Tautos mokykla
09 20. Tautos sukilimo šlovė neturi išblėsti
Prof. Ona Voverienė
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas ir Lietuvos 1941 m. birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjungos Šiaulių apskrities skyriaus pirmininkas Česlovas Dirkė, švenčiant Šiauliuose Tautos sukilimo 70-metį, laikraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistei Romualdai Urbonavičiūtei guodėsi, kad Tautos sukilimas „vis dar nėra tinkamai įvertintas ir įprasmintas dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių ir neapibrėžto valstybės požiūrio į sukilėlius“ (Česlovas Dirkė. Nežinomas Lietuvos istorija. Birželio sukilimo septyniasdešimtmetis Šiauliuose / Užrašė Romualda Urbonavičiūtė // Šiaulių naujienos. – 2011, birž. 22, p. 2).
Nors jau yra parašytos trys knygos (o gal ir daugiau?) apie Tautos sukilimą: 1) jau mano minėta „Tremtinyje“ – „Sukilimas. 1941 m. birželio 22-25 d.“ / Sud. Antanas Martinionis. ( V., 1994); Valdo Striužo „1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje“ (V.,2006); o dabar ir Juozo Jankausko „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje. Pagrindiniai sukilimo organizatoriai, vadovai, ryšininkai ir pasiuntiniai“ (V., 2010) – tai tik lašas istorijos jūroje. Nei vienas kovotojas už savo Tėvynės laisvę neturi būti pamirštas, nes tai buvo šventa kova už mūsų valstybės išlikimą. Mūsų Tautos pasaulėjautoje žuvusieji už Tėvynės laisvę visada išlieka gyvi. Kuo daugiau jų yra prikeliama iš užmaršties, tuo mes daromės stipresni. Ne veltui legendose Vytautas Didysis Žalgirio mūšyje, kviesdamas lietuvius į žūtbūtinę kovą, jiems šaukė: „Pirmyn, broliai lietuviai! Su mumis žuvusiųjų už Tėvynę vėlės!“
Nei V.Striužo, nei J. Jankausko knygose neradau savo herojų – Tautos sukilimo dalyvių – prof. Juozo Rugienio ir mano mielo bičiulio Rimanto Eigelio pavardžių. Apie prof. J. Rugienių rašiau savo knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (Voverienė O. Po tėvo ženklu // Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – V.,2009.- P. 440-445).Todėl nesikartosiu. O apie Rimantą Eigelį sužinojau iš minėtos Antano Martinionio knygos, jau tapusios bibliografine retenybe ir, matyt, vėliau rašiusiųjų apie Tautos sukilimą nepastebėtos. Skaudu matyti, kai dar gyvi mūsų Tautos didvyriai jų amžininkų yra užmiršti. Todėl pasikartosiu.
Rimantas Eigelis į Tautos sukilimą atėjo būdamas septyniolikos metų Jis kovojo ypač sunkioje Sukilimo vietoje Šančiuose „Nemuno“ būryje. Į tą būrį tada buvo susitelkę Šančių vaikinukai – šešiolikmečiai, septyniolikmečiai ir tik keli jame buvę kvalifikuoti kariai, bei jau pagyvenęs viršila kulkosvaidininkas. Būrio vadas buvo Jankauskas, buvęs sporto meistras.
Šančių vaikinukai, jau prieš ateidami į būrį, turėjo susikūrę rezistentų biografijas. Gimnazistai Rimantas Eigelis, Vytautas Svilas ir Algirdas Šeferis į kovą prieš okupantus įsijungė dar 1940 metų rudenį: spausdino rašomąja mašinėle atsišaukimus prieš okupacinį bolševikų režimą, informavo visuomenę apie NKVD nusikaltimus Lietuvoje, ir atsišaukimus platino tarp gimnazistų, moksleivių ir kaimynų. Kai enkavedistai suuodė vaikinukų pėdsakus, Rimantui teko „dingti“ iš Kauno. Pabėgo į Vilnių. Ir čia nesnaudė. Nusipirko žaislinę guminių raidžių spaustuvę, antibolševikinius - antienkavedistinius atsišaukimus spausdino ir juos platino Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kai prie jo prisijungė kiti - vilniečiai gimnazistai Antanas Dzevočka ir Viktoras Opulskis, atsišaukimų gamyba paspartėjo. Vaikinukai įsigudrino atsišaukimus platinti ir tarp kareivių. 1941 m. birželio 14 naktį Opulskių šeima buvo ištremta į Sibirą. Enkavedistai siautėjo - kaip vilkai, ištroškę kraujo. Vilniuje likti buvo pavojinga, ir Rimantas Eigelis vėl „dingo“. Tik šį kartą – vėl į Kauną.
Prasidėjus Tautos sukilimui jo draugai Algirdas Šeferis ir Jonas Pušas, sukilimo išvakarėse prislinkę prie sovietinės kariuomenės vieno iš štabų Aleksote, nupjovė ryšio laidus. O Rimantas Eigelis kartu su bičiuliu Stasiu Jarašiūnu Šančiuose išgelbėjo jaunuolį, apšaudžiusį besitraukiančią rusų kariuomenės koloną, ir paslėpė jį nuo besivejančių raudonarmiečių. Vėliau abu vaikinukai patraukė į kareivinių ginklų remonto dirbtuves, ir, nors jos jau degė, jiems pavyko rasti ir išgelbėti šautuvų ir šovinių. Abu ginkluoti septyniolikmečiai prisijungė prie „Nemuno“ kovotojų būrio, kuriam buvo pavesta apšaudyti besitraukiančius Juozapavičiaus prospektu kareivius. Sukilėliams kartu su kulkosvaidininku viršila, Lietuvos kariuomenės liktiniu, 1918-1920 metų Nepriklausomybės karų savanoriu, vilkėjusiu paštininko uniformą, pavyko užblokuoti Juozapavičiau prospekte rusų šarvuotį ir jo įgulą. Ją suimti. Po šios operacijos visa komanda buvo pasiųsta saugoti XII kranto gatvę. Jiems čia pavyko sulaikyti rusų kareivius, bandžiusius nuo Jesios valtele per Nemuną persikelti į krantą ir, matyt, čia prisijungti prie besitraukiančios kariuomenės. Vos tik kareiviai persikėlė į krantą, sukilėliai juos apsupo ir pareikalavo atiduoti ginklus. Politvadovas įsakė sukilėlius apmėtyti granatomis. Jis buvo nušautas, vienas kareivis sunkiai sužeistas ir nuvežtas į ligoninę. O sukilėliai - su jais ir Rimantas Eigelis - Krantuose budėjo iki birželio 25 dienos.
Apie Tautos sukilimą nors ir lėtai, bet jau kaupiasi medžiaga, ir matyt reikėtų sudaryti visų Tautos sukilime dalyvavusių laisvės kovotojų, žuvusių ir išlikusių gyvų, vardyną, įamžinti Lietuvos istorijoje jų atminimą. Tautos sukilimo šlovė neturi išblėsti.
Atgal
.jpg)
(1).png)
