VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

05 07. Kodėl tik trys nelemti „kolaborantai“?

Arnoldas Piročkinas

Po to, kai 1990 m. Lietuva vėl tapo nepriklausoma valstybe, kurie ne kurie aktyvistai su didžiausia pagieža skubėjo primesti epitetą „kolaborantas“ trims iškiliems lietuvių literatūros grandams – Salomėjai Nėriai, Petrui Cvirkai ir Justinui Marcinkevičiui. Ši tendencija tebėra gyva iki mūsų dienų, netgi įgauna dar atgrasesnių bruožų, pavyzdžiui, esą reikėtų pašalinti Petro Cvirkos paminklą. Tokia linkme plėtojama kampanija smarkiai tolina mus nuo šių literatūros klasikų objektyvaus įvertinimo ir penkiasdešimt metų šiurpaus gyvenimo, luošinusio talentus, atskleidimo. Tai daugiau kažkoks sąskaitų suvedimas su mirusiais – barbariškas jų palaikų išniekinimas.

Apmąstant šią kampaniją, į galvą ateina vienas priešingas atvejis. Kai Trisdešimties metų kare (XVII amžius) katalikų kariuomenė užėmė Vokietijos miestą Vitenbergą, atsirado „tikėjimo gynėjų“, siūliusių garsiajam vyriausiajam kariuomenės vadui Albrechtui fon Valenšteinui išimti iš katedroje esančio kapo Martyno Liuterio palaikus ir suversti į Elbės upę. Valenšteinas išdidžiai atsakęs: „Aš su mirusiais nekovoju!“ Mūsų „patriotai“, pasirodo, kovoja ir su mirusiais! Jie be jokios teisės į apeliaciją nuteisė tuos tris iškilius kūrėjus. Net dvasininkas monsinjoras buvo vienas atkakliausių teisėjų, nors gerai žinojo Kristaus įspėjimą: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mt 7, 1–2).

Tuo nenorime pasakyti, kad reikėtų ir labiausiai branginamų žmonių klaidas nutylėti ir užglaistyti. Tuo labiau klaidas, kurios yra epochos klaidos, didelės dalies tautos desperatiškos klaidos.

Kolaboranto sąvoka

Kad prieitume prie tikslesnio sprendimo, pirmiausia išsiaiškinkime, ką reiškia pasakymas „kolaborantas“.Tai prancūziškos kilmės žodis. Prancūzų kalboje yra veiksmažodis „collaborer“ (bendradarbiauti), iš kurio padaryti daiktavardžiai „collaborationniste, collaborateur“ (bendradarbis, kolaboracionistas). Antrojo pasaulinio karo metais prancūzai žodį „collaborationniste“ ėmė vartoti specializuota reikšme – „žmogus bendradarbiaujantis su okupantais“, t.y. „išdavikas“. Tas žodis šia reikšme paplito ir kitose kalbose, pvz.: rusų kollaboracionist, lenkų kolaboracjonista, italų collaborazionista, vokiečių Kollaborateur. Dvikalbiuose lietuvių žodynuose pateikiamas atitikmuo „kolaboracionistas, -ė“, tuo tarpu tarptautinių žodžių žodynuose duodamas tik vienas variantas – kolaborantas. Jis vienintelis vartojamas ir spaudoje.

„Tarptautinių žodžių žodyne“ (IV leid., Vilnius:Alma litera, 2005. – P.378) žodžio „kolaborantas“ bendriausioji reikšmė nusakoma taip: „okupuotos šalies pilietis, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia, kenkiantis savo šaliai, jos gyventojams; tėvynės išdavikas“. Taigi reikšmės diapazonas gana platus. Sakykim, 1917–1918 metais veikusi Vilniuje Antano Smetonos pirmininkaujama Lietuvos Taryba neišvengiamai turėjo šiaip ar taip bendradarbiauti su kaizerinės Vokietijos okupacinėmis institucijomis. Ar tos Tarybos nariams tiks apibūdinimas „tėvynės išdavikai“? Ar apskritai kas ryšis juos vadinti kolaborantais? Pagaliau imkime Vincą Krėvę–Mickevičių. Ar jis 1940–1941 metais kolaboravo su okupantais? Jei taip, tai kodėl tas kolaboravimas niekieno tiesiai nepavadinamas? Juk po to, kai rašytojas išėjo iš vadinamosios liaudies vyriausybės, jis neliko nuskriaustas: tapo 1941 m. sausio 1 d. įkurtos Mokslų akademijos prezidentu. Tas faktas, kad vėliau V.Krėvė–Mickevičius pats atsiribojo nuo savo santykių su pirmųjų metų okupacija, reikalo esmės nekeičia: tą patį galėtume sakyti ir apie Justiną Marcinkevičių. Šių kelių pavyzdžių turėtų užtekti, kad įsitikintume, kaip sunku atskirti bendravimus su okupantais, kada tas bendravimas esti paprastas bendradarbiavimas, o kada – tėvynės išdavystė.

S. Nėries, P. Cvirkos ir Just. Marcinkevičiaus „kolaborantiškumas“ nėra visiškai tapatūs. Pirmieji du polinkį į kolaboravimą su būsimuoju okupantu įgijo dar nepriklausomos Lietuvos antrajame dešimtmetyje, po 1928 metų, o tretysis kaip „kolaborantas“ susiformavo tik pokario metais, po 1950-ųjų, kai studijavo Vilniaus universitete ir įsijungė į poetinę kūrybą. Taigi turime skirtingų kartų „kolaborantus“ gana skirtingose dirvose.

Kultūros veikėjų nuotaikos tarpukario Lietuvoje ir 1940–1941 m.

Lietuvos padėtis, kai vargais negalais buvo apginta nepriklausomybė ir 1920 m. pabaigoje prasidėjo taikus gyvenimas, visą laiką buvo labai komplikuota, kur kas sudėtingesnė nei Latvijos ar Estijos. Lietuva visų pirma buvo už šias dvi valstybes gerokai ekonomiškai silpnesnė. Antra, jos būklę labai apsunkino Vilniaus ir Klaipėdos krašto neišspręstos problemos. Abiejų šalį užgulusių sunkumų derinys tapo beveik neįveikiama kliūtimi jai gauti efektyvios kitų šalių paramos. Iš esmės imant, Lietuva neturėjo jokių sąjungininkų, rėmėjų – nei ekonomikoje, nei užsienio politikoje. Didžiausia Lietuvos užtarėja Vilniaus klausimo byloje, kad ir kam rodytųsi keista, buvo Tarybų Sąjunga. Ji „nuosekliai“ ir „ryžtingai“ bene vienintelė iš pasaulio valstybių pripažino Lietuvos teisę į Vilniaus sritį. Ilgainiui padaryta žygių, kad Lietuvos intelektualai suartėtų ir su tarybine kultūra. Tarybų Sąjungos vadovybė kantriai pažiūrėjo ir į 1926 m. gruodžio 16 d. perversmą, atėmusį valdžią iš demokratinio Seimo ir atidavusį ją autoritariniam Antano Smetonos režimui, kurį Komunistų Internacionalas įvardijo kaip fašistinį. Taigi Tarybų Sąjungos politika Lietuvos atžvilgiu tada daliai žmonių kėlė nemažų simpatijų – skatino juos žiūrėti į proletariato diktatūros valdomą valstybę kaip į sąjungininkę, kaip į sekimo vertą pavyzdį

Tuo tarpu pačioje Lietuvoje A. Smetonos režimas ir jo vadovaujamų tautininkų valdžia turėjo kasmet vis stiprėjančią opoziciją. Šiandien, kai objektyviai pasižiūri, gali pripažinti, kad A. Smetonos valdžia Lietuvai buvo naudingesnė už paskutinių metų partinių blokų valdymą, nors ji ir nepajėgė visų senų problemų išspręsti ir net sukėlė naujų. Tačiau tada to nesuprato nei dešinieji, nei kairieji opozicionieriai.

Dešinioji opozicija buvo sąlygiškai džentelmeniška, ne tokia kategoriška. Tai rodo ir jai priklausiusių rašytojų kūryba. Antai Jono Kossu (vėliau Kuosa)–Aleksandravičiaus (vėliau Aleksandriškis), kuris patriukšmavęs dėl Juozo Balčikonio raginimo atlietuvinti pavardes, galiausiai virto Jonu Aisčiu, nepasitenkinimas Lietuvos gyvenimu po 1926 metų išreikštas gana užmaskuotai vos keliuose eilėraščiuose. Bene ryškiausiai jaučiamas eilėraštyje „Karaliaus šuo“, laikomame atgarsiu į 1928 m. gegužės pradžioje įvykdytą atentatą prieš ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Rinkinyje „Imago mortis“ (1934) yra keli eilėraščiai, kuriuose padejuojama dėl sunkios būklės dabartinėje Lietuvoje. Iš jų kaip pavyzdį pacituojame eilėraščio „Miškas ir lietuvis“ paskutinį posmelį:„ Kadaise verkė miškas ir lietuvis, / Tyliai, ne lūpom verkė – krūtine. / Tuomet, žinia, ko verkti mudviem buvo, / Bet ko mes šiandien tylim, nežinia...“

Tas nepasitenkinimas kiek konkrečiau išreikštas publicistinių straipsnių rinkinyje „Dievai ir smūtkeliai“ (Kaunas, Sakalas, 1935): inteligentija išponėjusi ir atšokusi nuo tautos, kaip nuo jos buvusi atskilusi bajorija (p. 5); „... sodžiui ir šiandien kaip baudžiavose sunku“ (p. 176), nes turinti išlaikyti 30000 tranų–valdininkų (p. 271). Tie priekaištai – tai akmenys, mesti į tautininkų daržą. Tik amžiaus pabaigoje, 1969 m. išleistoje publicistikos knygoje „Milfordo gatvės elegijos“, J. Aistis pasidarė įžvalgesnis ir atlaidesnis tautininkams ir A. Smetonai. Tada tiksliau įvertino ir ketvirtajame dešimtmetyje susidariusios būklės kaltininkus: „Būtų labai pigu visus šunis karti ant vieno Smetonos ir vienų tautininkų. Procesas buvo bendras ir visuotinis. Tuo nenuimu atsakomybės nuo totalitarinio režimo, bet lygia dalia būtų neteisinga nesąlyginai nubaltinti demokratiją ar opoziciją. Būčiau linkęs visus vienan maišan kišti“ (J. Aistis. Milfordo gatvės elegijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991. – P. 437).

Tuo pačiu metu neiškentęs vieną kitą kritišką žodį Smetonos Lietuvai metė ir J. Aisčio draugas Antanas Miškinis. Rinkinyje „Varnos prie plento“ (1935) užtenka vieno posmelio iš eilėraščio „Ruduo“, kad suvoktume poeto, o kartu ir daugelio krašto žmonių nusiteikimą: „Vai, linksma buvo ir smagu, kol ėjome / Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo. / Dabar – mes pūstame dienų kalėjime; / Dabar – užmiršome, kad ašaros ir kraujas.“

 Net ir Bernardas Brazdžionis, apskritai kreipęs žvilgsnį į žmogaus dvasinį gyvenimą, kurio centre turėjo dominuoti Kristaus ir jo apaštalų idealai, 1939 m. sukuria eilėraštį „Paskutinis pasmerktojo myriop žodis“. Tai pasmerkimas – visų pirma sugedusios visuomenės, o paskui ir savęs, kad, matydamas tautą apėmusį pakrikimą, tyli, t.y. ryžtingai nestoja prieš įsigalėjusias joje blogybes:„Po teisės pamatais piktų puvėsių grybas kilo/ Ir ėdė kūną einančios gyvent tautos, / Širdy prakeikiau šimtą kartų jį, bet lūpos neprabilo / Ir atvirai nepasmerkė tiesos vyliūgų ir tarnų klastos

Mačiau, kaip auga marmuro kolonos, / Mačiau, kaip skęsta lūšnos sielvartų tvane, /Mačiau, kaip vedat jūs bedugnėn milijonus, / Ir nešaukiau: „Gana!“ Aš kaltas! Taip. Sušaudykit mane...“

Iš esmės šis eilėraštis išreiškia bendrą dešiniosios opozicijos būseną. O jos pagrindą lėmė tai, kad opozicija neturėjo jokios svaresnės pašalinės paramos. Todėl valdantiesiems sluoksniams ši opozicija rodėsi nepavojinga. Jos kritika turėjo daugiau moralinį pobūdį ir reiškė tarsi apgailestavimą dėl plintančių tautą demoralizuojančių reiškinių. O tuo metu valdžią į savo rankas paėmę žmonės, būdami iš tikrųjų gana aukštos moralės, nesijautė tiesiogiai patirią šią kritiką. O kadangi ir jiems patiems rūpėjo tautos moralinis tvirtumas, tai netgi šiuos priekaištus savotiškai akceptavo. Tačiau, antra vertus, ši dešiniųjų kritika tam tikru mastu stiprino kairiosios opozicijos ryžtą priešintis A. Smetonos valdžiai.

Kairioji opozicija, daugiau ar mažiau nuosekliai orientuodamasi į marksistinės ideologijos nuostatas, plėtojo aštresnę, kategoriškesnę ir net įžūlesnę Lietuvos gyvenimo kritiką. Daug vilčių dalis kairiųjų siejo ir su Tarybų Sąjunga. Jų neapgavo nuojauta, kad ji, nors diplomatiškai toleravo tautininkų valdomos Lietuvos užsienio ir vidaus politiką, gali ateityje juos paremti. Kai1930 m. kairieji literatai pradėjo leisti žurnalą „Trečias frontas“, Lietuvos komunistai iš pradžių į šį sambūrį pažiūrėjo labai kritiškai, net priešiškai. Bet paskui, trečiafrontininkams vis labiau gravituojant marksistinės ideologijos link, pogrindyje veikusi LKP dėjo pastangų patraukti juos visiškai į savo pusę. Atrodo, iš dalies jai tai pavyko. Tačiau A. Smetonos valdžia, pajutusi idėjinį trečiafrontininkų ryšį su komunistais, žurnalą po 5 numerių uždarė. Partijos vadovai ir po to puoselėjo viltį turėti savo legalų leidinį. Tos viltys išsipildė po penkerių metų: 1936 m. išėjo žurnalas „Literatūra“, kurio oficialusis redaktorius buvo Vincas Krėvė–Mickevičius, o tiesiogiai jo Nr. 1 redagavo Kostas Korsakas, Nr. 2 – Petras Cvirka. Trečiasis numeris buvo valdžios konfiskuotas. Tada mėginta leisti almanachą „Prošvaistė“ (1937 ir 1940). Jo išėjo 4 knygos. Pirmąsias dvi redagavo K. Korsakas, likusias – Antanas Venclova.

Valdžia persekiojo ir atskirus rašytojus. Antai pedagogas Juozas Geniušas, reiškęsis ir kaip rašytojas, ir kaip istorijos vadovėlių autorius, tuoj po 1926 m. perversmo buvo atleistas iš mokytojų, o 1927 m. net atsidūrė kalėjime. Kalėjime gavo vėliau pasėdėti Kazys Boruta, Kostas Korsakas, Kazys Jakubėnas, Vytautas Montvila, Valys Drazdauskas. Būta ir kitų valdžios sankcijų, kurios prieš ją nuteikė rašytojus Petrą Cvirką (1928 m. konfiskavo cenzūra jo eil. rinkinį „Pirmosios mišios“), Antaną Venclovą (iš tarnybos Žemės ūkio ministerijos Miškų departamente buvo pašalintas). Valdžios nuoskaudų sindromas plito ir tarp nukentėjusiųjų kolegų. Tad, atėjus 1940 m. birželio viduryje kritiškam momentui, iš nemažo kairiųjų rašytojų būrio atsirado apsčiai tokių, kurie su džiaugsmu sveikino „naują gyvenimą“ ir suvedė sąskaitas su „griūvančiu“ Smetona.

Prie jų lengvai jungėsi įvairiais ryšiais su kairiaisiais susiję menininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai. Pavyzdžiui, tarp šių „naujojo gyvenimo“ šalininkų atsirado 1929–1934 m. buvęs Lietuvos Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas Antanas Žmuidzinavičius. Palyginti ramiai iš karto priėmė okupaciją pagrindinė Lietuvos kariuomenės karių masė. Nemaža dalis po metų, prasidėjus Vokietijos puolimui, pasitraukė iš Raudonosios armijos eilių. Dalis karo išvakarėse, suimti budriosios NKVD, atsidūrė vagonuose ir keliavo į Rusijos gilumą. Gerokas skaičius Lietuvos kariuomenės karininkų liko ištikimi tarybinei priesaikai ir paskui įsijungė į 1942 m. suformuotą Šešioliktąją lietuviškąją diviziją.

Taigi turime gausybę lietuvių, kurie 1940 m. kartu su S. Nėrimi ir P. Cvirka tvirtai prisijungė prie okupantų, bet jų neteko pastebėti minimų tarp kolaborantų...

Ar hitlerininkų talkininkai ne kolaborantai?

Po 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusio hitlerinės Vokietijos žygio dalis likusių Lietuvoje sovietinių kolaborantų (tada jų niekas taip nevadino) buvo išžudyta, pvz., Vytautas Montvila,Vincas Grybas, Bronius Žekonis, Aleksandra ir Andrius Bulotai, Juozas Kazys Beleckas. Atsirado ir tokių tarybinės santvarkos talkininkų, kurie ėmė talkininkauti naujiesiems Lietuvos išvaduotojams. Tačiau daugiausia talkininkų šie susilaukė iš tų, kurie buvo tūnoję nuošalyje ar buvo nukentėję per pirmąją okupaciją.

Lietuvių talkininkavimo hitleriniams okupantams pobūdis kiek skyrėsi. Naujieji okupantai savo talkininkams nedavė jokių pažadų dėl Lietuvos ateities. Tad talkininkauta viltimi, kad vis dėlto šeimininkai ką ne ką pametės kaip alkanam šuneliui kaulą. Šeimininkai buvo tokie išdidūs, jog nenurodinėjo, kad lietuvių poetai rašytų fiurerio garbei poemų. To meto hitlerininkų vadeivoms nereikėjo garbės, kurią būtų teikusi kažkokios rasiškai menkavertės tautelės poetėlio poema. Užtat hitleriniai okupantai savo talkininkams pavesdavo atlikti pačius nešvariausius, kruviniausius darbus. Tačiau nuostabiausia, kad mūsų istoriografijoje ir publicistikoje tų darbų vykdytojams ir vadovams kolaborantų vardas neprilipinamas... Antai solidžioje keturtomėje enciklopedijoje „Lietuva“ yra skyrelis „Vokietijos okupacija“ (t. I, Vilnius, 2008, p.468–472), kur sakoma, kad buvusi „įsteigta okupantų kontroliuojama lietuvių savivalda su jos aukšč. pareigūnų generalinių tarėjų (jie vadovavo vietoj m-jų sudarytoms 9 valdyboms) institucija“(p. 468), bet tų tarėjų pavardės nenurodytos. Tad gal jie ir kiti hitlerininkų talkininkai ne kolaborantai?

 Jeigu kas sakytų, kad šie talkininkai priešinęsi okupantų kėslams, todėl šis epitetas jiems pažymėti nevartotinas, tiktų atsakyti, jog daug žmonių įvairiuose kraštuose yra bendradarbiavę su okupantais turėdami tam tikrų kilnių tikslų arba bent jausdami šiokį tokį nepasitenkinimą dėl savo vaidmens. Imkim kad ir Salomėją Nėrį. Kai skaitai jos eilėraštį “Maironiui“, parašytą 1942 m. sausio 15 d. tolimojoje Ufoje, negali atsistebėti, kokiu disonansu jis išsiskiria iš kitų karo meto poetės eilėraščių. Tai didžios tragedijos išraiška. Jai pajusti nereikia viso eilėraščio, užtenka vieno posmelio: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau tais pačiais keliais? / Gena, gena pikto dievo rykštė, – / Atgalion ir atsigręžt neleis.“

S. Nėries būta dar tokios naivios, jog ji tikėjosi šį eilėraštį įdėti į planuojamą rinkinį „Prie didelio kelio“!

Nuo pokario iki TSRS žlugimo

Apie P. Cvirkos nusiteikimą po karo tikresnių duomenų neturiu. Tačiau vienas faktas vis dėlto skatina abejoti jo nesvyruojančiu atsidavimu partijos idealams. Kartą, jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę, sutiktas profesorius Eugenijus Meškauskas, žinomas filosofas ir vienas iš Vilniaus universiteto vadovų, man yra papasakojęs apie savo pokalbį su P. Cvirka. Gal kokiais 1946 m. jiedu susitikę Vilniaus gatvėje. E. Meškauskas paklausęs rašytoją, iš kur einąs. Jis atsakęs, kad iš partijos centro komiteto ir pridūręs: „Žinai, dabar be cėka nė kaka!“. Smulkmena, bet iškalbingai bylojanti, kaip rašytojas buvo nusiteikęs dėl „partinio vadovavimo“.

Dar skaudesnis buvo 1940 m. “kolaborantų“, likusių 1944 m. „išvaduotame“ Vilniuje, likimas. Pavyzdžiui, Kazys Jakubėnas, 1940 m. sveikinęs A. Smetonos pasitraukimą iš okupuojamos Lietuvos daina „Negrįš ta diena, kur praėjo“ ir persekiotas nacių, 1946 m. nuteisiamas kalėti 5 metus. Šiaip taip išvaduotas iš kalėjimo, 1950 m. pradžioje saugumiečių Vilniuje, netoli Rasų kapinių, žvėriškai nužudomas. Tarybinio kalėjimo duona pasimaitino ir trečiafrontininkas Kazys Boruta, ir Antanas Miškinis, kuris, kad ir būdamas dešiniosios opozicijos narys, 1940 m. pervartą sveikino eilėraščiais „Mitingas“ ir „Seserų būry“. Antrą kartą „išvaduotoje“ Tarybų Lietuvoje kalėjimo durys atsivėrė ir dar keliems literatams – Albinui Iešmantui, Kaziui Inčiūrai, Juozui Keliuočiui.

Keli dar tik pradedantys savo literatūrinę veiklą jauni rašytojai, Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas, tapo partizanais ir žuvo.

Tie rašytojai, kurie, suvokdami, kad bet koks priešinimasis negailestingai prievartaujančiam bolševizmui yra beprasmiškas, o išgyventi vis dėlto reikia, taikstėsi prie jo reikalavimų. Jie patyrė visokeriopą partijos moralinį spaudimą ir diktatą, buvo koneveikiami ir „orientuojami“ per partijos suvažiavimus, plenumus, svarstymus ir spaudoje, varžomi cenzūros (glavlito). Kad įrodytų savo lojalumą režimui, poetai buvo verčiami eilėraščių rinkiniams pateikti partiją ir jos vadus Leniną bei Staliną šlovinančių eilėraščių, džiaugtis tarybiniu gyvenimu, laisve. Ypač griežtai to reikalauta iki Stalino kulto atšaukimo ir pasmerkimo.

Rašytojai tiems reikalavimams noroms nenoroms paklusdavo. Tą jų taikstymąsi bene tiksliausiai yra išreiškęs ir net pateisinęs 1944 m. iš Lietuvos pasitraukęs poetas Alfonsas Nyka–Niliūnas 1975 m. Baltimorėje parašytu eilėraščiu ‚Politika“. Jo paskutinis posmelis skamba taip: „Bet politikos nereikia mokytis / Nei iš lapės, nei iš vilko, / O ypač iš gyvų herojų, / Kurie mus moko, / Kaip lengva mirti už tėvynę, / Nes politika yra / Ne mirti, bet išlikti ir gyventi.“

Tokia „politika“, kurios intuityviai laikėsi ne vienas senosios kartos rašytojas, lietuvių literatūrai išgelbėjo net ir kai kuriuos „nuodėmingus“ kūrėjus. Ji taip pat tenkino diktatūrą vykdančios komunistų partijos vadovus, nes jiems vis dėlto buvo svarbu parodyti, jog tarybų valdžiapriglaudžia dorus žmones, apgailestaujančius savo klaidas. Toks žmogus tikriausiai rodėsi ir Vincas Mykolaitis–Putinas, kuris nepaisydamas grėsmės, kad bus persekiojamas už 1944 m. rinkinį „Rūsčios dienos“, vis dėlto liko Lietuvoje. Tuoj po „išvadavimo“, spalio 15 d. „Tiesoje“ publikuoja eilėraštį „Tėvynei“, 1946 m. pradžioje išspausdinamas patriotinis eilėraštis „Tarybinių tautų šeimai“, o lapkričio pabaigoje du ciklai: „Didžiojo Spalio aidai“ ir „Didžiojo Spalio garbei“. Juose atiduodama pagarba „didžiam Žmogui“ – Leninui. Taigi Justinas Marcinkevičius yra tik savo profesoriaus pradėtos leninianos tęsėjas. Šie ir dar keli tais metais parašyti V. Mykolaičio–Putino eilėraščiai paskui sudarė pirmąjį rinkinio „Sveikinu žemę“ skyrių. Beje, į šį rinkinį cenzūra (glavlitas) nepraleido 1949 m. parašyto eilėraščio „1 gegužės“ (V. Mykolaitis–Putinas. Raštai. 2-asis tomas.– Vilnius: „Vaga“, 1990. – P. 363. Šiame tome, p. 54, jis turi antraštę „Tos dienos gegužės“).

Taip buvo patvirtinta poetui tarybinio rašytojo kvalifikacija, ir vėlesniuose rinkiniuose – „Būties valanda“ (1963) ir „Langas“ (1965) – partiniai ideologai nereikalavo „patriotinių“ eilių – suteikė jam teisę atverti savo minčių ir jausmų pasaulį, kuriame neliko vietos brukamam iš šalies deklaratyviajam tarybiniam „pilietiškumui“.

 Šiuo keliu ėjo ir jaunosios kartos poetai. Štai Janina Degutytė pirmajame rinkinyje „Ugnies lašai“ (1959) įdėjo iš pradžių eilėraštį „Pasikalbėjimas su Leninu“, po jo eilėraštį „Viską pereisim“, dedikuotą „Žuvusiems Kauno komjaunuoliams“, o toliau skaitome kūrinius, po kuriais galėtų pasirašyti kiekvienas „buržuazinis“ poetas. Tas pats vaizdas ir antrajame jos rinkinyje „Dienos – dovanos“ (1960). Tuo atžvilgiu nuo savo amžininkų nė kiek nesiskiria „kolaborantas“ Justinas Marcinkevičius, kuriam labiausiai prikišamas keturių eilėraščių ciklas „Šiandieninis Leninas“, išspausdintas rinkinyje „Mediniai tiltai“ (1966). Čia gali kilti tik klausimas, kodėl poetas panūdo imtis Lenino temos, kai jau kiti poetai, pajutę gaivesnį „atlydžio“ dvelkimą, buvo atsisakę kelti „perkūnsargius“.

Atsakymą į šį klausimą bene duoda toks ciklo užmaskuotos minties aiškinimas. Tos minties, atrodo, nebus suvokę nei poeto kaltintojai, nei gynėjai. Lenino paveikslas nupieštas labai išaukštintas. Kas be ko, Leniną yra aukštinę ir įžymūs XX a. Europos rašytojai Nobelio premijos laureatas Bernardas Šo (Shaw), Herbertas Džordžas Velsas (Wells) ir kt. Šiuo kartu mums nerūpi, kiek galėjo tie atsiliepimai turėti įtakos mūsų poetui. Jam išaukštinimas visų pirma buvo reikalingas kaip priešybė dabartinei partijos ir jos vadų praktikai. Išaukštinto Lenino paveikslas konfrontavo dabarčiai tokiose eilutėse: „Jam reikia bartis, bausti ir teisti – / Kartais net tuos, kurie jį moka mintinai.“

Kitame ciklo eilėraštyje („Paminklo išaiškinimas“) poetas vėl smogia: „Man rodos, pats jis energingai kratos / Visų, kur slepiasi po jo skvernais.“

Ir tada, kai, demaskavus Stalino kultą, partija liko be idealaus vado–ideologo pavyzdžio, Lenino šlovinimas, kad ir konfrontuojantis su jos karštais aktyvistais, buvo priimtas palankiai.

Jeigu kam pasirodytų, kad toks šio ciklo interpretavimas nepakankamai pagrįstas, tam galėtume priminti vieną svarbų kūrėjo vertinimui principą. Apibendrinamasis jo veiklos kriterijus turi remtis ne periferinių, atsitiktinių kūrinių kaišiojimu ir akių jais badymu, bet iškiliausiais darbais. Jeigu taip žiūrėsime į Justiną Marcinkevičių, tai jis nebus didesnis kolaborantas už V. Mykolaitį–Putiną, J. Degutytę ir daugelį kitų poetų.

Ir kaip veikėjas jis nėra buvęs didesnis kolaborantas, pavyzdžiui, už kurso draugą Alfonsą Maldonį. Šiam teko garbė būti „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi, 12 metų vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungai, aštuonerius metus buvo LKP CK nariu, 1984–1989 m. – TSRS AT deputatas. Nepalyginsi su Justinu Marcinkevičiumi, kelerius metus „kolaboravusiu“ kaip rašytojų sąjungos valdybos sekretorius. Skirtingai nuo daugelio amžininkų, A. Maldonis sugebėjo išsisukti iš pareigos šlovinti eilėraščiais „neklystančią“ partiją, tarybinę valdžią ir socialistinę santvarką. Gal čia jam bus padėję tie aukštieji postai.

Turint prieš akis pateiktus faktus, galima dar kartą klausti „patriotus“, kodėl iš tiek lietuvių rašytojų, šiaip ar taip bendravusių ir bendradarbiavusių su okupantais, tik trims mūsų literatūros šulams prisegama „kolaboranto“ etiketė?

Nėra ko tikėtis, kad šios akcijos dalyviai kada atsakys į šį klausimą. Nėra ko tikėtis, kad pateiktieji argumentai įtikins juos klydus. Yra kategorija žmonių, kurių neveikia jokie argumentai, jokie įrodymai, jokia logika.

Kiekvienas protingas žmogus suvokia, kad jo žinios ribotos ir ne visada tikslios. Tuo tarpu minėtos kategorijos atstovas visada „teisus“. Jeigu, priremtas prie sienos aiškaus fakto, kartais ir sutinka klydęs, tai čia pat randa netikėčių netikėčiausią naują argumentą, turintį patvirtinti jo tezės teisingumą. Tad dabar belieka laukti ypatingų įrodymų, patvirtinančių, kad Salomėja Nėris, Petras Cvirka ir Justinas Marcinkevičius – trys vieninteliai kolaborantai XX a. literatūroje.

 Taigi būkime atsparūs „išmintingųjų“ sugestijai, neskubėkime pasmerkti kolaborantais kelis įžymiausius XX a. lietuvių literatūros kūrėjus. Ypač tai krinta į akis Justino Marcinkevičiaus atveju – žmogaus, kuris, Iniciatyvinės grupės įgaliotas, 1988 m. spalio 21 d. pradėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Jis į suvažiavimo dalyvius kreipėsi tokiais žodžiais: „Pagaliau atėjo ta diena. Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui.“ (J. Marcinkevičius. Tekančios upės vienybė. – Kaunas, 1995. – P. 204).

Atgal