VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Tautos mokykla

06 21. Morituri salutant?! arba su kokia vėliava ir kur einama…

Aleksandras Kavoliūnas

Įvairiais amžiais įvairios žmonių grupės turėdavo specifinius skiriamuosius ženklus, tokius kaip vėliavos, herbai ir t. t., kurie juos išskirdavo iš kitų panašių ar visai skirtingų socialinių grupių, bendrijų ir kitokių darinių. Su šiais ženklais–simboliais ar po jais į mirtį eidavo ir žūdavo tūkstančiai ir net milijonai

Bet ar susimąstom, kad yra ne tik garbingų (sveikų) simbolių, bet ir negarbingų – tiesiog amoralių?!

Garbingiems bei tauriems simboliams priskirtina valstybinio masto simbolika (jei tai ne svastika ar kitokio, itin specifinio pobūdžio) ir ženklai ant vėliavų bei pačios vėliavos, herbai – heraldika, privačių ar valstybinių įstaigų simbolika. Dar yra importo ženklai, užsienio prekių ženklai, užsienio ambasadų ženklai – vietinės valdžios leistina simbolika, leidžianti tam tikrą kitos valstybės institucijos savarankiškumą viešumoje. Tai geros rūšies simbolika.

O su kokia vėliava žūti – ne tik po ja stovėti – būtų garbinga ir tauru? Manau, daugelis sutiks, kad su mūsų trispalve Tėvynės vėliava – ginant tautos garbę, šeimą ir draugus: ,,Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“ (Jono 15, 13).

Bet yra dar viena, po kuria tiek būti, tiek už ją kovoti bei žūti yra garbingiausia. Tai – Kristaus Evangelijos vėliava! Jo vėliava virš mūsų yra meilė! (Giesmių giesmė 2, 4).

                      ***

...Dar šis tas apie vėliavas. Priešo vėliavos iškėlimas svetimoje teritorijoje reikšdavo svetimų jėgų įsibrovimą ir jų pergalę arba bent jau pretenzijas į tą teritoriją. O atkovojus teritoriją – nors gal ir be kraujo, – galima įvesti ne tik savo valdymą, bet ir inkorporuoti į tą teritoriją visą okupavusiųjų terbose esantį turinį: jei tai purvina moralė, tai visą moralinį purvą. Ir tada dvasinis mikroklimatas palaipsniui keičiamas besišypsančiam į ūsą nedorėliui naudinga linkme.

Vėliavų yra įvairiausių spalvų: margų, raudonų, žalių, mėlynų. Bet vaivorykštinė (žydra) vėliava trispalvių fone? Leidus kai kam pasakyti A, jie pasakys ir B. Raudonas vėliavas savo laiku išeliminavom iš savo aplinkos. Rudas taip pat. Liko tik žydros. Veikiau neliko, bet pretenduoja į išlikimą: valstybės, tautos, genofondo... O tai jau rimta. Genocidą lemianti vėliava?! Ar tokių yra? Yra.

Taigi vėliava vėliavai nelygu…

***

Apie įvykius Orlande… Negali žmogus likti abejingas, kai taikos metu žudomi žmonės –nežiūrint jų pasaulėžiūros, tikėjimo ar rasės… Visa tai ne tik sukelia gailestį, liūdesį ir užuojautą žuvusiųjų šeimoms, bet ir verčia mus prisiminti bei priminti kitiems apie likusiųjų šioje žemėje atsakomybę už pasirenkamą gyvenimo kelią, kuriuo einame ar dar eisime, nes niekas nežino nei dienos, nei valandos, kada teks stoti prieš Dievą…

Taip pat šie įvykiai Amerikoje, kurie net iš tolo nepanašūs į situaciją Lietuvoje, neturi tapti priežastimi genderistinės ideologijos pagalba pradėti kova su tariama homofobija ar tapti argumentu, siekiant Lietuvoje prastumti tos pačios lyties ,,santuokas“. Reikia skatinti per amžių amžius nusistovėjusias dorybes bei šeimos tradicinę sampratą ir guiti politinį neraštingumą, o ne amoraliai naudojantis situacija kitose šalyse agituoti už politinės darbotvarkės įgyvendinimą.

,,Padėti jaunimui ir bet kuriai socialinei grupei per daug nesupaprastinti realybės yra klasikinė bet kurios visuomenės užduotis“ – rašoma viename straipsnyje.

Tik, galų gale, kas yra ta nesupaprastinta realybė ir apie kokią realybę čia kalbama?! Mano ir daugelio tiesos matas – Šventasis Raštas aiškiai ir nedviprasmiškai kalba apie tą realybę, kuri kiekvieno laukia po mirties: apie amžiną pražūties vietą arba gyvenimą Tėvo namuose aukštybėse.

Juk pataikaudami žūstantiems savo nuodėmėje žmonėms ir stumiame juos į tą amžinų kančių vietą, iš kurios kelio atgal nėra. Tai bilietas į vieną pusę. O nepataikaudami jiems, įspėjame dėl galimų ateities pasekmių, kartu prisiimdami tą skausmą, kurį išgyvena žuvusiųjų Orlande draugai ir giminės. Tai sukrečia, bet kartu ir dar kartą priverčia kilstelėti amžinybės uždangą: o kas toliau? Kas toliau?!

Labiausiai liūdina tai, kad šią specifinę vietą (sukurtą labai rimtos – sodomos – nuodėmės kultivavimui), kurioje tą tragišką valandą buvo žuvusieji, kažin ar galima pavadinti prestižine… Juk tikėtina, kad ne vienas iš žuvusiųjų išėjo anapilyn neatgailavęs. Faktiškai žmogžudys daugeliui atėmė bet kokią galimybę susitaikyti su Viešpačiu, kas sukuria ypatingą terpę šiam tragiškam, pagal žiaurumą analogų neturinčiam, precendentui.

Tai negi perspėjimas dėl amžinų kančių vietos yra nepakankamas meilės įrodymas, kad tiek palaikantys sodomos nuodėmės kultivuotojus, tiek ir patys nuodėmės aktyvistai vieną dieną pražus amžiams bei kęs niekada nesibaigiančias kančias ugnyje, jei neatgailaus už savo užsiėmimus bei jų propagandą...

Nors Kristaus mokslas – meilė – nėra abejinga žūstantiems: ,,Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę” (Luko 19, 10), ir kitoje vietoje: ,,Aš <...> atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį“ (Jono     12, 47), bet kartu tai ir įspėjimas apie galimas pasekmes už kiekvieną šioje žemėje daromą pasirinkimą!

O valdžiai bei visokio plauko humanistams, palaikantiems amoralius renginius, skirti šie apaštalo Pauliaus žodžiai: ,,Nors jie (tie, kurie visokiais būdais propaguoja bjaurastį, o taip pat slepia, iškraipo bei neleidžia spausdinti Dievo Žodžio tiesos) žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir PALAIKO taip darančius“ (Romiečiams 1, 32).

Kaip rašė teologas D. James Kennedy: ,,Tolerancija yra paskutinė sugedusios visuomenės dorybė. Kai visuomenė yra tapusi tokia amorali, kad rėksmingai ir su pasididžiavimu pažeidinėja visus Dievo įsakymus, ji ima primygtinai reikalauti laikytis vienos vienintelės dorybės – toleruoti jos amoralumą. Ji neleis tau smerkti jos veiksmų laikant juos neteisingais, todėl sukūrė ištisą tikėjimo sistemą, kurioje tokie veiksmai nėra neteisingi, tad juos darančių nebegalima laikyti nusikaltėliais, niekšais ar blogais žmonėmis. Nusikaltėlis, niekšas ir blogas žmogus esi tu, jeigu juos smerki!“.

Todėl, kad neįvyktų tai, dėl ko praeityje įspėjo Dievo žmonės, visomis jėgomis stiprinkime šeimos pozicijas bei tėvo vaidmenį, gręžkim tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kol dar didesnės blogybės neatėjo į tautą nei tos, kurias kartas nuo karto stebime jau dabar.

P. S. Po 1988 metų Lietuvos liaudis vėl patapo tauta! Bet atminkim, kad tauta be Kristaus Dvasios vėl gali tapti liaudimi...

Atgal