VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

06 21. Smukus dorovei, turėtume sugriežtinti mūsų valdininkų, politikų, įstaigų vadovų etikos reikalavimus

Vytautas Paliukaitis

Jeigu jau sostinėje nuolat išgirstame apie įvairius pažeidimus, gėdingai nuvilnijančius per visą Lietuvą, tai derėtų ir pradėti nuo čia savo veiklą išplėtusių, paprasta žmonių kalba tariant „kreivo jų moralinio veido“ taisymo. Net ir nedidelių firmų, organizacijų vadovai turėtų dirbti taip sąžiningai, tarsi sėdėtų prie stiklo sienų. Taip, kad ir užsienio žurnaluose, laikraščiuose, televizorių ekranuose nepasirodytų aštri kritika lietuvio vardui sumenkinti.

Žemesnio lygio nedorėlių, gyvenančių Vilniuje net ir suskaičiuoti neįmanoma. Štai vaizdelis, kuris man padėjo suprasti, kas, tikriausiai, paėmė greitajame autobuse, riedėjusiame laisvės prospektu į autobusų stotį, beskubant  paliktą aplanką su svarbiais žemės sklypo planais, asmens dokumentais ir kitais raštais. Ten pat buvo įdėtas registruotas laiškas su mano adresu. Nepadėjo atgauti, neatsiliepė radusysis nei internetu, nekalbant jau apie teiravimąsi Autobusų parko radinių poskyryje. O va, kai praeidamas taku, skiriančiu Saltoniškių ir Viršuliškių kapines pamačiau  pietinėje pusėje šūsnį neįprastos formos popierių ir priėjęs įsitikinau, jog čia daugybė pavardėmis pažymėtų dokumentų, supratau – visuomeniniu transportu neretai važiuoja ir valkatos bei smulkūs vagišiai. Jie tykoja, ar koks rūpesčių prispaustas keleivis ką nors išlipdamas nepamirš. Pinigų neradę, tokie vagišiai radinius palieka po medžiais. Pasiskelbusieji pažada užmokėti, o pasisavinusieji net neskaito, kokiu būdu stengtumeis atgauti svarbią medžiagą.

Panašiai atsitiko prieš šešerius metus, važiuojant 5G greituoju autobusu sostinėje. Skubėjau į pusseserės laidotuves, vežiausi tris krepšius. Stengiausi nepavėluoti: jei nespėsiu į gedulingas mišias Zapyškio bažnyčioje, tai į kapines turėčiau suspėti. Sugrįžęs į Vilnių kitą dieną teiravausi apie paliktą krepšį, man autobusų žiede atsakė neigiamai.

Šios tikro mūsų gyvenimo iliustracijos atspindi subrendusių piliečių  žemą sąmoningumo lygį, tad nors trumpai apžvelgsiu, kokioje aplinkoje augome mes, vaikai.

Pirmieji 15-ka pokario metų buvo miesto ir kaimo gyventojams nelengvi, o mums, Zapyškio septynmetės mokyklos mokinukams tuomet daugiau jaučiami, bet nelabai suprantami. Tėvai liepdavo kai kuriomis temomis nekalbėti... Kai 1954 m. rugsėjį pradėjome pirmąją klasę, gal tik įžvalgiausi, patyrę pedagogai būtų pasakę, koks likimas kiekvieno iš mūsų laukia.

Mokiniams buvo rodomi kupini karo vaizdų ir heroikos kino filmai. Biblioteka kaupė daugiausiai rusų,  baltarusių ir kitų joms artimų  rašytojų knygas, radijo bangomis mus pasiekdavo ir jų muzika. Artimų savo kultūra  kaimynų latvių ir estų dainos nors ir jaudino, bet jas retai teišgirsi...

Dalis mano bendraklasių skubėjo išaugti, t.y., vaidino vyrus, o nuo 6-osios klasės jau pradėjo aiškėti į kurią pusę – lyg medžiai pučiant  stipriam vėjui – jie palinks. Epizodai, žemiau išryškinantys bičiulių charakterius, privertė mane su jais būti atsargesniu.

Braižybos mokytojas paskyrė namų darbą -  nubraižyti nesudėtingą detalę. Po poros dienų atsinešęs savo ir suolo draugui atliktą užduotis, greta manęs stovėjęs berniukas pradėjo prašyti, kad vieną atiduočiau jam, turėsiąs ką pateikti mokytojui. Pasirodęs tuo momentu pirmasis, išgirdęs mūsų pokalbį, čiupo nuo mokyklinio suolo viršaus mano brėžinėlį, perplėšė  skersai ir išilgai, ir, taręs: „Dabar nė vienam, nė kitam“, - suplėšė.

Papildant minėto mokinio gyvenimo nuosmukių virtinę, verta akcentuoti, kad jis mėgo piešti karo vaizdelius, o tankus išvysdavau kiekviename piešimo sąsiuvinio  kūrinėlyje. Toliau įjunko į alkoholį, o norėjosi iš kažkur gauti pinigų. Pradėjo  užpuldinėti iš užsienio prie Nemuno atvykusius turistus, kuriuos čia traukė senoji gotikinė bažnyčia. Neblaivus miegodamas ir paliko šį gražų  pasaulį.

Ne vieno iš vyresniųjų klasių moksleivių gyvenimo vingiai buvo irgi panašūs. Dorovė ir jiems atrodė kaip nebūtinas dalykas, o apie etiką išvis nieko nežinojo. 

Atgal