesorius Zigmas Zinkevičius, tyrinėdamas lietuvių kalbos istoriją (šeši tomai), taip pat pasiremia gausiais praeities faktais, kurie padeda suvokti gimtosios kalbos tapsmą. Literatūrologės Meilė Lukšienė ir Vanda Zaborskaitė ir paskaitose, ir literatūros istorijos knygose atskleidė praėjusių amžių istorijos vyksmą. Ir dailė, ir architektūra visuomet turi betarpišką ryšį su istorija. Vadinasi, istorijos pažinojimas daigelio mokslininkų nuopelnas. Netgi švedų ir lenkų istorikai, užbėgdami lietuviams už akių, suranda nemažai archyvinių duomenų, papildančių ir E.Gudavičiaus ir A. Bumblausko išvadas, tezes ar aksiomas. Baltarusių žurnalistas, istorijos mokytojas Alesis Kožedubas savaitraštyje „Literatūrnaja gazieta“ keletą metų pastoviai rašė apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, patikdamas daug faktų iš baltų ir slavų istorines praeities, objektyviai bandydamas atspindėti praėjusiųjų epochų veikseną.
Archeologai, tyrinėdami ir kasinėdami plokštinius kapynus ir piliakalnius, suranda itin vertingų radinių, kurie leidžia daryti naujas išvadas arba pakoreguoti praeities žmonių gyvensenos atspindžius. Ir dainose (ypač karinėse), ir stebuklinėse pasakose rasime istorijos atšvaitų, laiko dėmenų, o sakmės ir legendos praplečia istorikų akiratį bei sukuria naujas krašto pažinimo prielaidas.
Istorikas – praeities žinovas ir dabarties aiškintojas, kuris nešmenėje laiko atributai archyvinė medžiaga. Mokytojo istoriko autoritetas per pastarąjį dešimtmetį nepaprastai išaugo, nes jis turi naujus, nebe sovietizuotus vadovėlius, gali drąsiai reikšti savo intuiciją. Dar Jono Basanavičiaus vis dėlto buvo priminta, kad žmonės nepažįstantys savo istorijos, tampa vaikais. Nepažinti gimtojo krašto praeities – tai apskritai nesusivokti visuomenėje, prarasti mąstymo gebėjimus, nesuprasti istorijos eigos, Mokytojas, pradėdamas kalbą apie gimtąją mokyklos aplinką (mikrorajonas, seniūnija, parapija) ima kloti pirmuosius valstybės pažinimo pagrindus. Didelę svarbą įgyja moksleivių kraštotyrinis darbas, turistiniai žygiai ir kelionės panemuniais, paneriais, pamerkiais.
Įkopkime į Medvėgalio viršūnę ir kaip M.K.Čiurlionio „Karalių pasakoje“ lyg ant delno išvysime visų žemaičių žemę, pamatysime triūsiantį žmogų, pasiklausysime padavimo. Sužinosime, kas dėjosi tais laikais, kai kryžiuočiai teriote teriojo gimtinę, kaip carinė Rusija engė ir naikino lietuvių tautą, kaip švedai ir prancūzai degino sodybas, žudė žmones. Užkopkime ant Medvėgalio...
Atgal
.jpg)
