Tautos mokykla
03 21. Žymieji XX amžiaus mokslininkai . Mokytojo šviesa išlieka...
Prof. Ona Voverienė
Sėją palaimina lietūs,
pjūtį –
giedra ir vėjas.
Žmogų,
tą degančią ugnį –
laiko delnuos
Prometėjas
(Henrika Aušrienė)
Nepažinojau prof. Jurgio Lebedžio, ne tą specialybę baigiau Vilniaus universitete. Tačiau jo mirtis ir gamtos ir jo amžiaus vidurvasaryje, sukrėtė ne tik jo kolegas, bet ir daugelį VU absolventų, nors mane tada su Universitetu rišo... tik studijų metai. Po kelių mėnesių kalbininko prof. Jono Kazlausko mirtis atnaujino kalbas apie paslaptingą prof. Jurgio Lebedžio mirtį: keisti ir nerimą keliantys sutapimai. Juk ir okupacija prasidėjo nuo pačių geriausiųjų, talentingiausiųjų naikinimo... Juolab, kai tada Lietuvoje buvo pakilusi galinga rusifikacijos banga moksle.
Matyt, tų 1970-ųjų paslapčių jau niekad ir nesužinosime, nes komunistams sugrįžus į valdžią jau atgavus Nepriklausomybę archyvams naikinti buvo paskirti žmonės iš KGB; jie ir išplėšė daugelį puslapių ir mūsų istorijos, slėpdami ir fizinio ir dvasinio genocido vykdytojus okupaxcijos metais. O gyvieji liudininkai irgi vienas po kito išeina...tylėdami. Taip ir liksime su kraujuojančiomis mūsų istorijos žaizdomis. Jauniesiems tai bus – tik istorija. Komunistai ir jų įrankis KGB žino, ką daro.
Bet mes, jau išeinantys ar brendantys į savo brandžius jubiliejus turime atlikti savo pareigą išėjusiems paslaptingomis aplinkybėmis ir po savęs palikti nors abejonę. Tegul ji belsis į ateinančiųjų sąžiningųjų širdis.
Jurgis Lebedys gimė 1913 m. sausio 25 d. Devynduoniuose (Kėdainių rajone). Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir jį baigė 1937 metais. Mokytojavo Utenos ir Skuodo gimnazijose, Panevėžio mokytojų seminarijoje; prof. Juozo Balčikonio pakviestas nuo 1946 metų dėstė Vilniaus universitete ir 1946-1948 metais dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Parengė senosios raštijos mokslinių leidinių: Simono Stanevičiaus „Pasakėčias“ (1948); „Dainas žemaičių“ (1954); ir „Raštus“ (1967); rinkinį „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII-XVIII amžiuje“ (1956); Saliamono Slavočinskio „Giesmes“ (1958); Sudarė „M.Daukšos bibliografiją“ (1971); kartu su Kostu Korsaku suredagavo „Lietuvių literatūros chrestomatiją“ 91957). Parašė monografijas „Simonas Stanevičius“ (1955). Ją sėkmingai apgynė kaip kandidatinę disertaciją 1952 metais „Mikalojus Daukša“ (1963). Ją apgynė, kaip daktaro disertaciją 1965 metais. Su Juozu Palioniu parengė ir išleido studiją „Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas“ (1964).
Mirė Jurgis Lebedys 1970 metų liepos 12 d. Ščiuryje, Inturkės apylinkėje Molėtų rajone. Palaidotas Devynduoniuose. Po jo mirties išleistas Jurgio Lebbedžio studijų ir straipsnių rinkinys „lituanistikos baruose“ (1972, 2 tomai); paskaitos „senoji lietuvių literatūra“ (1977); medžiaga studijai „Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime“ (1976) metodinė priemonė studentams „Kaip studijuoti“ (1971).
Jurgis Lebedys mokėjo lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų, latvių kalbas, pramoko graikų ir italų ir savo studentus akino mokytis kalbų.
Kaip rašo Jolanta Gaivenytė, Jurgio Lebedžio mokslinės veiklos kryptingumą lėmė siekimas sukurti pilną ir detalų istoriografinį tiriamojo laikotarpio literatūros ir jos raidos vaizdą, taip pat pastangos iškelti svarbiausius tos raidos momentus, kuriais reiškėsi literatūrinio perimamumo tradicija. J. Lebedžio darbai apima visą feodalinio laikotarpio lietuvių raštiją ir svarbiausias jos problemas. Be minėtų monografijų Jurgis Lebedys yra parašęs straipsnių apie Martyną Mažvydą, J. Zablockį, J. Bretkūną, S.M. Slavočinskį, D. Kleiną, K. Sirvydą, Kristijoną Donelaitį, D. Pošką, S. Valūną, Simoną Daukantą, Antaną Vienuolį ir t.t. (Jolanta Gaivenytė. Lietuvos kalbininkų, literatūrologų ir tautosakininkų socialinės grupės. Diplominis darbas. – V., 1991)
Prof. Jurgio Lebedžio įnašą į lietuvių literatūros mokslą gražiai įvertino jo kolegos. Prof. Vladas Žukas pažymi, kad J. Lebedys buvo plačių interesų mokslininkas, turėjęs didžiulį autoritetą ne tik tarp literatūrologų, bet ir tarp folkloristų, kalbininkų, bibliografų. Prof. Vanda Zaborskaitė vertindama J. Lebedžio mokslinius darbus rašė: „Jo moksliniai darbai – tikslumo, kruopštumo, griežto kritiško požiūrio į kiekvieną faktą, detalę pavyzdys, o drauge jiems būdingas pagrindinių linijų aiškumas, bendrosios kompozicijos darna... Jis Buvo senosios raštijos tyrinėtojas, nepralenktas istorinio-genetinio metodo meistras“ ( Ten pat). V. Vanagas pabrėžia pagrindinį J. Lebedžio literatūrinės koncepcijos bruožą – kompleksinį požiūrį į reiškinius. Literatūros raida laikoma kultūros vystymosi dalimi. Į ją žiūrima kaip į sudėtingą reiškinį, kurį sudaro arba sąlygoja literatūrinė kalba, folkloristikos pažanga, kalbos vartojimas viešajame gyvenime, grožinė kūryba. Visa tai analizuojama plačiame socialiniame kontekste. Tuo būdu J. Lebedys laikytinas iš dalies ir kultūros filosofu: galima kalbėti apie jo nacionalinės kultūros sampratą“ (Ten pat).
Jurgio Lebedžio mokiniai prisimena jį puikiai jautus lietuvių kalbos dvasią: „Rašydamas vadovavosi tuo pačiu reikalavimu, kurį kėlė savo studentams: parašęs kiekvieną sakinį, pagalvok, ką pasakytų, jį perskaitęs profesorius Balčikonis“ (Ten pat).
Prof. Jurgis Lebedys išugdė lituanistikos milžinus Donatą Sauką (kandidatinę disertaciją apgynė 1957, daktaro – 1971) ir Juozą Girdzijauską (kand. – 1966; daktaro -1983). Jo vadovaujama P. Dambrauskaitė kandidatinę apgynė 1970. Vadovaujant D. Saukai kandidatines disertacijas apgynė R. Tutlytė 1986 m. ir K. Urba (1985). Prof. Juozas Girdzijauskas savo ruožtu išugdė – Viktoriją Daujotytę (kand. disertaciją apgynė 1971, daktaro – 1988); A.A. Šargorodskį (kand. – 1983); P. Skirmantą (kand. disertacija – 1984); Bikinaitę-Puriuškienę (kand. disertacija. – 1986).. Taigi prof. Jurgio Lebedžio socialinėje grupėje – lietuvių literatūros mokslų daktarai, kurie turėjo savo aspirantų. Visi jie sėkmingai apgynė filologijos kandidatų (dabar dr., ) disertacijas. O kaip žinia Asmenybes gali išugdyti tik Asmenybės, ypač jeigu tos Asmenybės reiškiasi moksle.
Apie prof. Jurgio Lebedžio pedagoginį talentą geriausiai kalba jo mokinių, buvusių diplomantų ir aspirantų darbai. Jau vien tas faktas, kad po prof. Jurgio Lebedžio mirties buvo surinkti visi jo nepublikuoti darbai ir jie paskelbti, aukojant savo laiką ir asmeninius mokslinius interesus savo Mokytojo atminimui – kalba labai daug. Neveltui buvo gyventa, jeigu pelnyta tiek pasiaukojimo ir meilės.
Prof. Juozo Girdzijausko sudaryta knyga „Pedagogo išmintis“ (V., Mokslas, 1983) – irgi ne tik jo mokinių ir kolegų paminklas išėjusiam mokslininkui, bet ir gražiausias žmoniškumo bei mokslinio sąžiningumo liudijimas. Tai ypač brangintina.
Atgal
.jpg)
