Tautos mokykla
05 10. Būkite pasveikinti savo darbais
2011-04-30 įvyko Lietuvai pagražinti draugijos 90-čio minėjimas
LPD Garbės narės Birutės Fedaravičienės kalba
Mielieji, būkite pasveikinti savo darbais gražinę ir tebegražinantys Lietuvą!
Prieš daugelį metų, tai - 1929 –aisiais metais - Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas kunigas Vincas Zajančkauskas mums, moksleiviams, pasakojo, su kokiu užsidegimu Nepriklausomojoje Lietuvoje jau dabar yra ruošiamasi Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų jubiliejui, kurį 1930 metais švęs visa lietuvių tauta, taigi ir tie lietuviai, kurie gyvena kituose pasaulio kraštuose. Mokytojas patylėjęs su jauduliu balse tarė: „Vaikai, juk jubiliejaus šventės metu Lietuvą lankys pats Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Mes visi nuščiuvome ir nustebę klausiamai sužiurome į mokytoją. Tuomet jis papasakojo, kad Lietuvai pagražinti draugija, steigėjo kanauninko Tumo-Vaižganto iniciatyva ir tos Draugijos pastangomis 1930 metais Vytauto Didžiojo atvaizdas su didele pagarba bus nešamas po visus Lietuvos miestus, miestelius, bažnytkaimius ir kaimus, kur žmonės iškilmingai jį sutiks ir palydės.
Šį jubiliejų minėti su dideliu dvasios pakilimu ir ryžtu rengėsi ir lietuviai lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Man, tuomet buvusiai Vytauto Didžiojo gimnazijos IV klasės moksleivei, visam gyvenimui atmintyje išliko šita Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą ir jos organizatorės pavadinimas - „Lietuvai pagražinti draugija“, kurios funkciją tuo atveju Vilniaus krašte atliko Šv. Kazimiero draugija.
Tokia buvo mano pirmoji pažintis su aukščiau minėta Draugija.
Kaip Nepriklausomoje Lietuvoje, taip ir Vilniaus krašte, Vytautui Didžiajam buvo statomi paminklai, sodinami ąžuolai ir kiti medžiai, o kaimo merginos įrengdavo tai progai skirtą, visą kaimą puošiantį gėlyną, vietinių vadinamą Vytauto Didžiojo darželiu.
Tais metais Vytautui Didžiajam pastatytų paminklų iki šiolei yra išlikusių ir Maskvos valia nuo Lietuvos atskirtuose, Apso, Gervėčių, Pelesos parapijų kaimuose.
Norėčiau trumpai paminėti pusiaukelėje tarp Meironių ir Palūšės kaimų (Ignalinos raj.) Vytautui pastatytą paminklą, kurį pašventinimo išvakarėse, 1930-08-09, paskandino lenkų pasienio sargybos kareiviai Lūšių ežere. Nežiūrint vietinių gyventojų pastangų, slapta nuo lenkų valdžios, paskandinto paminklo ieškojimas naktimis buvo nesėkmingas. Tik po 10 metų, kai Palūšės apylinkėse lenkų jau nebuvo ir kaimuose jau plevėsavo lietuviškos vėliavos, paminklas buvo surastas, 1940-05-06 buvo pastatytas ir pašventintas. Nuo jaunystės žinojau apie Lietuvai pagražinti draugijos veiklą ir reikšmę bei savo širdyje nešiojau gražiausius prisiminimus, todėl, kai 1949 m. dirbdama Kauno valstybinio universiteto bibliotekoje rūsyje tarp sudeginimui suvežtų prof. Ereto, Tilžės spaustuvininko Endžio Jagomasto ir kitų veikėjų bei Užsienio reikalų ministerijos agitacinio skyriaus archyvų suradau mažą Lietuvai pagražinti draugijos embleminę kortelę, J.Tumo-Vaižganto rašytus įstatus ir 1921-04-23 patvirtintus Kauno m. ir apskrities viršininko bei dar keletą šios Draugijos dokumentų, labai apsidžiaugiau. Kortelėje buvo parašytas prof. Eretui kvietimas atvykti į „Aušros medžio“ sodinimo šventę Karo muziejaus sodelyje. Tą kortelę ir kitus dokumentus išsaugojau per viso sovietmečio metus.
Atkūrus Nepriklausomybę, remiantis rasta kortele ir minėtais dokumentais buvo sukviesta iniciatyvinė grupė, kuri, suderinus su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, 1995.05.05 susirinko pirmam posėdžiui Vilniaus Katedros zakristijoje. Katedra buvo pasirinkta ne atsitiktinai: čia viskas alsavo Lietuvos praeitimi.
Iniciatyvinės grupės nutarimu 1995-06-23, dabartinėje Prezidentūroje, įvyko Lietuvai pagražinti draugijos atkuriamoji konferencija, kurioje Draugijos centro valdybos pirmininku išrinktas Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, o Garbės pirmininku - Vilniaus Arkikatedros klebonas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
LPD atkūrimo tikslas - kaip ir Vasario 16-tosios Nepriklausomojoje Lietuvoje: po kukliu medžių sodinimo, gamtos, istorinių vietovių bei piliakalnių tvarkymo sutelktomis visuomenės jėgomis vardu slypėjo ir slypi tautos savimonės žadinimas, jaunimo patriotinis auklėjimas bei piliečių sąmoningumo ugdymas ir tuo pačiu savo darbais talkinimas Lietuvos valdžiai sunkiame atkuriamajame darbe.
Per atkurtos Lietuvai pagražinti draugijos veiklos laikotarpį nuveikta labai daug, bet tarp daugelio Lietuvoje veikiančių skyrių aš, kaip sena vilnietė, pasigendu LPD veiklos ir jos įsteigtų skyrių visame Vilniaus krašte. Todėl prašau Draugijos valdybą atkreipti į tai dėmesį, nes ten Draugijos veikla ypatingai reikalinga.
Ir dar: mūsų visų gėdai, iki šių dienų Vilniuje nėra paminklo atgimimo patriarchui daktarui Jonui Basanavičiui, nors per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų pastatytas ne vienas įvairioms progoms skirtas paminklas. Todėl siūlau LPD būti paminklo Jonui Basanavičiui statybos iniciatore ir drauge su „Senųjų vilniečių ainių“ klubu įsteigti Jono Basanavičiaus fondą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
