Tautos mokykla
03 30. Norilsko lagerininkui - 100 metų
Antanas Navaitis
Dim. pulkininkas leitenantas
Norilsko laikų draugas
Justinas Narijauskas gimė 1912 metų balandžio 4 dieną Kupčiškių kaime, Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją pasirinko kario profesiją, įstojo į Karo mokyklą. 1938 05 12 ją baigus su XIX laida, jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, o paskirtas į I pėstininkų pulką.
Jaunasis karininkas savo įgytas žinias ir jaunatvišką energiją skyrė Lietuvos karių mokymui ir auklėjimui, pats tobulindamasis - 1939 m. baigė kulkosvaidininkų kursus. Bet deja... 1940 metais prasidėjusi sovietinė okupacija nutraukė tą kilnų mokymo ir auklėjimo darbą.
Lietuvos kariuomenė pamažu imta naikinti. 1940 metų rugpjūtį draskant 9 pėstininkų pulką vienas jo batalionas perkeltas į I pėstininkų pulką, o iš pastarojo 1 batalionas, kuriame tarnavo j. ltn. J.Narijauskas, perkeltas i 9-tą pulką. Lietuvos kariuomenės likučius perkeliant į Raudonąją armiją, 9-asis pėst. pulkas pervadintas R.A. 234-uoju šaulių pulku.
1941 m. birželio mėn. šis pulkas stovyklavo Pabradės poligone. Čia birželio 14 d. apgaulės būdu buvo suimta dauguma pulko karininkų, tarp jų - ir j. ltn. J.Narijauskas. Jie buvo nuvežti į Naująją Vilnią, sugrūsti į gyvulinius vagonus ir po įvairių etapų atgabenti į Norilsko ypatingojo režimo lagerį.
Justinas Narijauskas jaunystėje
Sovietinio lagerio paskirtis - kalinius išnaudoti kaip nemokamą darbo jėgą ir kartu sugniuždyti moraliai, sunaikinti fiziškai. Norilskas tam buvo ypač tinkama vieta: daugiau nei aštuonis mėnesius nesibaigiantis speigas, baisios pūgos, poliarinė naktis, išsekinantis, be poilsio darbas, antisanitarija ir kriminalistų teroras. Šios sąlygos pakliuvusius į Norilską naikino kaip gaisras sausą mišką.
1941-1942 metų žiemą atgabentiems į Norilską Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariškiams buvo pati sunkiausia, nes jie nebuvo prisitaikę prie nežmoniškos vergijos sąlygų, prie atšiaurios užpoliarės gamtos, baisios lagerio antisanitarijos. Jie dirbo be jokių poilsio dienų po 10 ir daugiau valandų, alkani, 40-50 laipsnių šaltyje.
1941 metų rudenį NKVD apsižiūrėjo, kad jie kankina nenuteistus TSRS piliečius. Prasidėjo tardymas. Kokių nors inkriminuojančių duomenų enkavedistai prieš juos neturėjo, tad svarbiausi tardytojų klausimai buvo: kiek tėvas turėjo žemės, kiek arklių, kiek karvių ir pan.
Tie tėvo turėti arkliai ir karvės turbūt buvo pats svarbiausias argumentas 1942 m. Maskvoje NKVD Ypatingajam susirinkimui atseikėti Justinui 8 metus pagal AK „priznakus“, t.y. pagal AK požymius (antitarybinės kalbos).
Justinas, dirbdamas įvairius darbus, atbuvo tuos 8 metus. Paleistas 1949 m., leidimą grįžti į Lietuvą gavo tik 1951-aisiais. Grįžęs apsigyveno Marijampolėje, čia įsidarbino kelių valdybos darbininku, vėliau meistru ir vyr. meistru. 1962 m. išėjo į pensiją.
Norilske praleistas laikas neliko be pasekmių: ėmė silpnėti regėjimas, ilgainiui apako. 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jam suteiktas dimisijos majoro laipsnis.
Mielas Justinai, sveikinu tave išgyvenus 100 metų. Linkiu sveikatos ir ištvermės nešti gyvenimo kryžių.
Atgal
.jpg)
