Tautos mokykla
03 01. Lietuvos Sąjūdžio XV-asis suvažiavimas (1 dalis)
Ričardas Simonaitis
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos narys
2016 m. vasario 20-tą dieną istorinėje Vilniaus Rotušės salėje įvyko XV-asis Lietuvos Sąjūdžio delegatų suvažiavimas. Dalyvavo net 271 delegatas, kurie atvyko iš įvairių Lietuvos miestų bei miestelių. Delegatai priėmė labai svarbias rezoliucijas, kurios ateityje reguliuos tolimesnę Lietuvos Sąjūdžio veiklą. Pagal iš anksto paruoštą programą, t.y. nuo dešimtos valandos, vyko dalyvių registracija. Vienuoliktą valandą LST pirmininkas Andrius Tučkus pasveikino suvažiavimo delegatus, o choras “Ave Verum” suvažiavimo atidarymą pradėjo Lietuvos himno giedojimu. Delegatus taipogi sveikino arkivyskupas J.E. Gintaras Grušas. Choras “Ave Verum” atliko trumpą muzikinę programėlę. Po suvažiavimo mandatų komisijos pirmininko trumpo pranešimo delegatai patvirtino Suvažiavimo darbotvarkę, reglamentą bei balsų skaičiavimo komisijos narius. Žodis buvo suteiktas Lietuvos Sąjūdžio pirmininkui Vidmantui Žiliui.
Lietuvos Sąjūdžio pirmininku išrinktas Vidmantas Žilius
-“Gerbiamas Lietuvos Sąjūdžio garbės Pirmininke profesoriau Vytautai Landsbergi, garbūs svečiai, Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariai, skyrių pirmininkai, suvažiavimo delegatai, nuoširdžiai sveikinu Jus, atvykusius į XV Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą.
Praėjo dveji metai po paskutinio, jubiliejiniais valstybės metais, įvykusio suvažiavimo. Per trumpą laiką daug kas pasikeitė mūsų gyvenime. Mūsų Sąjūdžio gretas paliko ir išėjo į Amžinybę daug iškilių kovotojų už Lietuvos laisvę ir teisybę.
Pastaraisiais metais vykę ir tebevykstantys pokyčiai pasaulyje ir mūsų šalyje, kai už Lietuvos kiemo vartų žvanginami ginklai, kai Rusijos vadovų galvos kuria ir įgyvendina imperialistinius planus, puikuojasi savo militaristiniais raumenimis, kai statomi branduoliniai krematoriumai, į kuriuos ruošiamasi patalpinti ne numirėlį, o visą valstybę, kai patys išsirenkame siaurų partinių interesų politikus, siekiančius asmeninės naudos ir kuo ilgesnį laiką išsilaikyti valdžioje, kai nemokame apsaugoti savo mažutėlių nuo šėtoniškai girdomų monstrų, apie šiuos dalykus turime šiandien ir kalbėti.Visa tai verčia susirūpinti, susitelkti, būti budriems ir išmintingiems, nepasiduoti apgaulėms.
Lietuvos Sąjūdžio pagrindinė siekiamybė yra įtvirtinti nepriklausomą demokratinę teisinę Lietuvos valstybę, prisidėti prie atviros pilietinės tautinės visuomenės ugdymo ir puoselėjimo. Todėl šių dienų kontekste Sąjūdis išlieka itin svarbus Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos išlikimui. Jo uždavinys visuose istorijos tarpsniuose buvo ir išliko aktualus.
Tam, kad mūsų valstybė išliktų, pasirinkome Vakarų kryptį, įsiliejome į Europos šalių bendriją. Todėl silpnindami bet kokiu būdu ir bet kokiomis priemonėmis ryšius su Vakarais, svaičiodami apie uždarą ir su nieko nesusijusią valstybę, trauką į Rytus savaime sukuriame patys.
Vakarus pasirinkome dėl laisvės ir pagarbos žmogui bei jo tapatybei. Neabejotinai Vakaruose, kaip ir visur kitur, egzistuoja blogybių, kurių Lietuvai nederėtų perimti. Tačiau turime prisiminti, kad Lietuvos interesai yra nuolat atstovaujami mūsų žmonių tarptautinėse institucijose ir šiandieną Sąjūdis ragina aktyviai dalyvauti formuojant Lietuvos pozicijas, kurios atitinka siekį kurti saugią ir turtingą Lietuvą.
Kalba prof. Vytautas Landsbergis
Tam, kad tauta išliktų, reikia turėti valstybę, o ją turint – išsaugoti. Svarbus yra valstybės santykis su tauta. Juk valstybė – tautos namai, o tauta privalo savo namus saugoti, gerbti ir nepaliaujamai kurti. Kad tą galėtų padaryti, ji turi rūpintis savo siekių ir darbų kokybe. Tauta turi būti blaivi, darbšti, kūrybinga, save ir savo namus mylinti, atvira Pasauliui, nebijanti jo įtakos, nes ir pati vieningu balsu daro įtaką jam.
Tautos ir Valstybės gyvenime svarbų vaidmenį atlieka Lietuvos Sąjūdis, nes jis buvo ir yra tautos atstovybė, jis pagal savo galimybes daro įtaką valstybės kūrimo procesams. Sąjūdis pats veikia ir remia visų geros valios žmonių bei jų organizacijų veiklą, stiprinančią atvirą, save gerbiančią, norinčią gyventi ir sau bei kitiems padėti Lietuvos valstybę.
Yra daug partijų, daug visuomeninių organizacijų, tačiau Sąjūdžio, kaip ištikimiausio Lietuvos saugotojo, reikalingumu negali būti abejojama. Jis nėra skėtinė organizacija, kaip kažkada buvo norima skelbti. Lietuvos išlikimas ir buvimas šiame pasaulyje tebėra didžiausias Sąjūdžio rūpestis, todėl visoms jo grandims: ir tarybai, ir skyriams, ir kiekvienam sąjūdininkui svarbu tai suvokti ir aktyviai dalyvauti siekiant Sąjūdžio tikslų įgyvendinimo.
Lietuvos Sąjūdis nepritaria požiūriui, kad Lietuva gali išlikti ir gyvuoti atsitvėrusi nuo Vakarų pasaulio, nuo Europos Sąjungos. Jis vengia ir kitos klaidos – lietuvio tapatybės menkinimo, įsivaizduojamo gyvenimo iliuzijų pasaulyje be pamatinių tautos ir valstybės šaknų. Šios grėsmės išryškino dvi pagrindines Lietuvos Sąjūdžio veiklos kryptis:
Pirmoji kryptis sukėlė daug diskusijų visuomenėje, kai Sąjūdis ryžtingai pasipriešino referendumo, dėl reikalavimo nevykdyti Lietuvos įsipareigojimo parduoti žemę Europos Sąjungos piliečiams, organizavimui, beje, jį atmetė ir atsipeikėjusi tauta. Įvykęs referendumas galėjo Lietuvą pastūmėti nuo Europos Rusijos link. Tokius veiksmus šiandien matome Europos Sąjungos radikalų veikloje.
Antroji kryptis – tautiškumo puoselėjimas. Dirbant Tėvynės meilės kryptimi, gaivinant istorinę atmintį, formuojant jaunimo sąmoningumą reikšmingą veiklą vykdo Lietuvos Sąjūdžio skyriai, organizuojantys tradicija tapusius renginius ir įgyvendinantys projektus.
XV-ojo Lietuvos Sąjūdžio delegatai
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komitetas inicijavo tarpmokyklinio konkurso “Sąjūdžio keliu”, skirto Baltijos kelio ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-osioms metinėms pažymėti rašinių konkursą, taip pat bendradarbiaudamas su šauliais bei kitomis organizacijomis organizuoja žygius ir kitus renginius. Marijampolės skyriuje kasmet vyksta konferencijos Lietuvos himno žodžiais, dalyvaujant miesto visuomenei minima birželio trečioji – Sąjūdžio diena. Šiaulių skyrius kasmet ant sukilėlių kalnelio organizuoja Sąjūdžio mitingą. Kelmėje rugpjūčio paskutinį sekmadienį organizuojama piligriminė eisena į Šiluvą. Ši eisena perimta iš okupuotos Lietuvos maldininkų, išdrįsusių ją daryti sovietmetyje ir dėl to nukentėjusių. Ją perėmė garbus Kelmės sąjūdininkas, jau išėjęs į amžinybę, Antanas Račas. Antano Račo pradėtus darbus tęsia Lietuvos Sąjūdžio Kelmės skyrius. Eisenoje dalyvauja Sąjūdžio vadovybė, Kelmės, Marijampolės ir Kauno skyriai. Dalyvaukime gausiau, nepamirškime, kad tai yra ne tik religinė, bet ir politinė akcija. Okupacijos metais tai buvo pasipriešinimas sovietiniam režimui, dabar – padėka už atgautą laisvę, o tikintiems – labai graži ir prasminga malda.
Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariai taip pat organizuoja istorinės atminties įprasminimo renginius. Reikšmingas Sąjūdžio tarybos nario Romo Batūros organizuotas 360-ųjų Žaliojo tilto mūšio metinių minėjimas ant Žaliojo tilto.
Lietuvos Sąjūdis raštų „gaminimo“ kiekybės valdžios institucijoms siekio sąmoningai atsisakė, nes tik kokybiškai parengti dokumentai turi vertę ir prasmę. Reikia prisiminti ir tai, kad informacinės grėsmės: dezinformacija ir propaganda, tampa vis didesniu iššūkiu valstybės saugumui. Todėl, atsižvelgus į ribotus Sąjūdžio išteklius, rengiant dokumentus didelis dėmesys skirtas informacijos analizei ir aktualumui.
Lietuvos Sąjūdis pasuko ir kita svarbia kryptimi – sąjūdininkų paieška.Maloniai stebina tai, kad į Lietuvos Sąjūdžio gretas įsilieja jauni žmonės, kurie apie Sąjūdžio istoriją skaitė tik knygose. Prieš pat šį suvažiavimą gavau jauno sąjūdininko iš Kauno laišką, kuriame jis išdėstė susirūpinimą ir nusivylimą, kad į Sąjūdžio gretas galima patekti tik sulaukus aštuoniolikos metų, o jaunimui iki 18-kos metų nėra galimybių steigti jaunų žmonių bendruomenių Sąjūdyje. Manau, kad naujoji Sąjūdžio taryba ras būdų įtraukti jaunus žmones į reikšmingą valstybei veiklą.
Šioje salėje taip pat yra jaunų sąjūdininkų, kurie jau suspėjo vadovaujami Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko Andriaus Tučkaus nuvykti į Ukrainą palaikyti žmonių, kovojančių už savo šalies laisvę, jie ir Lenkijoje dirbo Sąjūdžio stebėtojais, jie ir šiandien yra šioje salėje.
Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariams, jo pirmininkui Andriui Tučkui, Jums, sąjūdininkai, už atliktus prasmingus darbus Lietuvai. Dėkoju Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui už teiktą pagalbą ir konsultacijas man vadovaujant ir siekiant užtikrinti nenutrūkstamą ir itin prasmingą Lietuvos Sąjūdžio veiklą“.
Delegatai ilgais ir gausiais plojimais nuoširdžiai pritarė Lietuvos Sąjūdžio pirmininkui Vidmantui Žiliui už nuveiktų darbų išsamų pranešimą. Toliau buvo pakviestas tarti žodį Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys istorikas Romas Batūra, kurio pranešimas delegatams padarė taipogi didelį įspūdį.
Patriotizmo ir pareigos svarba
Romas Batūra
Pagarba, pareiga ir meilė Tėvynei yra amžina vertybė. Jos negali užgožti nei rinkos ekonomika, nei kosmopolitinės sampratos. Gerbiantis savo Tėvynę ir jaučiantis pareigą jai, gali būti tikras demokratas, visuomenės atstovas, veikiantis ir kitų tautų, valstybės labui.
Lietuvių tauta ir valstybė, per amžius kovojusi už savo baltiškąją esybę ir egzistenciją, išliko įvairių epochų agresyviųjų jėgų apsuptyje. Tose laisvės kovose patirta daug aukų, parodyta didelė valia, didvyriškumas, išmintis. Sau ir pasauliui išsaugotas baltiškųjų – lietuviškųjų etninių žemių teritorinis epicentras, savita kultūra, lietuvių – seniausioji gyvoji indoeuropietiška kalba, apgintos pasaulio vertybės. Lietuvos valstybė yra pavyzdys tolerancijos į ją įėjusių kitų tautų ir konfesijų atžvilgiu.
Piliečio, jaunimo, visuomenės dvasiniam ugdymui svarbu yra pažinti, suvokti, gerbti ir lankyti nacionalinį visų epochų kovų istorinį paveldą, jį pristatyti pasauliui. Tai akcentuoti ir švietimo programoje.
Dėl viso to pastangos kultūros paveldo labui pasitinkant atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį turės nedidelę nacionalinę ir tarptautinę reikšmę.
Šalia kitų 100-mečio programoje numatoma svarbių objektų, pritariant Lietuvos kultūros fondui, užbaigti daug visuomenės dėmesio sulaukusį, didelės reikšmės, Šiaulių (saulės) mūšio – pergalės 1236 m. memorialą prie Mūšos (Joniškio raj.), o Vilniaus Pranciškonų vienuolyno pagr. Ansamblį, nacionalinės ir UNESCO pasaulio paveldo vertybę, išimtinę Lietuvos respublikos ir visuomenės nuosavybę, išsaugoti lituanistiniam mokslui ir kultūrai. Jo valstybinėse, istorinėse – memorialiniuose patalpose įkuriant rytų Lietuvos istorijos , lietuvių tautos, mokslo ir švietimo, Jono Basanavičiaus muziejus, čia vystant lituanistikos, mokslo ir kultūros veiklą, svarbią lietuvybės istorinei raidai ir visuomenės ugdymui.
Remiame dailininkės prof. Dalios Matulaitės pasiūlymą, legendinės „Gražinos“ skulptūrą – Laisvės kovų simbolį statyti Vilniuje, senamiestyje (įkalnėje tarp Bastėjos ir Vilnios), tuo pažymint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ir A.Mickevičiaus 220-ąsias gimimo metines. Kartu tai praplėstų A.Mickevičiaus atminimo Vilniuje erdvę, taptų reikšminga pasauliniu A.Mickevičiaus pagerbimo mastu bei praturtintų Vilnių ir Lietuvą.
2015 08 07 Vilniuje Neries dešiniajame krante priešais Žaliąjį tiltą visuomenės pastangomis pagerbėme 1655 08 08 Lietuvos gynybinį mūšį su įsiveržusia į LDK Maskvėnų kariuomene ir žuvusiuosius ant Žaliojo tilto Vilniuje, kad: 1655 metų gynybinio mūšio vieta – Žaliasis tiltas ir jo aplinka, žuvusiųjų palaidojimo buvusi vieta, atkuriamas milžinkapis būtų įtraukti į Valstybinį istorijos kultūros paveldo saugomų objektų registrą. Šio memorialo sutvarkymui parengti projektą valstybės atkūrimo šimtmečiui, jį įgyvendinti vėlesniais artimiausiais metais.
Dėl to vėl bandyti tiltą bei jo aplinką – Laisvės kovos memorialą užgožti nukeltais SSRS okupacinės kariuomenės kariais, sovietinio propagandinio meno skulptūriniais pavyzdžiais būtų amorali ideologinė diversija. Kaip 2016 02 16 pabrėžė prezidentė D.Grybauskaitė, surūdijusių „Žaliojo tilto” skulptūrų problemą įveiksime.
Pritariame idėjoms, kad Lietuvos šimtmečiui Vilniaus Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas „Vytis“, J.Basanavičiui - Rotušės aikštėje arba prieš filharmoniją, o Prezidentui A.Smetonai - Odminių skvere.
Nuolat rūpintis istorijos ir kultūros paveldu, yra valstybės ir visuomenės pareiga, patriotinė prasmė, visuomenės ugdymas.
Tolesniuose pranešimuose kalbėjo Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys Rytas Kupčinskas. Jo kalboje buvo daug nuogąstavimų dėl Sąjūdžio veiklos, pats save pristatė naujuoju kandidatu į Lietuvos Sąjūdžio pirmininkus. Pasiūlymas kandidatuoti į ateities Sąjūdžio pirmininkus suvažiavimo prezidiumo buvo priimtas.
Vėliau kalbėjusi Lietuvos Sąjūdžio Kėdainių skyriaus pirmininkė Irena Leškienė, pirmais savo žodžiais sukritikavo Ryto Kupčinsko veiklą Lietuvos Sąjūdyje ir prašė savo kandidatūrą atsiimti. Po triukšmingų „už“ ir „prieš“ Rytas Kupčinskas buvo paliktas dalyvauti rinkimuose.
Atgal
.jpg)
