VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Tautos mokykla

12.23. KOKIOS DŽIUGIOS BUVO VAIKYSTĖS KALĖDOS BE DOVANŲ, BET SANTARVĖJE, GEROVĖJE IR ŠEIMOS DŽIUGESY

Danutė Vipartienė

 

Iš vaikystės prisimenamos Kalėdų šventės, jų rengimas ir Kūčių vakaro laukimo akimirkos buvo tokios džiuginančios, jog  leidžia pasijusti taip maloniai, nesulygintinai su dabar, tik komercinėmis dovanų  pirkimo tendencijomis tapusiomis Kalėdomis. Iki nepriklausomybės atkūrimo, Kūčios ir Kalėdos buvo draustinos šventės, materialiai visi žmonės gyveno maždaug vienodai, nelabai turtingai, nelabai stigdami. Na, o mūsų šeima, būdama be galo darbšti, nestokoje negyveno, bet ir Kalėdų šventėms pradėdavo ruoštis jau rudenį.

                Tėvai turėjo sodą, tad rudenį būdavo apstu obuolių, kurių mama pridžiovindavo žiemai, o vėlesnius - auksinius antaninius obuolius, mes vaikai, tėvo vadovaujami, atsargiai nuskindavome ir gražiai sudėdavome į dėžutes. Tėvas, su atsakingai supakuotais obuoliais, dėžes nešdavo į kluoną ir šiene užkasdavo, jog nesušaltų. Žiemos anuomet būdavo šaltos iki - 40ᴼ C, sniego suaugusiam net iki juosmens, o kur ten vaikui – iki kaklo. Būdavo įkrenti sode į sniegą ir be tėvo pagalbos negali iš jo išlipti. Ir štai, Kalėdų švenčių išvakarėse, tėvas iš kluono atnešdavo dėžes su auksiniais prinokusiais obuoliais. Ak, kaip jais pakvipdavo valgomasis. O, mums vaikams, būdavo džiaugsmo! Juk anuomet tiek vaisių parduotuvėse nebūdavo, obuolį žiemą retai gausi, o apelsinai tik kartais prekyboje pasirodydavo, dėl jų kilogramo tėvams eilėse tekdavo po kelias valandas atstovėti.  Taigi, kiek namuose obuoliams apšilus, tėvai leisdavo jų valgyti. Koks skonis! Kandi, būdavo, tą geltonskruostį obuolį, sultys trykšta, tai jau  tą vakarą mums vaikams smagumas būdavo. Tėvai tuo tarpu džiaugdavosi, kad obuoliai nesušalo, kad vaikams žiemą vitaminų yra, bei galės iš jų, dar ir atliekamą pinigėlį gauti.

                Kitą rytą, tėvai anksti išvažiuodavo į Vilnių į turgų parduoti obuolių bei apsipirkti Kalėdų šventėms. O mes vaikai be galo laukdavome tėvų sugrįžtant. Apie pietus ir tėvai parvažiuodavo,  lauktuvių – saldainių ir sausainių, baronkyčių ir brangesnių blizgančiais popieriukais saldainių, naujų žaisliukų papildymą eglutei papuošti parveždavo. Kol mes trys sesutės po lygiai pasidalindavome saldainukus ir sausainukus bei juos skanaudavome, tėvai kiek apšilę, griebdavosi kitų darbų. Tėvas nubrisdavo į netoliesais esantį  miškelį eglutės parnešti, o mama darbuodavosi virtuvėje – pradėdavo ruošti vakarui gyvuliams šerti. Tėvas, parnešdavo elgutę aukštą, iki pat lubų, tad mums vaikams visą vakarą būdavo kuo džiaugsmingai užsiimti – visos trys hierarchiškai pasiskirsčiusios ją puošdavome. Anuomet, eglutės būdavo puošiamos prieš pat Kūčių vakarą, žaisliukai buvo etnokultūriniai, tai yra tokie, kuo ši šventė faktiškai ir buvo tradicinė – tai įvairūs vaisiai, daržovės, mūsų miškų žvėriukai ir svarbiausia, buvo labai gražūs karoliai. Žaislai būdavo tokie stiprūs, jog net nukritę nesuduždavo. Tuo tarpu, kasmet tėvai, pardavę obuolius, nupirkdavo ir naujoviškesnių žaisliukų, tad eglutė žaisliukų nestokojo ir būdavo, mūsų trijų sesučių, visą vakarą puošiama, kol įgaudavo Kadėdinės puošmenos tviskesį ir žavesį.   Per tą laiką tėvas pašerdavo gyvulius, prinešdavo malkų, vandens, po to didžiąjame kambaryje  pakūrendavo krosnį, kad vaikams ir visai šeimai būtų šilta, padėdavo mums baigti puošti eglutę – jos viršuje užkabinti žvaigždę, nes nei viena nepasiekdavome, o mama per tą  laiką ruošdavo šeimai Kūčių vakarienę. 

            Prieš Kūčių vakarienę, tėvas jau po pietų pradėdadvo kūrenti pirtį, pavakary visa šeima nusiprausdavome, apsirengdavome švariais drabužiais ir švarūs laukdavome, kol patekės pirmoji žvaigždė. Mamai ruošiant vakarienę, tėvas vis žvilgčiodavo pro lango užuolaidą. Anuomet, dar buvau maža ir nesuprasdavau, kodėl taip neramiai su dideliu jauduliu tėvas žvilgčiojo pro langą? Maniau, jog stebi, ar namo kas neseka, nes Kūčių nebuvo galima švęsti, ir, mes vaikai, taip pat tai žinojome, jog apie Kūčių šventimą šeimoje niekam negalima net prasitarti.  Na, mamai paruošus Kūčių vakarienę, po to  jau abu tėvai vis neramiai  žvilgčiodavo pro lango užuolaidą ir vis kažko laukdavo. Tik dabar suprantu, kad jie laukdavo, kol patekės pirmoji žvaigždė. Šios tradicijos tėvai labai laikėsi ir niekada nepažeisdavo, ir tik kaip danguje išvysdavo pirmąją žvaigždę, mama pakviesdavo mus vaikus ir visi kartu su tėvais susėsdavome Kūčių vakarienės valgyti.

              Kūčių stalą padengdavo šienu, ant jo užtiesdavo baltą staltiesę. Tėvas stegdavosi atnešti kuo ilgesnio šieno, nes, kai burdavęsi ir kuo ilgesnį šiaudą išsitraukdavę, tuo neva ilgiau gyvens.  Kūčių vakarienei įmantrių patiekalų nebūdavo, bet, visi jie buvo tradiciniai, be galo gardūs – tai pirmiausiai – tradicinis bažnytinis Dievo paplotėlis,  kučiukų sriuba su maltomis aguonomis, labai tirštas spanguolių kisielius su džiovintais obuoliais, pyragėliai, obuoliai, kepta žuvis, silkė, troškinti rauginti kopūstai su grybais, duona, šventinis Kalėdinis pyragas, kurį mama prapjaudavo kitą – jau Kalėdų rytą. Mama dėdavo ant stalo patiekalus ir mes vaikai, vis skaičiuodavome ar pakanka iki dvylikos. Turėdavome ir savo riešutų prisiriešutavę, ir grybų raugintų, savo daržovių, tad visko pakako. Nebūdavo jokių specialių dovanų, jų ir nereikėjo, nes šeimoje santykiai buvo tvirti, vyravo kultūra, pagarba, geranoriškumas, degimas širdimi vieni kitiems meile. Tarp mūsų, vaikų, niekada nebuvo jokių pykčių, buvome labai draugiškos, viena kitą labai mylėjome, viskuo mokėjome gražiai pasidalinti. Šias vertybes mums diegė tėvas.

              Kūčių  vakarienės pradžioje tėvas pasakydavo kalbą, padėkodavo Dievui už metų derlių, gerą gyvuliukų augimą, kad apsaugojo nuo nelaimių, jog laimingai sulaukėme švenčių, paprašydavo, kad kiti metai būtų tokie pat dosnūs, atsilauždavo  Dievo paplotėlio pats pirmas ir po to visiems duodavo jo atsilaužti. Visi persižegnodavome ir pradėdavome valgyti vakarienę. Valgydavome neskubėdami, pamažu, tėvai ir pajuokaudavo. Vyresni burdavosi, traukdavo iš po staltiesės šieną, vyriausia sesė vis klausydavo iš kur šunys loja, neva iš tos pusės jauninkis atvyks, po to tėvai mindavo jos jaunikį. Sesė bėgdavo į lauką tvorą apkabinti, kiek strypų apkabindavo, neva po tiek metų ištekės,  visi smagiai juokdavomės. Po vakarienės, tėvas, to paties Kūčių maisto nunešdavo ir gyvuliukams į tvartą, kad gerai augtų, šuniukui, katinui, kad saugotų namus, dar ilgai būtų mūsų namiškiai. Po Kūčių vakarienės stalo nenukraustydavo, tikėjo, jog naktį ateina angelai valgyti.  Ryte, visiems papusryčiavus, stalą nukraustydavo, tėvas iš po staltiesės nuimdavo šieną ir juo sode aprišdavo obelis, kad obuoliai gerai derėtų. Per šias šventes jokio alkoholio, net vyno tėvai neragaudavo, šeimoje alkoholis nebuvo priimtinas.

             Taigi, viskas turėjo savo magiją, paskirtį, taisykles, tvarką, pareigas - išsaugoti šeimą, puoselėti ją per tradicijas kuo draugiškesnę, darbščią, kuo laimingesnę, turtingesnę, jog nepristigų nei meilės, nei turto, nei bendros gerovės. Tačiau, kasdienoje tarp tėvų trūko santarvės, pagarbos, todėl, vis tik po kurio laiko šeima iširo. Nuo to laiko, šeimoje ir tokių džiugių Kalėdų švenčių nebeliko. Tad, svarbiausia šių švenčių esmė – tai šeimos tvirtumas, meilės išsaugojimas, džiaugsmo vieni kitiems šeimoje teikimas ne dovanų pagrindu, o dvasiniu. Nes, kai nebelieka dvasinio ryšio, tai nebelieka ir pagarbos, meilės džiaugsmo, po to nebelieka ir švenčių džiugesio.

             Antra, kadangi anuomet žmonės gyveno agrariškai, darbas jungė šeimą, tad ši šventė kartu simbolizavo bendrą šeimos rezultatą – tai visos šeimos kartu per metus išaugintą  derlių ir metų pabaigoje tuo pasidžiaugimą. Todėl, ant Kūčių stalo daugiausiai būdavo pačios šeimos išaugintų daržovių, vaisių patiekalai, tad ir Kalėdų eglutė būdavo puošiama žaisliniais vaisiais, daržovėmis, meškutėmis, voveraitėmis, kartu atvaizduojant žmogaus darbštumą, jo ryšį su gamta, už tai padėkojant Dievui ir gamtai.  Pati eglutė simbolizuoja gyvybingumą, jog ji žaliuojanti visais metų laikais, tad tai yra gyvybės tęstinumas.

             Svarbiausias šių švenčių primatas, tai  – dvasinis ryšys, meilės šeimoje sakramentas, ko negalima nupirkti nei pinigais, nei kitomis materialinėmis vertybėmis, kadangi tai pirmiausiai turi būti abiejų tėvų širdyse. Tarp tėvų nebelikus meilės, šios šventės ir vaikams tampa beprasmiškos, nes šeimoje nebelieka to ryšio, to jausmo, tos širdžių šilumos, kuri sklinda, pirmiausiai iš vienas kitą mylinčių tėvų, kurį labai jaučia ir vaikai. Taigi, patariama, kuriant šeimas, pirmiausiai įvertinti abiejų asmenų dvasinį  ryšį, jog vėliau, Kalėdos būtų ilgalaikės ir jas džiugiai jaustų tiek vaikai, tiek visa šeima jų lauktų su širdies jauduliu ir džiugesiu sielose.

Atgal