VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

11.11. Platindami gėrį ir grožį, išstumiame blogį ir bjaurastį

Vytautas Paliukaitis

Kodėl mes dar gerai nepažįstame aplink mus esančios gamtos? Kiekvienas, apie tai pagalvojęs, surastų daug priežasčių. O mano pažintis su neapsakomai turtingu Dievo kūrinijos pasauliu, ypač kontaktai su mažąja gyvūnija, prasidėjo jau nuo penkerių metų. Belieka tik stebėtis, kad ir dabar tos žinios pasipildo, nežiūrint į tai, kad gyvenu toliau nuo gamtos, nei dauguma kaime.

Šiomis lapkričio dienomis, remontuodamas savo butą sostinėje, išgelbėjau dviejų mažų padarėlių gyvybes. Vėlų vakarą, perkeldamas į kitą kambario pusę knygų ryšulius, pamačiau prie manęs artėjantį šviesiai rudą nedidelį vorą. Nutariau išnešti jį į kiemą – tegu dar pagyvena, juk jis saugojo labai svarbias meno istorijos knygas. Manau, nuo mažens tiek aš, tiek gerbiami skaitytojai daug kartų esame girdėję tradicinį pamokymą: „Nemušk voro, nes jis neša laimę“. Paėmiau švarų stiklainio dangtelį, storo vatmano lapą (kad nukeliant nuo grindų greitakojis nepabėgtų) ir ant jo pavožiau vorą.  Žvilgt į šalį – atlekia dar vienas, tik visiškai mažas. Ir tą patalpinau prie pirmojo. Besitvarkydamas pamačiau, kad jau vidurnaktis, tad nutariau laukan jau nebeeiti, atidėjau rytojui.

Buvau maloniai nustebintas – daugiau nei dešimt valandų jie gyveno be maisto, o kai išleidau juos į laisvę, džiaugdamiesi nužingsniavo savo plonytėmis kojelėmis.

Šiek tiek anksčiau matytas epizodas taip pat  neišdyla iš atminties. Grįždamas iš kaimo, laukiau stotelėje autobuso ir grožėjausi pilku voru „inžinieriumi“. Jis, nužingsniavęs stotelės pastato  stogeliu į kraštą, ėmė leistis žemyn. Pritrūko siūlo, žemės nepasiekė. Kaip geras meistras, vyniodamas siūlą vėl pakilo į viršų ir nukeliavo į kitą mūrinio paviljono pusę, ir ruošėsi savo darbą ten padaryti, bet pasirodė į Kauną važiuojantis autobusas, tad aš išvažiavau...

Dar vienas retas reiškinys, kokiu ir pats sunkiai patikėčiau, jeigu apie tai man papasakotų koks pažįstamas žmogus. Šių metų pavasarį, kai Šeškinės miško parke, esančiame netoli Laisvės prospekto, ant kalvos dar žemė buvo apklota sniegu, žvalgiausi, ar pažemėje   prie medžių kamienų visur prasiskverbiantys saulės spinduliai neiškėlė į dienos šviesą žibučių lapų. Pasilenkęs pamačiau sniego paviršiumi ramiai į priekį judantį žalią mažytį voriuką. Jis buvo toks miniatiūrinis, kad rutulio formos kūnas net nesiekė vieno milimetro. O kojytės tokios plonos, kad net ir įžiūrėti sunku.

Praslinko pusmetis, o įspūdis, sukeltas trapaus gamtos kūrinėlio, kelia daug apmąstymų.  Prisimenu metus, kaip kaime vasaromis su kaimynų vaikais žaisdavome prie upelio. Buvau pirmaklasis, o Petriukas trejais metais už mane jaunesnis. Kišenėse turėjome pigius sulankstomus peiliukus, kuriais nusipjaudavome iš lazdyno lazdas. Aš ypač mėgau jas puošti drožinėdamas. Kartą saulėtą dieną, mums braidant net po kelių nesiekiantį vandenį, jis pasigavo varlytę ir ėmė pjaustyti jos galūnes. Bandžiau sugėdinti, bet nepaklausė. Būdavo ir vyresniųjų, jau paauglystės amžiaus, kaimo gyventojų, kurie grybaudami ar uogaudami rasdavo gyvačių, kurias apsvaiginę įsprausdavo prie galvos į iškeltą lazdą ir išdidžiai lyg trofėjų parsinešdavo į namus.

Apibendrindamas jaunimo, kuriems gamta tebuvo panaši į pramogų vietą, gyvenimą, su širdgėla galėčiau pareikšti: nenorėjote pasukti keliais, gal net takais, vedančiais į šviesą, tad sunkiai klaidžiojote tamsoje. Alkoholiu bandę praskaidrinti kasdienybę, jie jau ramiai ilsisi kapuose. Būtent į tokį liūną pateko ir čia minimas Petras.

Galiu pasidžiaugti, kad ir rašytojo, miškininko J.Soko  knygos mane mokė mylėti gražią, kupiną įvairovės gamtą.

Atgal