Tautos mokykla
06 12. Karas po karo
Aleksandras Šidlauskas
Daugelio mažų pasaulio tautų istorijos knygose surasime daug svetimtaučių prievartos, tremčių, žudynių, niekšyščių, smurto, agresijų, užkariavimų ir okupacijų. Mūsų lietuvių tautą ilgai niokojo vokiečiai, lenkai ir rusai, nykius pėdsakus paliko prancūzai ir švedai. Ne vien dėl to, kad Lietuva yra tarp Vakarų ir Rytų, tarsi koks vieškelis, kuriuo kas norėjo, tas juo perėjo. Neapskaičiuojamos netektys ardė valstybės pamatus, slėgė nuožmuma. Tremtys ir emigracijos, kalėjimai ir lageriai sunaikino patį brangiausią kiekvienos tautos turtą – darbštų ir kūrybingą žmogų. Kokiais pasiekimais mūsų gimtoji žemė pasaulyje garsėtų, jeigu ne priešų užmačios, net sunku įsivaizduoti! Sudėtingi buvo Lietuvos istorijos keliai, daug asmenybių išugdyta; jos kūrė ir idealizavo, kovojo ir statė, regėjo ateitį, brangino kalbą ir žemę. Jeigu ne Vytautas Didysis, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Mykolas Krupavičius, Antanas Smetona tautos nepriklausomybė nebūtų atstatyta, o laisvės siekimai būtų buvę prarasti visiems laikams. Tai iškiliosios dvasios asmenybės. O kiek šviesuolių išugdyta! Sukilėliai ir knygnešiai, savanoriai ir partizanai, sąjūdininkai ir kultūros šviesuomenė – tai darbštuoliai, kovotojai, pasiryžėliai, aukoję ir paaukoję savo gyvybę vardan tėvynės laisvės. Tai liudija kapai, atminimų vietos, prisiminimai, paminklai, istorikų darbai. Kuo daugiau aukų sudėta, tuo laisvės kaina yra brangesnė.
Daugiau norisi kalbėti apie sunkius ir sudėtingus metus po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvių tauta iškart pasipriešino antrajai sovietinei okupacijai ir agresijai, paskelbė naują karą, kuris tęsėsi kone dešimtį metų. Europoje nėra tokios kitos tautos, kurioje būtų vykę tokie partizanų mūšiai, ilgametis priešinimasis, laisvės ir nepriklausomybės siekis. Daugeliui žmonių – tai gyva atmintis, ankstyvos jaunystės prisiminimų puslapiai, betarpiškų kovų išdavos, šeimų ir asmeninės patirtys. Laimei, nemažai prisiminimų knygų parašyta apie gulagus, sibirus, tremtis, katorgas. Tai rimta paspirtis istorikams, tyrinėsiantiems 1944–1953 m. partizaninių kovų epopėją. Tai skaudūs ir slogūs metai, ištisa didvyriškumo epocha, kuri iki galo dar neįvertinta, nes dar pseudoistorikai ir prosovietiniai „mąstytojai“ įžvelgia ne šių kovų esmę, o iškreiptą tikrovę. Perskaitykime partizanų dainas, kurias vis dažniau išgirstame, ir susidarysime objektyvesnį gyvenimo vaizdą. Stribukai ar stribukams dainų niekas nerašo, nes jie buvo tautos žudikai, sovietmečio išperos, dvasios luošiai. Iki šiolei menu dainutę „šikt ant žirnių, šikt ant pupų, šikt ant Stalino stribukų“. Literatūrologo Vytauto Kubiliaus teigimu, lietuvių partizanų ir tremtinių dainos unikaliausios Europos rezistencinės temos tautosakos dainynas.
Tie metai visą gyvenimą liko gyvi mano atmintyje. Tai buvo kolchozmečio pradžia, kaimų griovimo, sodybų naikinimo, asmeninio turto grobimo dešimtmetis. Štai pradarda per kaimą stribukų kohorta su nevalytais automotais, vieni ima ieškoti partizanų, o kiti jų „ieškojo“ kraičio skryniose, maisto sandėliukuose, virtuvėse, lovose, krosnyse, ant aukštų, kur buvo rūkyti mėsos produktai, kitos gėrybės. Grobta, nešta, daužyta ir smurtauta.
Tas pokario metų partizaninis karas didžia dalimi lėmęs vėlesnių metų disidentinę (rezistencinę) veiklą, ugdęs patriotiškumą, dvasinę atsparą ir tikrą sąmoningumą. Daug aukų sudėta ant šio aukuro, maža to, daug partizanų šeimų ir giminių buvo ištremta, įkalinta, prievartauta, bausta. Taip radosi išdavikai, kurie sovietinių organų būdavo įtraukiami į partizanų vadavietes. Ryškiausias pavyzdys gydytojas Markulis. Tokio markulizmo iki pat karo pabaigos nebuvo išvengta.
Kodėl tyli buvę stribai ir enkavedistai, saugumo darbuotojai, kodėl jie neišgirsta savo sąžinės balso, kodėl jie bijosi atskleisti partizanų išniekintų palaikų laidojimo vietų – žvyrynuose, kemsynuose, raistuose, senuose šuliniuose. Ir jiems patiems galbūt atlėgtų košmariniai sapnai. Yra vienas kitas išsipažinimas, tačiau tai tiktai zuikio ašarėlė. Tuo tarpu šieji nusikaltėliai, karui atlėgus, tuojau pat tapo kolūkių vadovais, partkomų sekretoriais, vykdomųjų komitetų darbuotojais. Taip eita sovietinės nomenklatūrinės sistemos keliu. Deja, koks įvyko paradoksas, kai dalis šių „veikėjų“ (ir etatinių, ir visuomeninių) vėlei prasiveržė į Sąjūdžio gretas, numetę partinį bilietą ėmė melstis atvertose bažnyčiose. Kas, jeigu ne jie persimainę kailį, pirmieji gviešėši prie privatizuojamų statinių, žemės sklypų, miškų, vaidindami patriotus. Argi galime tikėtis dorų Seimo ar kitų valstybinių instancijų sprendimų, kai tokių veikėjų sąžinė nešvari, moralinis veidas suterštas, jų visuomeninis statusas subjaurotas. Niekas „karo“ jiems nekels, niekas galbūt padarytų skriaudų sąrašo nepateiks (archyvai be reikalo taip ilgai įslaptinti), bet atviresnis pokalbis (moralinis teismas) turėtų įvykti. Pirmųjų siūlymų ar bandymų jau būta, bet patys persimetėliai, prisiplakėliai, dviveidžiai „prichvatizatoriai“ pirmieji stojo piestu lyg sumaniausi Romos teisėjų togomis „pasirėdę“ humanistai – kam to reikia, juk tai senatis, kam kiršinti visuomenę. Galima laikinai suklysti ar būti suklaidintam, bet aukščiau už sąžinę nėra jokio didesnio teismo. Dera prisiminti, koks sukilo „širšių“ šurmulys, kai Sąjūdžio pirmaisiais veiklos metais rašytojas R. Gudaitis „Literatūroje ir mene“ išspausdino straipsnių apie sušaudytas dainas. Visi partokratiniai bosai ir gyvi likę stribų žmonės iškoneveikė rašytoją, visi petkevičiai vėl gynė savo mundurus, šiukšles nuo savęs pildami ant kitų. Ar bereikia dar ryškesnių pavyzdžių. Kodėl Vytautas Kubilius ir Valdas Adamkus savo dienoračiuose nevengia prisipažinti vienu ar kitu atveju suklydę? Kodėl pseudopatriotas, prosovietikai ir visokios šatrijos tyli lyg vandens pilnas burnas prisisėmę, kodėl veidmainiaujama ir piktnaudžiaujama arba Seimo, arba vietos tarybų mandatais? Suklydo tauta šią teisę kai kam suteikusi, nes apie tokius gražbylius mažai žinota. Tegu šie straipsnyje kelti klausimai būna retoriniai. Gyvenimas betarpiškai kiekvienam tiesiai atsakys.
Atgal
.jpg)
