VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

04 08. Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būti (dr. Zauervain – Girėnas)

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Vyčio Kryžiaus ir Šiaulių Žvaigždės ordinų kavalierius,

Lietuvos partizanų kapelionas

Vasario 16 – tosios programos per Vilniaus televiziją nutraukimas dėl „mūsų poeto“ J. Marcinkevičiaus buvo tarsi perkūnas iš žiemos dangaus. Šį reiškinį lydėjo šokas ir liūdesys. Dabar surinkęs šiek tiek medžiagos apie J. Marcinkevičių, imuosi plunksnos, nieko nuo savęs nepridėdamas, bandysiu ginti Lietuvą. Be to, noriu savo skausmu pasidalinti su artimaisiais ir Laisvės kovotojais.

Protingi senovės romėnai pasakydavo daug tiesos ir mus mokė išminties. Vienas iš tų pamokymų yra, kad apie mirusius reikia kalbėti arba gerai, arba nieko. To paties mus moko ir mūsų katalikų gyvenimo patirtis. Bet kartais atsiranda reikalas, ir net būtinumas kalbėti apie mirusius tik objektyviai. Mat kai kurie Lietuvos veikėjai spekuliuoja A. Brazausko ir J.Marcinkevičiaus mirtimi ir nori pavaizduoti juos kaip Lietuvos didvyrius. Štai po šių minėtų asmenų mirties artimieji arba jų partijos draugai prievartavo vyskupus, kad šių veikėjų laidojimo pamaldos būtų Vilniaus katedroje. Girdint tokius reikalavimus, savaime iškyla klausimas: „Už kokius nuopelnus?“ Ar turėjo teisę artimieji ir jų bendraminčiai reikalauti šių privilegijų? Juk patys bolševikai išniekino katedrą, paversdami ją koncertų sale. Išmetė katedroje palaidotą Lietuvos karalaitį Šv. Kazimierą ir įsakė mirusio karalaičio karstą slapta, tarsi nusikaltėlio, išgabenti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Tik atgavus katedrą, karalaitis sugrįžo atgal į savo koplyčią.

Už išniekintą katedrą niekas iki šiol neatsiprašė. Minėti asmenys: A.Brazauskas ir J. Marcinkevičius tuomet turėjo daug valdžios galių ir jie galėjo pasipriešinti piktam komunistų sumanymui. A. Brazauskas kaip pirmasis sekretorius tuo pačiu buvo ir Lietuvos KGB viršininkas. Apie KGB darbus Lietuvoje netenka kalbėti. Lietuva per okupaciją neteko kas trečio žmogaus. Sovietų Sąjungoje, vien lageriuose nužudyta 45 mln. žmonių, visoje Sąjungoje – 67 mln. O pasaulio spauda priskaičiuoja net 130 mln. aukų. Žaizdos, padarytos nacių, o ypač komunistų, dar neužgijo. Kiek Lietuvoje žmonių nežino savo artimųjų kapų ir jų palaidojimo vietų. Iki šiol Lietuvoje nepastatytas paminklas nužudytiems partizanams ir Laisvės kovotojams, sušaudytiems 18 – kai ministrų, 9 – iems Lietuvos generolams, majoro J. Bulvičiaus 8 –iems bendraminčiams. O kur dar sušaudyti ir nužudyti vyskupai ir kunigai? Deja, mes iki šiol neparodėme šios baisios tragedijos ir savo tautai, ir visam pasauliui. Kokią teisę turi reikalauti šitos tragedijos vadovai būti laidojami katedroje?

Dėl velionio J. Marcinkevičiaus mirties buvo nutrauktas Vasario 16 –osios minėjimas. Vietoj tautos minėjimo atsirado poeto J. Marcinkevičiaus minėjimas. Padarytas didelis nusikaltimas tautai. Kovojanti tauta nori žinoti ir turi teisę žinoti visų šių nusikaltėlių pavardes. Žmonės su karčia šypsena replikuoja, kad Vasario 16 – osios daugiau nebebus, bus tik pirmosios J. Marcinkevičiaus mirties metinės. Tie, kurie padarė šį nusikaltimą, nebijo, nes Lietuvoje jau senai įsivyravęs nebaudžiamumas.

Kai kurie komunistai siūlė Kaišiadorių miestą pavadinti Brazausko vardu. Būtų puikiai skambėję: „Brazausko katedros vyskupas Juozas Matulaitis“. O kas bus, jeigu koks nors komunistų veikėjas numirs per Šv. Velykas? Nejaugi ir Velykų neteksime?

Daugelis laikraščių, išskyrus „XXI amžių“, pradėjo mirusio J.Marcinkevičiaus biografiją nuo Sąjūdžio laikų. Laimė, kad turime naują, tiesa, dar ne pilną Lietuvos enciklopediją. Palyginus naują Lietuvos enciklopediją su tarybine, abejose rašoma beveik tos pačios žinios ir informacija. Lietuvos enciklopedija (7 tomas, 238 psl.) informuoja, kad J.Marcinkevičius - Kompartijos narys nuo 1957 metų. 1961 – 1963 metais kandidatas į LKP CK narius.

Apdovanotas visomis, kokios tik tada buvo, premijomis. Jo raštai buvo verčiami į daugelį Europos kalbų. „Mindaugą“ vaidino Rusijos teatruose ir net Sverdlovske. „Katedrą“ – du kartus Vengrijoje. Iš liūdnos patirties žinome, kad KGB turėjo gerą uoslę ir sugebėjo atrinkti reikiamus sau žmones, ir juos įtraukti į savo orbitą. Galbūt poetas J. Marcinkevičius norėjo padėti Lietuvai? Pagalvokim. Kuomet okupantai mėtė kruvinus Lietuvos partizanus vyrus ir moteris ant miestelių grindinio, kuomet vežė tūkstančius užkaltuose vagonuose, be vandens ir duonos, kuomet vagonuose mirdavo kūdikiai, juos išmesdavo per vagono duris laukan. Pabandykite įsivaizduoti lietuvių motinų, netekusių kūdikių, kančias ir skausmą. Kuomet veždavo kalinius baržomis iš Krasnojarsko į Įgarką ir Narilską Jenisėjaus upe, mirusius arba sunkiai susirgusius išmesdavo į upę. Ir kiek lietuvių Jenisėjuje rado amžinos ramybės ir poilsio vietą. Ar J.Marcinkevičius, ar bent vienas komunistas tada užstojo žudomą savo tautą?

Norėčiau priminti vieną panevėžietį partizaną dim. kap. Bronislovą Jospaitį (Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių), kuris drauge su kitais buvo atvežtas į miestelį ir numestas ant gavės grindinio kaip žuvęs. Atsipeikėjęs, pradėjo judėti. Skrebai pamatė ir pranešė KGB. Šie nuvežė jį į Vilnių. Išgydė ir nuteisė. Dabar, po daugelio metų, jis grįžo į Lietuvą ir gyvena Panevėžyje. Reiktų jį pakviesti į Seimą, arba į radiją ir televiziją - ir išgirsti bet vieną žodį apie ano meto žiaurią tragediją. Manau, kad daugeliui bus įdomu, nes tada kankino ir šaudė jų tėvai. Dabar komunistai maino savo partijos pavadinimą kaip „čigonas arklius“ ir nori nuslėpti savo kruviną praeitį, iškreipti Lietuvos istoriją. Deja, ir dabartiniai istorikai, uzurpavę valdžią, tyli. Taigi J. Marcinkevičius nebuvo Lietuvos patriotas, neužstojo savo tautos, bet rašė eilėraščius ir poemas okupantams. Visi šie kolaborantai nepadarė viešos išpažinties prieš tautą, kaip panašiai padarė 1941 metų Lietuvos komunistai, susirinkę Kauno karo muziejuje. Ir užsienyje niekas jiems neprikaišiojo praeities. O šie neatliko atgailos, todėl negali būti pilnaverčiai Lietuvos piliečiai. Ir negali kalbėti Lietuvos vardu.

Net ir paskutiniu sovietų okupacijos metu du lietuviai, susitikę Kompartijos būstinėje, kalbėjo tik rusiškai. Ir su Sniečkumi lietuviai kalbėjo tik rusiškai. Manau, kad ir J. Marcinkevičius nebuvo išimtis.

Straipsnio apimtis neleidžia smulkiau gilintis į šią temą, bet noriu pacituoti vieno kito lietuvio, patrioto mintis. Paskaitykite V. Kviečio straipsnį („Aušra“ Nr.24, 1980 rugsėjis). Po Stalino mirties, atskleidus baisius šio diktatoriaus nusikaltimus, komunistai pradėjo keisti Stalino kultą Lenino kultu. Prie šitos akcijos prisidėjo ir J. Marcinkevičius. 1966 metais rašė eilėraščių ciklą bendru pavadinimu „Šiandieninis Leninas“, jo draugai tvirtina, kad tai geriausias kūrinys apie Leniną lietuvių kalba. Šiuose eilėraščiuose mintis yra ta, kad J. Marcinkevičius siūlo pakeisti tik statulas, bet nenuimti pjedestalo. Ir sovietai per eilę metų pradėjo garbinti Leniną kaip Dievą. Iš tikrųjų jie aukštino ne vadus, o patys save. Ir mūsų dienomis Lietuvoje, keldami šiuos „didvyrius“ ant pjedestalo, siekia to paties: jei vadai didvyriai, tai jie ne nusikaltėliai.

„Pažinimo“ medis. Poetas J. Marcinkevičius šį kūrinį skyrė Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui. Pagal J.Marcinkevičių, universitetas - garbinga mokykla, tik gaila, kad nuo pirmųjų dienų jį „pasigrobė tamsybininkai“. Išeina, kad tie, kas kūrė universitetą, jį ir pagrobė. Vyskupas Valerijonas gavo parašą iš karaliaus Batoro steigti universitetui, mat tuo metu vienos Popiežiaus bulės nepakako, todėl reikėjo ir karaliaus sutikimo. Vyskupas Valerijonas ne tik gavo karaliaus Batoro parašą steigti universitetą, bet ir savo turtus paaukojo universitetui. 400 metų universiteto sukakčiai pastatė paminklą ne vyskupui Valerijonui ir karaliui S. Batorui studentų miestelyje, o Kapsukui ir Leninui.

Universiteto jubiliejaus proga buvo nutarta išleisti Alberto Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istoriją“ (3 tomus). Veikalas jau buvo surinktas spaudoje, bet, Anyčo patariamas, partijos Centro komitetas su general. muravjovu Dybenko priešakyje uždraudė šio veikalo spausdinimą. O kur tada buvo J. Marcinkevičius ir taip vadinami Lietuvos komunistai?

Trilogija „Mindaugas“ suniekino pirmąjį Lietuvos Karalių Mindaugą. O rusai Mindaugo žudiką Daumantą paskelbė Pravoslavų Bažnyčios šventuoju. O „Mažvydo“ ir „Katedros“ kunigus pavaizdavo ištvirkėliais. Žiūrėkite, kokie jų kunigai! Kuomet poetė Danutė Žilaitytė Juškaitienė prikišo J. Marcinkevičiui, jog šis parašė netiesą, tada jis pasiteisino: „Jei aš būčiau kitaip parašęs, tai nebūtų buvę romano“. Todėl „Katedra“ - ne istorija, o poeto išmonė.

„Katedra“ pasitarnavo bedievybės propagandai: pradedant ir baigiant kunigų dergimu. Šioje poemoje J. Marcinkevičius pasityčiojo net ir iš pačios išpažinties. O jis turėjo suprasti, kad bedievybės propagandai užtenka išminčių ir be jo - istorijos daktarų Stuinos, Anyčo su Pečiūra. „Katedroje“ pakariamas Vilniaus sufraganas Kasakauskas. O maištininkai, nutvėrę Masalskį, pakaria Varšuvoje. O Vilniuje, norėdami labiau pasityčioti iš vyskupo, sudegina Masalskio iškamšą.

V. Kvieslys tvirtina: „Su vyskupu Masalskiu taip lengvai susidoroti negalima. Turėjo jis trūkumų, tačiau paliko ir gražių pėdsakų mūsų krašto istorijai. Vertas jis atskiros monografijos“. O dabar tokią knygą „Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis“ yra parašęs istorikas Eligijus Raila. „Jei reikėtų poetui Masalskio poelgį su Laurynu, Ieva įrodyti teisme, kažin ar pasisektų“, - tvirtina V. Kvietys.

Keletas minčių iš pašnekesio, kuriame dalyvavo Valentinas Sventickas (VS), Eligijus Raila (ER), Pranas Morkus (PM), Julius Sasnauskas OFM (JS), o pokalbį tvarkė Vytautas Ališauskas. ER: „Mano nuomone, Marcinkevičius yra didelis iliuzionistas, o cirką ir meną daug kas mėgsta... Aš pats jaučiu, kaip sunku atsirinkti, nes esu baigęs sovietinę mokyklą, ten nemokė žmogaus atrinkti geros literatūros nuo prastos“. VS gyrė poetą ir tvirtino, kad Marcinkevičių daugelis skaitė. JS OFM: „Tai kultūra žmonių, inteligentijos dalis, kuriuos labiausiai buvo stengiamasi palaužti į savo pusę, ar papirkti, paversti režimo trubadūrais... Režimui buvo labai svarbu demonstruoti, kad rašytojai, tai ypatingos sielos žmonės, yra kartu su tarybų valdžia... Jam netgi leido pasakyti daugiau negu kitiems, nes tai talentas. Jis galėjo imtis temų, kurios šiaip buvo draudžiamos – „Katedra“, „Mindaugas“, „Lietuviškos tradicijos“, „Tėvynės meilė“ - visa tai sėkmingai kūrė J. Marcinkevičiaus kaip tautos pranašo mitą visuomenės akyse... Kita vertus, jis atitiko daugumos nuostatas. Rodė prisitaikymo, susigyvenimo su režimu būtinybę. Galimybę puoselėti lietuvišką, tarybinį patriotizmą. Kuris buvo patrauklus žmonėm, ir valdžiai nepavojingas. Šia prasme jis fenomenas toks pat kaip ir Algirdas Brazauskas, nes daugelis jame mato savo pozicijos atspindį, savo gyvenimo būdo sovietiniame laikotarpyje pateisinimą. Kita vertus, man atrodo, čia yra kažkiek panašumo ir į kunigo Mikutavičiaus fenomeną. Jis iš sakyklos kartais pažerdavo „abrų kadabrų“, ir klausytojams atrodydavo, kad tai yra dvasingumo viršūnė...“ J. Marcinkevičius, kaip ir dauguma kitų tarybinių rašytojų, be jokios atgailos, be jokio atsiprašymo peršoko į trispalvių jūrą, tarsi viskas būtų savaime suprantama. Monsinjoro K.Vasiliausko asmens artumoje buvo galimybė pasakyti: „Esu kaltas“, bet tai neįvyko... Kaltina ir Bažnyčią, kuri išmokė lietuvius nuolankumo“. E.R.: „Aš pacituosiu iš atminties: aš kaltinu jus visus visus visus. Išmokiusius lietuvį nuolankumo. Pirmoje eilėje aš kaltinu Bažnyčią, nes ji išmokė žmogų atsiklaupti, o atsiklaupęs gali tik mirti, bet ne kovoti“. Jei J.Marcinkevičius bent kiek galvojo, tai turėjo atsiprašyti „atsiklaupusios“ lietuvių tautos už piktus ir skaitlingus nusikaltimus. O Lietuvoje nenukentėjo nei vienas tardytojas, prokuroras ar teisėjas. Nes jie buvo giliai religingi ir teismą paliko Dievui. Tuo tarpu vokiečiai ir prancūzai sušaudė tūkstančius savo kolaborantų. V.A.: „Pušis, kuri juokiasi“. Marcinkevičius mokė: „Kad reikia sugebėti prisitaikyti prie sovietų valdžios ir kad tada galima gudriai išlikti. Ir mes visi, būdami labai gudrūs, galų gale ką nors nuveiksime Lietuvos labui“. Paskui man lygiai taip pat kalbėjo KGB – dabar jau pulkininkas, ankščiau majoras – jau buvau baigęs aukštąją mokyklą, sakė: „Vytautai, juk mes turime visi tą patį tikslą, tik matai, disidentai ir klerikalai bando mums sutrukdyti. Maskva juk ne durna, su ja reikia gražiai elgtis. Jeigu tokie, kaip Svarinskas, Terleckas toliau siautės, tai tik sužlugdys visą mūsų žaidimą... Ta pati Lietuva, pradedant ultra dešiniaisiais patriotais ir baigiant patriotine kairiąja puse, visiškai akceptavo Marcinkevičių, iškėlė kaip tautinį didvyrį, ir niekas jam neprikišo, nei prašė paaiškinimo, už tokius, mano įsitikinimu, daug žalos padariusius propagandinius veikalus“.

P.M.: „Mylima ne už dorybes, o už silpnybes ir ydas, regimas ir slaptas“. V.A.: „ Palyginkime Marcinkevičiaus likimą, su Mieželaičio likimu... O štai Mieželaitis buvo perbrauktas ir nurašytas, Mieželaitis nebuvo kuo nors daugiau nusikaltęs nei Marcinkevičius, kuris parašė „Šiandieninį Leniną“.“ P.M.: „Jūs turbūt skaitėte „Šiaurės Atėnuose“ Mieželaičio dienoraštį, miręs, juodas demoralizacijos dokumentas. Ten dažniau minimas išdavikas – M. Tas M yra Marcinkevičius... Negi nori pasakyti, kad Marcinkevičius sąmoningai apdainavo Leniną tam, kad paskui galėtų gražiai rašyti apie Lietuvos lemtį...“ V.A.: „O man ramybės neduoda Bradūno dedikacija Marcinkevičiui. Kur Bradūnas ragina Justiną negiedoti švelnybių, nes visa tai, tame kontekste, turbūt atrodo, kaip didesnis melas kaip kalbėti apie Leniną ir partiją“.

V.A „Mes čia turime tokių atsitiktinių apgraibų, kaip jaunimas vertina XX a. rašytojus. Turbūt kad jaunimui ir man pačiam tenka su tuo susidurti, Marcinkevičius beveik nebeegzistuoja... Jaunoji karta Aistį žino, Brazdžionį žino (nors daug kas nemėgsta, atrodo klerikališkas poetas), bet žino ir netgi skaito, ką ir kalbėti apie Nyką Niliūną... O Marcinkevičius kažkur ištirpo. Panašiai Lietuvoje visi žino, kad yra klasikas A. Venclova, bet kurio nieks neskaito“. V.A.: „Kaimyninių šalių literatūrose randame susidvejinusių personažų. Michailas Bulgakovas tuo pat metu rašė pjeses Stalino 60 – mečiui ir kūrė savo pjesę „Meistras ir Margarita“. Didesnis dviveidis buvo Javtušenko. Gal Marcinkevičius ir yra lietuviškas jo analogas. Ar sovietų laikais Marcinkevičius yra pademonstravęs humoro, satyros ar ironijos apraiškų?“ J.S. OFM: „Rašytojai kuriuos galėčiau vadinti „Tautos sąžine“ arbe žuvo, arba atsidūrė kalėjimuose, arba emigravo, arba tylėjo“.

Tvirtinama, kad J. Marcinkevičius išmokė tautą skanduoti „Lie – tu – va“. Šiuos šventus žodžius mokėjo skanduoti ir pirmosios Lietuvos Respublikos mokyklų mokiniai, partizanai ir Laisvės kovotojai.

IŠVADA: Šie trumpi įvairių kultūros žmonių pasisakymai geriausiai liudija, kad J. Marcinkevičius nėra nei patriotas, nei Lietuvos mylėtojas. Jeigu nebūtų susidariusios tam tikros politinės sąlygos, nebūtų susidaręs Sąjūdis, ir toliau būtų tarnavęs priešams. Taigi jis nėra „mūsų poetas“. Garsiai nešaukite, kad J. Marcinkevičius yra mūsų poetas. Viešose garbingose vietose neminėkite jo vardo, nes jis yra eilinis kolaborantas.

A. Brazausko ir J. Marcinkevičiaus draugai, liaukitės griauti Lietuvą. Jeigu išvengsite istorijos teismo, tai bus Dievo teismas. Jau dabar ruoškitės jam. Dievo teismas blogiems katalikams bus dar griežtesnis. Garbinant „svetimus dievus“ - nusikalstama Dekalogui ir paniekinami, apspjaudomi Lietuvos partizanai ir Laisvės kovotojai.

Kiti mane įspėjo ir tvirtino, kad šitie „didvyriai“ gali man keršyti ir padaryti daug blogo. Jiems atsakysiu tuo pačiu, ką kalbėjau vienam tardytojui: „Galite mane pulti, kaltinti ir net nukankinti, bet vienu ar kitu atveju jūs man padarysite tik gera. Nuo Mordovijos lagerio antrųjų narų yra lengviau patekti į dangų negu Vilniuje. Čia yra pilna visokių pagundų“.

Kviečiu partizanus, politinius kalinius, laisvės kovotojus ir visus geros valios žmones permąstyti komunistų metamorfozes ir padaryti tikras, reikiamas išvadas. Neleisti spjaudyti ant Lietuvos istorijos - kaip kad daro kai kurie Istorijos instituto darbuotojai.

Sutelkti visas jėgas, surasti bendrą kalbą ir išgelbėti nuo Blogio imperijos Lietuvą, kurią komunistai yra pasiryžę pražudyti. Duoti atkirtį jų užmačioms. Laikas ribotas. Neužmaskuota okupacija jau prasidėjo.

Su Dievo pagalba į naują kovą už Bažnyčią ir Lietuvą!

Atgal