VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

08.13. Dėl etikečių klijavimo žmonėms, pasisakantiems už alkoholio kontrolės politiką. „Burnos higiena – ne tik dantų valymas“

Vyskupo Motiejaus  Valančiaus blaivystės sąjūdžio Vilniaus skyriaus pirmininkas Juras Naudžius

Pastaruoju metu žiniasklaidoje vyksta nuolatinė propagandinė kampanija dėl viešosios nuomonės formavimo alkoholio vartojimo klausimais. Vienoje pusėje – suvokiantys alkoholio žalą, siekiantys aiškių ir konkrečių uždavinių, siekiant mažinti alkoholio vartojimą ir tuo pačiu mažinti žalą žmonių sveikatai bei visos visuomenės patiriamą socialinę, moralinę žalą. Kitoje pusėje – alkoholio gamybos, prekybos, reklamos industrija, kuri, prisidengdama ir manipuliuodama laisvės idealais, siekia, kad alkoholis ir toliau nevaržomai būtų vartojamas bet kur ir bet kada: vieni iš to uždirbtų, o visuomenė tegu sau sprendžia alkoholio sukeltas problemas.

Tiesiai šviesiai sakome, kad labai svarbu atkreipti dėmesį į neetišką, sąmoningą manipuliavimą, kai išvedžiojimais norima pasiekti, jog patriotiški, laisvą ir demokratišką Lietuvą mylintis žmonės taptų alkoholio industrijos apologetais.

Dabar vykstanti kampanija seniai peržengė etiškos ir argumentais paremtos diskusijos rėmus, siekiama provokuoti, pašiepti, klijuoti etiketes. Reikia būti aklu ir kurčiu, kad nepastebėtum, kokias niekinančias etiketes bandoma klijuoti žmonėms, pasisakantiems už alkoholio kontrolės politiką.

Kunigo Roberto Skrinsko knygos „Būkime blaivūs!“ kritika - konkretus tokio puolimo pavyzdys, kai iš konteksto ištraukiamos citatos, turint tik vieną tikslą - priklijuoti tėvynės išdaviko etiketę ir ją kopijuoti visiems, su ta knyga susijusiems, taip siekiant pagrindinio tikslo – laisvės alkoholio upeliams, atnešantiems ašaras vaikams, žmonoms, vyrams, tėvams ar atsitiktiniam praeiviui, praėjusiam pro apgirtusią agresyvią kompaniją.

Mes, Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio Vilniaus skyriaus nariai, kviečiame visus ne tik prisidėti prie alkoholio kontrolės plėtojimo, bet ir įvardinti kitas mūsų visuomenes negeroves, tokias kaip patyčios, kito asmens niekinimas ir, galiausiai, šmeižimas, žinant, kad tikimybė, jog dėl to būsi paduotas į teismą, yra labai maža. Siekime, jog patyčios ir kitos žmogų žeminančios priemonės būtų įvardintos tikraisiais vardais.

Etikečių klijavimo mada įgavo tokį pagreitį, kad tai tampa visos visuomenės problema. Tai tas pats, kaip pikdžiugiškai džiaugtis savo nevalyvumu, kuris apkalbamą žmogų pastato į nepatogią padėtį, kai pastarasis turi aiškintis dėl to, kad, netiesiogine kalba kalbant, dvokia jį juodinantis asmuo. Turime aiškiai įvardinti, kad žurnalistas, tinklaraštininkas, viešai kalbantis asmuo, manipuliuojantis etikečių klijavimu, yra moraliai ir visiškai praradę garbę ir pasitikėjimą.

Kol vieni mano, kad patyčių problema tik vaikiški žaidimai, linksmas pasišaipymas ar tiesiog humoras, kad būtų linksmiau gyventi, kitiems tai sukelia pačias tikriausias kančias. Negalime likti abejingi kitų kančioms. Patyčios turėtų būti prilygintos nesantaikos kurstymui. Pagirti tie kurie užstoja patyčių aukas, sustabdo agresorių. Drąsūs tie žmonės, kurie visiems parodo tikrąjį pasityčiotojo veidą, suteikdami jam progą pripažinti savo niekšybę ir tapti brandžios visuomenės dalimi. Brandūs tie žmonės, kurie supranta, kad yra ne tik asmeninis, grupinis, bet ir visuomeninis interesas, kurie neabejingi bendražmogiškiems tarpusavio santykiams. Mokome savo vaikus taisyklingai išvalyti dantis, mokykime vieni kitus ir kultūringo bendravimo. O, kaip žinome, išmokę pamokas, užauginsime ir saldžių vaisių.

Atgal