Tautos mokykla
05 11. Kovo 11-osios atgarsiai: kas yra lietuvis?
Gediminas Zelvaras
Kovo 11-oji yra Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo diena. Ja atkuriamas nepriklausomos Lietuvos valstybės istorinis tęstinumas ir gyvybingumas. Įvykiai įvairių renginių pavidalu vykstantys tomis atmintinomis dienomis yra tarsi simboliai įprasminantys lietuvių tautą laike.
Patriotinės eitynės, vykusios kovo 11-ąją, taip pat yra vienas iš ženklų, įprasminančių mus, lietuvius, istorijoje. Tai mus sieja su Kudirkos, Basanavičiaus, savanorių, 1922 metų Konstitucijos, Smetonos bei partizanų laikų Lietuva. Vis tik patriotinės eitynės Gedimino prospektu nepaliko abejingųjų. Atrodytų, tai yra natūralu ir savaime suprantama. Bet yra ir kitokių šio neabejingumo apraiškų. Mat yra natūralu, jog ši diena yra pasitinkama džiaugsmingais ir triukšmingais šūkiais. Per 50 metų trukęs valstybės ir tautos politinis ir teisinis pavergimas buvo atmestas ir panaikintas nepriklausomos Lietuvos atkūrimo paskelbimu. Bet būta ir kitokių reakcijų: pasipiktinusių, „atsiribojusių“, kaltinančių. Tai ir Paleckio su kompanija reakcija, grupės atsiribojusių pareiškimai, Dariaus Kuolio mintys apie žudomą valstybę ir t.t.
Bene pagrindiniu kritikos taikiniu tapo šūkis „Lietuva – lietuviams“. Jį skanduojantys buvo išvadinti neonaciais ir kitais tautiškumą iškreipiančiais apibūdinimais. Na galima nesutikti su tam tikromis ėjusiųjų raiškos formomis, primenančiomis pyktį, agresiją ir net keiksmus, pasipylusius iš vieno jaunuolio lūpų. Tame esti tamsos. Galima įžvelgti ir lazdos perlenkimą. Bet tai nereiškia, kad jaunieji ir vyresnieji šalies patriotai nebegali paminėti savo tautos ir valstybės šventės. O to reiškinio tendencijas galima matyti. Juk pats faktas, kad yra užsipuolami visi Lietuvos nepriklausomybę masiškai švenčiantys žmonės, tokiu būdu paminintys šią dieną. O juk neabejotina, yra ir juos palaikančių. O šūkio Lietuva- lietuviams skandavimas tampa pagiežos ir žeminančios kritikos taikiniu. Tai kelia nerimą. Kyla jausmas, jog žmonės, išpažįstantys save lietuviais ir besididžiuojantys savo praeitimi yra išjuokiami, žeminami ir stumiami į gyvenimo pašalius. Patriotiškumas yra ne taip lengvai išlukštenama sąvoka, kaip ir ją žyminti tikrovė. Bet gali ateiti laikas, kai mūsasis patriotiškumas ateityje viena iš modernios Lietuvos valstybės nuodėmių. Galbūt bus hierarchiškai iškelta kaip didžiausia iš jų. Tiesiog „paklydimų karalienė“, o „tyriausias šventasis“ taps atsietas nuo atsakomybės artimui ir tėvynei kosmopolitas.
Bet galbūt yra įmanomas taikus ir veiksmingas šios didžios problemos sprendimo būdas? Šis klausimas yra esminis, kaip ir atsakymas į jį. O esminis yra todėl, kad žodžių derinys „Lietuva- lietuviams“ ir juos išreiškianti tikrovė yra principinė problema šiuolaikinėje Lietuvos valstybėje. Na o pagrindinis būdas šiai problemai išspręsti būtų mėginimas išsiaiškinti, kas yra LIETUVIS.
Šiame straipsnyje bus bandoma spręsti šią problemą. Ir galima išskirti tris pamatinius lietuvį apibrėžiančius elementus: istoriją, kalbą ir pasaulėžiūrinį tapatumą. Kiekvieną iš jų aptarti atskirai būtų per sudėtingas uždavinys, net pralenkiantis straipsnio formato ribas. Be to, visus tris elementus paaiškinti vienu straipsniu būtų neįkandamas riešutas, tad bus mėginama paaiškinti du iš jų, t.y. istoriją ir kalbą. Trečiajam ištirti nepakaktų nei laiko, nei gebėjimų. Tiesiog galima būtų išskirti krikščioniškąjį lietuvių tapatumą ir egzistencijos pamatą, mus jungiantį ne vieną amžių. Bet jo nagrinėjimas tilptų labiau ne į straipsnio, o į kelių knygų serijos formatą.
Istorija, trumpai ir paprastai tariant, yra žmonijos sukaupta atmintis laike. Istoriją turi ir tautos. Istorija iš tiesų yra galingas ginklas formuojant žmogiškąjį tapatumą. Taigi istorija yra efektyvi priemonė tiek konstruojant tautą, tiek ją griaunant. Tačiau problema yra tame, kad dauguma žmonių to nesupranta. Filosofas Vytautas Radžvilas tai yra nusakęs taip: “ Tai leidžia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau žlugs ir kai kurie mitai. Turbūt pavojingiausias iš jų- tai mintis, kad galima žengti į priekį atvirai ir sąžiningai neįvertinus praeities. Reikia pasakyti, kad raginimą nesirausti praeityje neretai išsako ir nuoširdžiai šalies likimu susirūpinę žmonės. Tačiau, atrodo, jie pamiršta seną posakį: istorijos nežinantys žmonės yra vaikai. Domėtis praeitimi būtina, ir anaiptol ne todėl, kad būtų suvedamos senos sąskaitos. Juk visai gali būti, jog dirbtinis praeities marinimas yra itin efektyvus žmonių atminties kontrolės būdas, atimantis galimybę susivokti dabartyje.
Juk praeitis nėra tiesiog tai, kas praėjo ir ko nebėra. Kaip ir ateitis, ji yra visai reali jėga, lemianti mūsų šiandienos sprendimus ir veiksmus“
Istorijos reikšmė lietuvybės konstravimui yra tiesiog milžiniška. Per istorinius įvykius mes, lietuviai, įprasminam ir suvokiam save. Juk be LDK kūrimosi prielaidų, pačios LDK, Žečpospolitos, carinės priespaudos, tautinio atgimimo, tarpukario ir partizanų istorijos istorinio palikimo, jo supratimo ir perteikimo, mes nebūtume mes. O turint minty tautos istorinę tapatybę, jos puoselėjimas turi būti ir yra mus galintis vienyti veiksnys. Deja, šiandien mūsų šalis yra toli nuo šios siekiamybės. Kad tai nėra iš piršto laužtas teiginys galima įsitikinti peržvelgus šiandieninę mūsų švietimo politiką ir jos įgyvendinimą istorijos srityje. Pakanka pasigilinti į tai, kiek tūlas septyniolikmetis ar aštuoniolikmetis suvokia, kas per dalykas buvo partizaninis judėjimas Lietuvoje, koks tai palikimas ir įtaka jo, kaip tautiečio ir valstybės piliečio mąstysenai ir gyvenimo būdui. Apie tokią istorinio ugdymo įtaką jau savo pranešime apie “Istorijos dehumanizaciją ir istorijos etiką“ yra skaitęs Vytautas Radžvilas: Mūsų laikais yra labai paplitusi nuostata, kad istorija turi būti individualizuota ir reikia mokinukų mokyklose ugdyti kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas kaip pati sąvoka yra, švelniai tariant nesusipratimas, nes tokio dalyko kaip kritinis mąstymas nėra: arba žmogus mąsto, arba ne. Kritinis mąstymas žmogų programuoja tam, ko precedentą arba pirmą praktiką pateikė Reformacija: Šventąjį Raštą turi skaityti kiekvienas. Kuo visa tai baigėsi? Fantastišku susiskaldymu. Taigi reikalavimai ugdyti kritinį mąstymą arba leisti kiekvienam turėti savo istorijos interpretaciją , iš esmės slepia socialinę inžineriją, kuri veda štai kur: griaunamas bendras naratyvas, kuris palaiko tam tikros žmonių grupės kolektyvinį tapatumą.“
Tad štai kas nutinka keičiant tautinį istorinį ugdymą, su stipria tradicinės šeimos samprata ir organinės bendruomenės idėja į individualistinį pasaulio piliečio ugdymą.
Tad mūsų tautos bei valstybės istorija formuoja mūsų žmogiškąjį- lietuviškąjį identitetą. Tai yra mūsų, kaip lietuvių, be galo svarbi tapatybės žymė. Na o būtų ir pats laikas prabilti apie lietuvių kalbą kaip lietuvybę formuojantį veiksnį.
Kalba yra labai svarbus lietuviškąją tapatybę formuojantis veiksnys. Štai kaip apie kalbų skirtumų reikšmingumą ir lietuvių kalbos reikšmę savo raštais yra prabilęs Mikalojus Daukša:
„Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala- krankti kaip varnas, ožys- staugti kaip liūtas, o liūtas- bliauti kaip ožys? [...] Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją- sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę“( M.Daukša, „Prakalba į Malonųjį skaitytoją“)
Kalba mūsų istorijoje iš tikrųjų yra mus konstruojantis veiksnys. Prisiminkime lenkėjančioje LDK išleistą Mažvydo „Katekizmą“ 1547 metais. Toliau seka spaudos draudimo laikotarpis, kuomet didvyriškas knygnešių darbas neleido sunaikinti lietuvių tautos per mūsų kalbos galimą išnykimą. Galų gale partizanų spauda palaikė lietuvybę per tų kilnių ir drąsių žmonų auką, per jų drąsius ryšininkus ir ryšininkes. Teisingai pastebėjo M.Daukša, kuris rašė, kad kalba didina ir išlaiko bendrumą. Juk nuostabu, kad mus visus gali vienyti lietuvių kalba!
Vis tik yra pinklės, kurias gali sukelti lietuvių kalbos totalumas. Yra turimas minty kalbos pastatymas kaip pagrindinio, mus iš kitų išskiriančio politinio, kultūrinio kriterijaus. Tiesiog to išskirtinumo sureikšminimas politiniu lygmeniu. Be jokios abejonės mes galim ir turim didžiuotis ir gerbti savo kalbą, ir tai tikrai yra suprantama. Bet apie kalbos kaip vienintelio tautos kriterijaus iškėlimo grėsmę, kitaip tariant, tapimą etnosu yra rašęs V.Radžvilas:
“Apibūdinimas „etnosas“ čia reikštų ne ką kita, o vadinamąjį etninį substratą- tam tikroje teritorijoje gyvenančius ir savita šnekančius, tačiau neturinčius istorinės atminties, pilietinės ir valstybinės sąmonės bei savigarbos žmones.
Griežtai kalbant, jiems nėra itin svarbu, kokioje gyventi valstybėje bei kieno ir kaip būti valdomiems. Galbūt juose rusena net šiokios tokios tautinės sąmonės ir patriotizmo kibirkštėlės, tačiau ši sąmonė retai pasireiškia kuo nors daugiau, negu tautiškomis užstalės dainomis, o patriotizmas vargiai pakyla virš trumpalaikio džiugesio svaigulio po savųjų sportininkų pergalių“
Taigi istorija ir kalba yra vienos esminių lietuvybės žymių ne vien etniškai, bet kartu ir politiškai ir morališkai. Žinoma, šalia jų ir su jomis sąveikauja mūsų pasaulėžiūrinis tapatumas- ideologinis ar religinis. Tai sudaro mūsų lietuviškąją tapatybę. Belieka viltis, jog tokio pobūdžio svarstymai prisidės prie esmingesnių ir vaisingesnių diskusijų tarp idėjiškai oponuojančių pusių, o nebus vien tenkinamasi etikečių klijavimu viena ar kita kryptimi. Ir tokiu būdu būtų pereita nuo manipuliavimo masėmis prie ne tik, kad jų švietimo ir žadinimo iš dvasinio miego, bet ir sąžiningesnių ir kompetentingesnių diskusijų viešoje ir privačioje erdvėje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
