Tautos mokykla
Tautiškumo problemos globalėjančiame pasaulyje
Lidija Veličkaitė
Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose lapkričio 17 dieną įvyko Lietuvos moterų lygos ir LR Seimo valstiečių liaudininkų grupės organizuota konferencija „Tautiškumo problemos globalėjančiame pasaulyje“, pritariant Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui.
Į konferenciją atvyko dalyviai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Klaipėdos.
Meniniu skaitymu konferenciją pradėjo aktorius Tomas Vaisieta, meilę ir tvirtybę savo šaliai - Lietuvai - išreikšdamas poetų Justino Marcinkevičiaus, Eugenijaus Matuzevičiaus, Marcelijaus Martinaičio ir Amerikos lietuvių poetės Kotrynos Grigaitytės eilėmis, kurios skambėjo:
Bedieviška ar dieviška
Tu mūsų Lietuva,
Tremta, kryžiuota, niekinta,
Visais šventais šventa,
Sala tautų salynuose,
Žvaigždė žvaigždynuose,
Žaliu žaliu spindėjimu
Sau erdvę prasiskynusi.
Čia ašarų konkorėžiais
Dabinasi miškai,
Kiečiausiam amžių įšale
Gyva tu išlikai.
Bedieviška ar dieviška
Tu mums vis ta pati,
Pūslėtoj rankoj Dievdirbio
Kaip aukuras švieti.
Aktoriaus Tomo Vaisietos žodžius pratęsė visi konferencijos dalyviai, sugiedoję Lietuvos himną. Konferenciją pasveikino LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Julius Dautartas, Seimo nariai Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, prof. Arimantas Dumčius, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas filosofas Krescensijus Stoškus. Jų žodžiuose skambėjo liūdna gaida, kad užleidome pozicijas tiems, kurie negerbia mūsų praeities veikėjų, tokių kaip dr. Vincas Kudirka, silpnai vykdoma tautinė programa mokyklose, nuvertintas dvasingumas, dėl ko patyčios driekiasi nuo mokyklos iki Seimo. Ką gi turime padaryti? Buvome knygnešių, didžiavyrių tauta. Neišsivaikščiokime, o eikime, pasak himno žodžių, „vien takais dorybių“ ir dirbkime žmonių gėrybei.
Konferencijai pirmininkavę Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė ir akad. Romualdas Grigas pritarė, kad reikia atgaivinti ir susigrąžinti tautos vertybes ir eiti tautinės valstybės ir tautinės kultūros atkūrimo keliu.
Nepriklausomybės akto signataras filosofas Romualdas Ozolas pranešime „Ar atsikovos teises nacionalinės valstybės?“ atsako „taip“, pridurdamas: „kurios išliks“. Didžiausias priešas – globalizmas, arba neokomunizmas, nori sunaikinti tautas, ypač mažas. O kaip su mūsų tauta ir valstybe? „Su dabartine teisine ir politine sąmone – ne“, - atsako pranešėjas ir pateikia argumentus. Pirmiausia, dėl 2010 metų lapkričio 4 dieną priimto pilietybės įstatymo, kuris prasilenkia su mūsų Konstitucija. Tai reiškia, kad Lietuva atsisako valstybės vientisoje ir nedalinamoje teritorijoje. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimtas straipsnis sako: „Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma“... Kitas faktas – LR Seimo narių apkaltos procesas. Pranešėjo nuomone, nebuvo jokio reikalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Seimo narys yra tautos atstovas ir apie jo patikimumą spręsti gali tik jį delegavę subjektai. Kaip tai padaryti, turi būti nustatyta Seimo nario apkaltos įstatyme. Tačiau buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, tuo pažeminant jį iki civilinio ar net administracinio teismo rango. Konstituciniam Teismui padarius sprendimą, apkaltintieji Seimo nariai tuoj pat turėjo padėti mandatus.
Dar vienas faktas – mūsų Konstitucijos keturioliktas straipsnis „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ ir negali būti jokių sprendimų dėl raidyno keitimo, įvedant nekonstitucinę svetimvardžių rašybą, net įrašų į pasus, kurio įsakmiai reikalauja Lenkijos politikai. „Didžiosios kunigaikštystės laikais Lietuvos žemę buvo stengiamasi išlaikyti savo rankose“, - sako pranešėjas. – „Kas gi bus, jei dabar ją galės pirkti bet koks užsienietis iš Europos Sąjungos, o per tarpininkus – bet kas. Kokia valstybė ir tauta bus be savo žemės? Valstybės nelaimė yra emigracija. Kažkodėl dabar ji laikoma vos ne gėriu. Jei ji vyks kaip ligi šiol, 2050 m. gali nebelikti lietuvių Lietuvoje“. Pranešėjas nusistebėjo, kodėl save vadinantiems dainininkams nebetinka lietuvių kalba. Net vaikų „Dainų dainelėje“ lietuviškų dainų mažai. Pranešėjo nuomone, reikia išvaduoti savo sąmonę iš marksistinio mąstymo, idant galėtume įsijungti į pasaulio tautų judėjimą. R.Ozolas džiaugiasi, kad pasaulis keičiasi – grįžta namo, prie savo šaknų. Mąstantieji supranta, kad laisvosios rinkos viešpatavimas griauna valstybes, tautas, jų kultūrą ir nuasmenina žmones. Pagaliau pasaulinių bankų neribotas godumas sukelia ekonomines suirutes, kurios pavadinamos krizėmis.
Šiuo metu pranešėjas daug tvirčiau negu bet kada žino, kad vienintelis patikimas tautos ir pasaulio tautų bendravimo principas – nepriklausoma nacionalinė valstybė. Nors šiandien ji, globalizmo uragano klibinama, braška, tačiau reikia būti stipriems ir atsilaikyti. Niekas mums nepadės – reikia gerai įsisąmoninti, kad viską nuo pradžios iki galo turime padaryti patys. Reikia suprasti, kad darbas turi kuriančią galią, o viltis – pabaigto darbo teikiamas malonumas. Mes išliksime, jeigu tiktai bus sugebančių, matomų ir girdimų, bylojančių, kaip tautos protas ir valia, kurie su visais piliečiais nuspręs, ką reikia sunaikinti ir ką reikia sukurti.
Lietuvių tautinio centro tarybos narys Ričardas Čekutis kalbėjo apie tautos išlikimą tiek demografiniu, tiek dvasiniu požiūriu. Jau dvidešimt metų Lietuvą valdo vis tos pačios partijos, anot pranešėjo, „sisteminės“. Visi visuomeniniai judėjimai ir nedidelės, neįtakingos partijos, bandančios dalyvauti rinkimuose, vadinami marginalais arba populistais. Tik vadinamieji „sistemininkai“ yra tikrieji tautos atstovai, nes jie priima sprendimus. Vadinamieji marginalai sprendimų priimti negali, nes neturi įstatyminių galių. Visi ištekliai per dvidešimt metų susikoncentravo „sistemininkų“ rankose, nes jie sukūrė uždarą sistemą, priimdami savo partijoms finansavimo įstatymą, pagal kurį visi kiti lieka tuščiomis kišenėmis. „Sistemininkai“ pasidalina biudžetą ir prieš rinkimus nuo ryto iki vakaro sėdi televizijos laidose. Jie matomi, žmonės juos pažįsta, už juos balsuoja, ir taip ratas sukasi. O kas gi tie marginalai? Maždaug vienas milijonas Lietuvoje gyvenančių pensininkų – marginalai, nes nieko nesprendžia, tik balsuoja už tuos, kurių veidus mato. 690 tūkstančių Lietuvos piliečių pajamos nesiekia oficialiai nustatytų 831 litų per mėnesį. 182 tūkstančiai gyventojų kažkaip išgyvena už 315 litų per mėnesį. Pusei milijono, kaip skelbia radijas, reikia išmaldos.
Pranešėjas Statistikos departamente norėjo surasti Lietuvos valstybės tautinę sudėtį, deja, nerado. Neaišku, kiek pasiliko Lietuvoje lietuvių. Pasuose tautybė neįrašoma, kalbama, kad greitai nebebus įrašoma ir lytis. Taigi liksime betaučiai ir belyčiai, tiesiog mankurtai.
„Ką gi daryti?“ – klausia pranešėjas. „Pirmiausia, yra būtina kaip aksiomą priimti tezę: Lietuva – tautinė valstybė“. Atmesti visus globalizmus, visas mums primetamas užsienietiškas iniciatyvas. Neparduoti Lietuvos žemės užsieniečiams (prisidengiant lyg ir investicijomis), ugdyti piliečių tautiškumą ir patriotizmą. Skatinti verslumą, o visą sistemą debiurokratizuoti (o ne imituoti, kad tai daroma). „Tik tautinės-nacionalinės valstybės gali deklaruoti visų tautų lygiateisiškuną, nes tik tautiškai nusiteikę žmonės supranta šių sąvokų vertę ir reikšmę. Kartu tai yra ir mūsų tautos išlikimo garantas“, - taip užbaigia pranešimą jaunas žmogus Ričardas Čekutis.
Akademikas Romualdas Grigas pranešime „Apie lietuvių prigimtinės tapatybės dramą. Karaliaus Mindaugo atvejis“ kalbėjo apie evoliucijos tėkmėje susiformavusią tautą kaip kūną ir dvasią. „Valstybė yra tautos, jos galių raiškos būdas“, - sako R.Grigas. Valstybės integralumas, jos funkcionavimo prasmingumas priklauso nuo tautos, kuri savyje akumuliuoja dvasines vertybes, tęstinumą, o pastarasis priklauso nuo valstybės elgsenos. Negalima tikėtis tautos tęstinumo, jei nėra integralios valstybės. Taip pat negalima tikėtis integralios valstybės, jei nėra tautos tęstinumo. Tai du susisiekiantys indai. Tačiau atskirtis tarp tautos ir valstybės Lietuvoje egzistuoja nuo senovės laikų. Ta atskirtis yra tarp dviejų sąmoningumo atmainų – istorinės-kultūrinės (sakralinės) ir pragmatinės-utilitarinės (profaninės). Labai gaila, kad Lietuva ypač veikiama globalizmo ideologijos, daugiau pasiduoda tai profaninei sąmoningumo ir elgsenos atmainai sakralinio sąmoningumo sąskaita.
R.Grigas apgailestauja, kad žlugo mūsų protėvių (baltų) kultūra ir ja grindžiama išskirtinė civilizacija, apie kurią kalbėjo Herodotas, gyvenęs IV amžiuje iki Kristaus gimimo, Tacitas (I amžius), arkivyskupas A.Bremenietis (XI amžius). Apie tuos kultūros ir civilizacijos elementus yra ne kartą užsiminęs ir Kryžiuočių kronikininkas P.Dusburgietis (XIV amžius). Pranešėjas pamini keletą reikšmingų faktorių, dėl ko neįsitvirtino ir žlugo mūsų protėvių civilizacija, šiai dienai palikusi tik skeveldras tiek fizine (teritorine-demografine), tiek dvasine (kultūros) prasmėmis: „1147 metais Prūsiją sunaikinti pakilo vos ne visa krikščioniška Europa. 1264 metais mozūrai, pasitelkę lenkus ir kitus iš Rytų ir Vidurio Europos, fizine ir dvasine prasme pribaigė jotvingius. 1263 m. Karalius Mindaugas buvo nužudytas. Po jo mirties prasidėjo pilietinis karas.“
Akad. R.Grigas turi viltį, kad kaip tauta tikrai turime šansų išlikti.
Bus daugiau
Atgal
.jpg)
